captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. D. Trumpas – rėksmingas cirko kvieslys ar naujo amžiaus pranašas?

Donaldas Trumpas – išskirtinis reiškinys Amerikos politikoje. Arba dėl to, kad jis aiškiai pranoksta ligšiol matytus panašius pavyzdžius, arba dėl to, kad ženklina esminį naują posūkį ne tik Amerikoje, bet ir apskritai Vakarų pasaulyje. Bent tokį vaizdą kuria mąslūs komentarai iš visiškai priešingų pozicijų. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

D. Trumpui labai prieštaraujančios kairiųjų liberalų svetainės „New Republic“ vienas pagrindinių redaktorių, Jeetas Heeras savo komentare „Skaldyk ir valdyk“ rašo:

„D. Trumpas yra linksmintojas. Jis taip pat ir rasistas. Šiedu faktai paprastai laikomi atspindintys skirtingus ir atskirus jo asmenybės aspektus.

Tačiau turime įžvelgti jų sąsają. Tai vienintelis būdas suprasti tą rasinių pakurstymų šou, kuris sudaro D. Trumpo rinkimų kampanijos esmę ir kodėl ji tokia sėkminga.

Tas visas jo spektaklis, pavadinimu „Padaryti Ameriką vėl didžią“, įsišaknijęs D. Trumpo kaip pramogininko personoje. Jis jau daugelį metų įsinėręs į spektaklius – nuo grožio konkursų iki bokso mačų, nuo televizinių realybės šou iki vadinamųjų profesionalių amerikietiškų imtynių.

D. Trumpas yra tik paskutinis veikėjas ilgoje eilėje, kurioje išsirikiavę rėksmingi cirko kviesliai, sporto renginių impresarijai, balaganų direktoriai, užgauliojimais nervus dirginantys komikai, išnaudojantys amerikiečių rasinius nuogąstavimus greitam doleriukui užsikalti.  

D. Trumpas tabu užtvaras laužančių ir triukšmingų sporto reklamų moralinį stilių perkėlė į politinę areną iki tokio lygio, kokio anksčiau tai mėginę Ronaldas Reaganas, Jesse Ventura ir Arnoldas Schwarzeneggeris nė iš tolo neįsivaizdavo.

Taip darydamas, D. Trumpas gudriai išnaudoja pramogų teikėjams duodamą laisvę daryti neskoningas rasines užuominas pagal principą, kad klounams atleidžiama daug daugiau negu politikams.

O komikams, kurių specialybė –– laidyti užgauliojimų strėles (Amerikos šou versle tai sena tradicija), nėra jokių ribų. Šituo D. Trumpas ir kliaunasi, ir jam bei jo sirgaliams tai patinka.

Jo, kaip bebaimo tabu laužytojo poza, paaiškina, kaip jis sugebėjo plutokratinę programą (kurioje įrašyta ir palikimo mokesčių panaikinimas) parduoti bazei, susidedančiai daugiausia iš senyvo amžiaus baltųjų vyrų.

Tai, skirtingai nuo daugelio žiniasklaidos pranešimų, nėra visų pirma prie fizinių darbų triūsantieji, o solidžiai uždirbančios vidurinės klasės atstovai. Tačiau kultūriniu požiūriu juos traukia tas „runkeliškas“ liaudiškumas, kuriuo D. Trumpas taip virtuoziškai žaidžia.

Jiems patinka kitus pašiepiantys juokeliai, grubūs stereotipizavimai ir tie sukarikatūrinti konfliktai, kuriuos inscenizuoja maurojantys amerikiečių imtynininkai, visai jau nekalbant apie darvinistinę boksavimosi etiką.

Tokie žmonės identifikuojasi su D. Trumpo peršama nostalgija seniau vyravusiam tiesmuko kalbėjimo ir veiksmo stiliui bei rupių, negražių žodžių nešykštėjimui kalbant apie rasę ir tautinę kilmę. Tuo prastumiamos ir baltaodžių viršenybės idėjos po gero vyriško pasispardymo priedanga.

D. Trumpas rutiniškai vaizduojamas kaip nekilnojamojo turto magnatas. Tačiau iš tiesų daugiau nei dešimtmetį jis buvo profesionalus pramogininkas, už didelius pinigus parduodantis leidimus naudoti jo vardą, o jo verslo nekilnojamuoju turtu sandoriai dažnai subliūkšta.

Kaip politikas jis nerodo mažiausio intereso įgyvendinti kokią nors politiką ar vykdyti kokį nors politinį projektą. Jo specialybė – scenoje įkūnyti savo prisiimtą įžeidinėjimais besitaškantį „pasaulio karaliaus“ vaidmenį, visur varinėjant savo firminį „Donaldo Trumpo“ arkliuką.

Kaip ir kiti, anksčiau už jį reiškęsi bokso, anekdotų skaldymo, profesionalių imtynių pasaulio veikėjai, D. Trumpas susirado pelningą rinkos nišą, išnaudodamas rasines įtampas dėl jų pramoginio efekto.“

Visai kitokio tono rašinį apie D. Trumpą, kaip apie „naujo amžiaus pranašą“, paskelbė publicistas Rodas Dreheris žurnale „American Conservative“, kuris, beje, šį kandidatą į Amerikos prezidentus bent iš dalies arba visiškai palaiko.

Straipsnio antraštė tokia: „Šaipykis iš jo, kiek nori, tačiau „Trumpinimas“ nulems Vakarų ateitį“.

Anot Rodo Dreherio, „iš tiesų Jungtinių Amerikos Valstijų“, tuo pačiu ir viso pasaulio, „politikoje brėkšta nauja era, kurioje reiškiasi jėgos, iškėlusios ir D. Trumpą, o kaip tik čia glūdi didžioji jo reikšmė“, kurią paaiškina politologas Joshua Mitchellas kitame internetiniame žurnale „Politico“, R. Dreherio palankiai cituojamame:

„Didelės idėjos pasirodo ne taip jau dažnai. XX-ajame amžiuje paskutinės dvi buvo Ronaldo Reagano drąsus teiginys, jog Šaltąjį karą galima laimėti, ir, galop, po 1989-ųjų metų „globalizacijoje“ ir „tapatybės politikoje“ įsitvirtinusi nauja pasaulio tvarka, kuri dabar, atrodo, prieš mūsų akis baigia iširti.

Ir taip, Donaldas Trumpas į šitą irimo procesą įsivėlęs, galantiškai knisdamasis po dešimtmečius klotais socialinių ir politinių tikrumų pamatais. Kaip ir Bernie Sandersas demokratų partijoje. Kaip ir Brexitas Europos Sąjungoje ir visi ten vykstantys bruzdėjimai, kurie ypač pavojingi dėl to, kad nėra jokios išėjimo strategijos, jeigu Europos Sąjunga pasirodytų  beviltiška.

Dalykas ne tiek tas, kad 2016-iesiems nebeturime naujų, svarstyti vertų idėjų, kiek tas, kad senos idėjos išnarstomos neturint aiškaus supratimo, kas eis po jų.

Jeigu atidžiai įsiklausai į D. Trumpo žodžius, tai išgirsi, kad jis tiesiog atmeta tą globalizacijos ir tapatybės politikos sistemą, kuri apibrėžė pasaulio tvarką nuo pat Šaltojo karo pabaigos.

Išties, yra net šešios konkrečios idėjos, kurias jis savo retorikoje išsako: 1. sienos turi būti; 2. imigracijos politika reikalinga; 3. svarbu nacionaliniai, o ne vadinamieji universalūs, visuotiniai, interesai; 4. svarbu verslumas; 5. svarbu decentralizacija; 6. politiškai korektišką kalbėjimą, be kurio tapatybės politika neįmanoma, reikia atmesti.

Šios šešios idėjos kartu sudėjus rodo kelią į tai, kaip baigti tą nestabilų eksperimentą, į kurį mūsų elitas nuo 1989-ųjų mus įvėlė. O D. Trumpo kampanija, nors kartais pasibaisėtina, mus veda į ateitį, kurioje nacionalinės valstybės turi didelę reikšmę, kurioje žmonės yra piliečiai, dirbantys kartu, kad pagerintų savo būklę pagal buržuazinį įsivaizdavimą.“

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...