captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Kaip pakirsti „Islamo valstybės“ ideologiją?

Kadaise labai įkyrūs ir rimtą pavojų kėlę, pasaulinę revoliuciją skelbę komunistai dingo iš akiračio, patys arba „persitvarkę“, arba įveikti akivaizdesnės Vakarų gyvenimo laisvės ir kokybės. Dabar reali grėsmė daugybei žmonių kyla iš džihadistų. Ar pavyks juos nugalėti taip, kaip pavyko pašalinti komunistų grėsmę?
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Tęsiu pereitą sykį pradėtą amerikiečio saugumo eksperto Scotto Stewarto pasakojimą, paskelbtą JAV nevyriausybinio strateginių studijų instituto „Stratfor“ svetainėje.

Anot S. Stewarto, „džihadistų, kaip ir komunistų, sąjūdis pritaria terorizmui kaip revoliucijos priemonei. Komunistų taktika iš pradžių apėmė visą ginkluotų veiksmų gamą nuo sukilimo iki įprastinio karo. O kai jie sustiprėjo, komunistai leidosi ir į karą kitų rankomis bei valstybės sankcionuotą terorizmą.

Iki šiol džihadistai taip pat juda aukštyn žemyn karinės jėgos gama nuo terorizmo iki įprastinio karo, priklausomai nuo savo situacijos ir lokacijos. Oficialiai pripažindamos aibę skirtingų sukilėlių ir teroristų grupuočių, „Al-Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ tuo pačiu naudojasi ir karu kitų rankomis.

Jos taip pat abi siunčia operatyvines komandas iš savo centrinių organizacijų tam, kad rengtų teroristinius išpuolius užsienyje. Be to, jos skatina vietos veikėjus vykdyti teroristines atakas pagal niekieno nevadovaujamo pasipriešinimo principus.

Tačiau nei „Al-Qaeda“, nei „Islamo valstybė“ dar nepasiekė to valstybinės sponsorystės lygio, kurį Sovietų Sąjunga, Vokietijos demokratinė respublika, Kinijos liaudies respublika ir Kubos respublika anksčiau  suteikdavo komunistų teroristų ir sukilėlių grupuotėms visame pasaulyje.

Šiandienos kovoje prieš globalinį džihadistų sąjūdį, kaip ir pereito šimtmečio kovoje su globaliu komunistiniu sąjūdžiu, nėra greito ir lengvo būdo tą karą laimėti.

Komunizmas ir džihadizmas abi yra ideologijos, o ideologijas sunkiau nugalabyti negu jų skleidėjus. Komunizmas pergyveno Marxą, Leniną, Staliną, Mao. Džihadizmas išsilaikė, žuvus Azzamui amerikiečiui, Osamai  bin Ladenui, Abu Musabui al-Zarqawi‘ui.

Džihadizmas taip pat gyvuos ir po Abu Bakr al-Baghdadi mirties bei „Islamo valstybės“ apsišaukėliško kalifato griūties.

Tai nereiškia, kad operacijos karo lauke visiškai bergždžios. Priešingai, reikia džihadistams neleisti sukaupti tiek galios vienos ar kelių tautų valstybėje ar valstybių grupėje, kiek jos praeityje buvo sukaupę komunistai. Todėl būtina  sutrupinti džihadistų karinės ir ekonominės jėgos stulpus.

Reikia „Islamo valstybei“ neleisti įgyvendinti savo planus perimti Iraką ir Siriją prieš plečiantis į Jordaniją, Libaną, Izraelį, kitas kaimynines šalis. Reikia apriboti ir kitų džihadizmo židinių Artimuosiuose bei Viduriniuose Rytuose, Afrikoje, Pietų Azijoje veiklą.

Jeigu „Islamo valstybės“ sąjūdis agresyviai skelbia kalifato kūrimą ir teritorinės valstybės jame įsteigimą, tai „Al-Qaeda“ sąjūdis ėmėsi kantresnės, Mao Dzedongo strategiją primenančios kampanijos tam, kad daugelyje regionų laimėtų vietos gyventojų paramą. Todėl šioje vietoje Vakarams ir vakarietiškų vertybių šalininkams ir kyla sunkiausia užduotis.

Mesti bombas ant naftos perdirbimo įmonių ar smogti iš nepilotuojamų lėktuvų į numanomus džihadistus yra palyginti lengva. Tačiau kurti stiprias institucijas, sugebančias atsispirti korupcijai ir valdyti nešališkai bei teisingai, yra daug sunkiau.

Bet kaip tik nesugebėjimas tokias institucijas įsteigti bei išlaikyti ir davė ten jau rusenančiam džihadizmui papildomą postūmį Afganistane, Irake, Egipte, Alžyre, Libijoje, Malyje.

Korumpuotų, represyvių, netgi kleptokratiškų valstybių piliečiams džihadizmo utopinė žinia skamba daug patraukliau ir garsiau, lygiai kaip seniau taip rezonuodavo  ir marksizmo žinia.

Todėl neatsitiktinai netgi pačios didžiausios KGB bei jos draugiškų žinybų kitur pastangos neprivedė prie to, kad gerai, sąžiningai valdomose šalyse pavyktų įžiebti liaudies sukilimus. Komunistų ten pasėtos sėklos niekada neišaugo ir nedavė tokių vaisių, kiek jų pasipylė nevykusių ar represyvių režimų valdomose valstybėse.

Kitaip nei Nikaragvos Sandinistų liaudies išsivadavimo frontas ar Afganistano demokratinė liaudies partija, Amerikoje pogrindinė radikalių kairiųjų kovotojų organizacija „Weather Underground“, Vokietijoje Raudonosios armijos frakcija ir Graikijoje grupelė „Lapkričio 17-oji“ visuomet liko mažos ir izoliuotos.

Jos niekada iš teroristų neišaugo į sukilėlių lygį, tuo labiau neįgijo jokios  galios. Panašiai ir dabar reikalai klostosi Europoje bei Šiaurės Amerikoje, taip pat ir Malaizijoje bei Indonezijoje – džihadistai lieka smulkiais teroristais ir netgi Malaizijoje bei Indonezijoje neprasistiebia iki pavojingų sukilėlių, nors ten gyvena daugybė musulmonų.

Pastarąjį dešimtmetį džihadistų gretos suskilo tarp palaikančiųjų grupės „Al-Qaeda“ požiūrį į revoliuciją ir besilaikančiųjų „Islamo valstybės“ metodologijos. Kaip buvę skilimai komunistų sąjūdyje tarp stalinistų ir trockistų, o vėliau tarp marksistų ir maoistų, taip ir esamieji skilimai džihadistų sąjūdyje liko ne tik ideologinių diskusijų plotmėje, bet kai kur išvirto į atvirą abipusį smurtą.

Per Šaltąjį karą Jungtinės Amerikos Valstijos ir jų sąjungininkės sugebėjo savo naudai išnaudoti skilimus komunistų sąjūdyje, kaip antai Kinijos ir Sovietų Sąjungos išsiskyrimą. Šitos schizmos kartu su veiksmingomis tarptautinėmis sąjungomis padėjo izoliuoti ir sutvardyti karingesnius komunizmo veikėjus, suvaržyti jų gebėjimą išplėsti savo įtakos zonas.

Kaip Amerika ir jos tarptautinės partnerės sulaikė Sovietų Sąjungą, taip dabar jos turi tęsti pastangas sulaikyti ir nugalėti „Islamo valstybės“ ir „Al-Qaeda“ sąjūdžių branduolius.

Tuo pačiu metu jos privalo stengtis nustatyti ir sustabdyti teroro operatorius, kuriuos tie branduoliai siunčia svetur, taip pat numalšinti regioninius sukilimus, kuriuos sukelia frančizinės džihadistų grupės, galop, jos turi užkirsti kelią savarankiškų, vietinių džhadistų teroro veiksmams.

Šios fizinės priemonės, kurių imtis reikia, leis būtinai ideologinei kovai įgyti pagreičio. Tačiau pergalės kovos lauke prieš „Islamo valstybę“ padės pakirsti jos pretenzijas, kad ji, „Islamo valstybė“, yra nepermaldoma jėga, kurią globoja Alachas. Įtikėjimas šiuo mitu ir padėjo jai iškilti“.

„Kiekvienu atveju, kol džihadizmo ideologija nebus galutinai diskredituota, tol ji ir toliau pritrauks naujų šalininkų“, – savo straipsnį portale „Stratfor“ baigia saugumo analiktas Scottas Stewartas.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...