captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kojala. Rusijos užsienio politiką diktuoja ne ideologija

Kas paskatino Krymo aneksiją? Kodėl Kremlius naudoja karinę agresiją Donbase? Kitaip tariant, kokia logika diktuoja Rusijos užsienio politikos sprendimus?
Linas Kojala. Asmeninio archyvo nuotr.
Linas Kojala. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarstydami tokius klausimus retai apsieiname be ideologinių paaiškinimų. Pavyzdžiui, Kremliaus karą Rytų Ukrainoje galima grįsti „Rusiškojo pasaulio“ koncepcija, kuri akcentuoja Rusijos valstybės ribas peržengiančią civilizacinę kultūrinę erdvę; kadangi ji savo esme rusiška, Kremliaus lyderiai tarsi užprogramuoti sukurti tokį pasaulį praktikoje. Kitu pavyzdžiu galėtų būti nuolatos cituojamas Vladimiro Putino teiginys, kad „Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa“; jeigu tai įvardijama kaip katastrofa, tuomet logiška manyti, kad yra dedamos pastangos žlugusiai imperijai atkurti.

Tokį vaizdinį stiprina karingos Rusijos televizijos laidos; taip pat ir šios valstybės lyderiai, nevengiantys emocinių argumentų tam, kad paaiškintų užsienio politikos sprendimus.

Visgi realybėje į Rusijos užsienio politiką galima bandyti interpretuoti ir be ideologinio užtaiso. Tuomet paaiškėtų, jog ji – gana pragmatiška ir, Kremliaus supratimu, racionali; emocijos ar idėjiniai naratyvai pasitelkiami tik tam ir tik tada, kai reikia viešai paaiškinti politikos kryptį; bet tokie argumentai tėra fonas, o ne realioji sprendimų priežastis. Politikos šaknys slypi ne Rusiškajame pasaulyje ar sovietinėje nostalgijoje; Kremliaus veiksmus diktuoja siekis išsaugoti esamą Rusijos valdžios vertikalę ir jį sudarančio elito ekonominį klestėjimą.

Pabandykime panagrinėti kelis konkrečius pavyzdžius.

Kai praėjusių metų lapkričio mėnesį Turkijos kariuomenė numušė į šalies oro erdvę įskriejusį rusų naikintuvą, emocijos virė per kraštus. Putinas kalbėjo apie „dūrį į nugarą“; netrūko balsų, teigiančių, jog Kremlius nenurims tol, kol neatsakys turkams tuo pačiu. Juk Putinas negali pasirodyti silpnas, nes tai paneigtų daugelį jo kalbų apie Rusijos didybę. Tačiau koks buvo rezultatas realybėje? Ugninga retorika, bet viso labo – ribotos ekonominės sankcijos, be jokių intencijų tęsti karinę konfrontaciją. Kaip tą paaiškinti? Kremlius visiškai racionaliai suvokė, jog atsakas jėga prieš NATO valstybę, kuri be kita ko turi aštuntą galingiausią pasaulio kariuomenę, būtų nepamatuotai rizikingas. Rusija įsiveltų į konfliktą, kurio nekontroliuotų; ideologiškai pagrįsti tokį karą nebūtų sunku, bet praktiškai Kremliaus ateitis pakibtų ant plauko ir priklausytų nuo išorės faktorių. Šiandien, pasikeitus aplinkybėms, Turkijos bei Rusijos prezidentai apskritai tapo kone bičiuliais.

Kitas pavyzdys galėtų būti karinė operacija Ukrainoje. Kodėl jos prireikė? Akivaizdu, jog Kremlius baiminasi skaidrios demokratijos plėtros, kuri suardo gyvybiškai reikalingus posovietinių oligarchų ir politinių veikėjų ekonominius saitus. Jei labiausiai korumpuota Europos valstybė Ukraina sugebėtų žengti Vakarų link, natūralu, jog ši pokyčių banga pasiektų ir Rusiją. Praktiškai veikianti, o ne butaforinė demokratija, realios rinkos ekonomikos sąlygos, skaidrumas taptų didžiule problema dabartiniam elito sluoksniui.

Karinės  jėgos panaudojimas buvo pasirinktas kaip priemonė stabdyti šį demokratizacijos ir skaidrėjimo procesą. Tai nebuvo pernelyg rizikinga, nes niekam nekilo abejonių, jog Vakarų valstybės nesiryš kariniais būdais ginti Ukrainos – nei dėl Krymo, nei Donbase. Tačiau Kremlius nelaukė, jog Europos Sąjunga parodys vienybę bei pritaikys plačias ekonomines sankcijas, kurios tapo našta ir elitui, ir visos Rusijos ekonomikai. Todėl kone tą pačią akimirką, kai sankcijos buvo paskelbtos, separatistų ekspansija Ukrainoje sustojo; teritorija nebebuvo plečiama. Rusijos vertinimu, Vakarų pasaulis tapo mažiau nuspėjamas, nes pasiryžo tam, ko nebuvo laukiama. Pakeitus strateginę kryptį, iš esmės buvo palaidoti ir ideologiniai postulatai apie Rusiškąjį pasaulį – jie paprasčiausiai nebeatitiko pragmatiškų siekių. Žinoma, pagrindinis tikslas – stabdyti Ukrainos vidaus reformas – išliko, bet užimtos teritorijos plėtra tapo pernelyg rizikinga. Todėl dabar palaikomas nuolatinis konflikto pulsavimas, o ne imamasi radikalios eskalacijos.

Tad Putinas gali baksnoti į Baltijos valstybes, bet čia pat turi net ir viešai pripažinti, jog jos – NATO narės, taigi esančios už „raudonosios linijos“. Žinoma, tai netrukdo dezinformacijos kampanijoms, ekonominiam spaudimui, karinėms provokacijoms, kuriomis siekiama įbauginti ir silpninti Vakarus, o tuo pačiu – keisti jėgų pusiausvyrą. Jei tik yra pajuntama, kad Vakarų ima stokoti ryžto į tai atsakyti vieningai bei principingai, kuriasi palanki dirva didesnei agresijai. Tad jei NATO nestiprintų Baltijos valstybių karinėmis priemonėmis, tai būtų Kremliuje suprasta kaip nuolaidžiavimas, o kartu – silpnumo parodymas. Ir tikrai Kremlius to netraktuotų kaip Vakarų ištiestos draugiškos rankos, ar juo labiau bandymo atkurti regioninį stabilumą, kaip naiviai tikina kai kurie NATO „militarizacijos“ kritikai.

Tad Kremliaus veiksmų logika – elito išlikimo ir klestėjimo siekiamybe grįstas racionalumas, o ne emocingi ideologiniai pareiškimai. Rusija gina savo apylinkes ne dėl ideologinių, vertybinių ar į kitas aukštąsias materijas pretenduojančių priežasčių. Tai tėra bandymas apsaugoti sistemą, kuri yra palanki elitui, bet palieka nuošalyje masių interesus. Todėl galiausiai už emocingas, ideologiškai apvainikuotas užsienio politikos „pergales“ iš savo kišenės sumoka kiekvienas Rusijos gyventojas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...