captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. A. Medeišienė. Apie ribotus mūsų gebėjimus pasaulyje, kuris yra scena

Visas pasaulis – scena, ir visi mes turime vaidmenis jame. Prisiimtus ir paskirtus. Tą Williamas Shakespeare`as konstatavo labai seniai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Jei imamės labai rimtų veiklų, vaidmenų kiekis auga. Jų svarba kiekvienam suprantama savaip. Kažkam svarbu parašyti knygą. Kitam – įkurti ir įsukti verslą. Vienam – pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kitai – nupjauti medį, sugriauti namą, užauginti dukrą.

Padaryti kažką svarbaus ir palikti po savęs ženklą.

Kartą, gal prieš penketą metų, gėriau kavą vieno teatro kavinėje. Netoliese sėdėjo du žavūs vyrukai aktoriai ir šnekučiavosi. Sutikite, neįmanoma neišgirsti greta besisukančių pokalbių, o ir smalsu, ką laisvalaikiu aptarinėja scenoje matomi ir vien dėl to truputį ypatingi žmonės.

Vyrukai kalbėjo apie suplanuotą jauno režisieriaus pastatymą (dialoge minimi vardai išgalvoti, ir bet kokie sutapimai yra atsitiktiniai).

– Girdėjau, jaunasis režisierius imasi S. Mrożeko pjesės „Emigrantai“?

– Taip, taip, – patvirtina antrasis.

– Turbūt Saulius vaidins personažą A? – labiau teigia nei klausia pirmasis.

– Saulius nelabai gali – remontuoja butą, – atsako antrasis.

– O tai... Vytautas? Vaidmuo kaip tik jam.

– Ką tu, Vytautas turi šeimos rūpesčių. Šį kartą tikrai skiriasi su žmona, žinai, kiek reikalų...

Pauzė.

– Gal Tomui siūlys vaidmenį? – pirmasis nepasiduoda.

– Nemanau, – nugesina jį antrasis. –  Tomas arogantiškas, nenorės dirbti su jaunu režisieriumi. Be to, jis ir užgerti gali. Ir Gintaras negalės, nes vasarą išvažiuoja uždarbiauti į Norvegiją.

Kitų  variantų nebeprisimenu, nors pokalbis dar tęsėsi. Supratau, kad jaunam režisieriui pastatyti spektaklį praktiškai šansų nėra.

Nugirstas dialogas ilgokai sukosi mintyse. Tuomet man netilpo galvoje, kad buities tvarkymas, asmeninės dramos ir kiti paminėti dalykai gali būti rimta priežastis atsisakyti vaidmens.

Aktorystė – darbas kaip ir visi kiti, bet lyg ir kažkas daugiau. Vaidmenys nesimėto, metai bėga, sezonai keičiasi, kūrybinė biografija pildosi arba ne. Malonu būti pasirinktam režisieriaus. Gauti didoką vaidmenį. Repetuoti. Sulaukti premjeros.

Galvojau, kaip tokia situacija atrodytų kituose darbuose. Tarkime, mokykloje skirstomas kitų metų pamokų krūvis, ir lietuvių kalbos mokytoja sako: „Aš neimsiu 6-os B, nes metus skirsiu būsto remontui“. Arba „ne, nes šios klasės mokinių tėvai labai jau arogantiški“.

Įmanoma? Galbūt.

Projektiniame darbe realiau. Kai formuojama nauja darbinė komanda, tikėtina išgirsti tokį motyvą: „Aš nedirbsiu su Greta, nes ji nepatikima ir gali pavesti.“ Likimo ironija – dažnai Greta pasirodo tokia svarbi, kad komandoje ji bus, ir jos darbai kris tau.

Šiandien man visai kitaip atrodo tas kadaise nugirstas pokalbis teatre. Dažnai mes taip nedaug žinome apie savo bendradarbius. Nors vieni gali visą dieną užknisti dejonėmis, kaip ryte vėjas pūtė į kojas, kiti nebūtinai pasakojasi, kad jau keletą metų slaugo sunkų ligonį.

Dažnai nutylimi asmeniniai išgyvenimai, virstantys depresyviomis mintimis. Jų nėra kaip pasakoti. Juos sunku sudėti į kelis trumpus sakinius. O jei ir sudėsi, su kiekvienu perdavimu kitam jie taip modifikuosis, kad iki tavęs grįš neatpažįstamai pasikeitę.

Tai štai. Aš apie tai, kad, viena vertus, įspūdinga, jog turėdami limituotą laiką, beveik visada veikiami pašalinių turbulencijų, atlikdami daugybę socialinių vaidmenų, išgyvendami asmenines dramas, lėšų stygių, slogias mintis, kažką dar sugebame nuveikti profesiniame lauke. Visas pasaulis – scena, o mes visi – tarsi gavę vaidmenį mažai žinomo režisieriaus pastatyme. Turime patys susigaudyti, kaip tą vaidmenį kurti, ir nelabai kas pajėgus pasakyti, ar improvizuojame į temą. Visgi bandome padaryti kažką svarbaus ir palikti po savęs ženklą.

Kita vertus, yra tokių, kurie laikosi ypatingos darbo etikos ir fantastiškai daug padaro. Šiandien geriausias to pavyzdys – visi iki vieno olimpiadoje dalyvaujantys mūsų sportininkai. Ačiū Jums – krepšininkai, plaukikai, bėgikai, irkluotojai, šuolininkai į aukštį ir tolį, – kad galime tai pamatyti. Patirti. Pajausti.

Eh, rodosi, ir mes taip galime!

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...