captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Baranova. Knygų skaitymas ir metafizinė baimė

Su studentais edukaciniais tikslais intensyviai susirašinėju laiškais. Gavau vieno jų laišką „Neseniai mirė močiutė, – rašo studentė. – Su ja gyvenau visą gyvenimą, ir man prasidėjo nepaaiškinami nerviniai priepuoliai, dėl kurių kartais negaliu net išeit iš namų: bloga labai būna, todėl taip nereguliariai kartais lankau paskaitas. Laikiau visad save „plieninės psichikos“ žmogum, bet pasirodo taip nėra.“
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Su studentais edukaciniais tikslais intensyviai susirašinėju laiškais. Gavau vieno jų laišką „Neseniai mirė močiutė, – rašo studentė. – Su ja gyvenau visą gyvenimą, ir man prasidėjo nepaaiškinami nerviniai priepuoliai, dėl kurių kartais negaliu net išeit iš namų: bloga labai būna, todėl taip nereguliariai kartais lankau paskaitas. Laikiau visad save „plieninės psichikos“ žmogum, bet pasirodo taip nėra.“

„Tačiau aš dirbu namuose, ruošiuosi. Iki rytojaus vakaro atsiųsiu jums esė“. „Gerai, kad dirbate namuose, – atsakau, – nes skaitymas yra ko gero geriausias būdas pažaboti baimes“.  Žinoma, tiems, kurie moka skaityti. Sartre`as yra rašęs, kad „žmogus – tai baimė“.

„Baimė gali pritraukti bet kokią ligą“, įspėja žolininkai natūropatai, fitoterapeutai delfyje, siūlydami išsiugdyti savyje vidinę pusiausvyrą. Tai prieš du tūkstančius metų pastebėjo ir stoikai. „ Žvėrys, – rašo Seneka „Laiškuose Lucilijui“, bėga tik tuomet, kai pajunta pavojų; pabėgę vėl būna ramūs. „O mus kamuoja ir praeitis, ir ateitis <...> atmintis sugrąžina prie išgyventų baimės kančių, o įžvalgumas iš anksto numato būsimas. Niekas nesijaučia nelaimingas tik dėl šiandienos“ . Filosofija pataria neskandinti sielos nerime. Siela nusilps ir nebeturės jėgų, kai reikės pakilti. Nėra tokios baimės, kurios negalėtų išsklaidyti protas. „Nuskursiu, – rašo Seneka, – būsiu kaip daugelis. Ištrems mane – manysiu, kad esu gimęs ten, kur siunčiamas. Sukaustys mane grandinėmis? Na ir kas? Argi dabar esu nesukaustytas? Prigimtis mane sukaustė sunkia kūno našta. Mirsiu? Vadinasi, nebegalėsiu susirgti, nebegalėsiu būti supančiotas, nebegalėsiu numirti“.

Baimė – tai afektas, tarsi gryna psichologija. O ką ji bendra turi su kultūra?  „Baimė gimdo tikėjimą ir filosofiją sako Arvydas Šliogeris, ką tik pasirodžiusioje knygoje „Pokalbiai apie esmes“: „Biblijoje pasakyta: tikėjimas yra Dievo baimė. Nuostaboje baimė irgi akivaizdi“ (p. 210). Visa kultūra yra patyrusi baimės krikštą. „Galima sakyti, kad kultūra pirmiausia yra bandymas prisijaukinti iš nežinia kur ateinančius beprasmius, todėl ir baisius žodžius ir bauginančius nežmogiškuosius daiktus ir ,žinoma, prisijaukinti nežmogiškumą apskritai“ (p. 266), – sako filosofas. Ima atrodyti, kad jeigu nebūtų baimės žmonija būtų išlikusi infantili. Tad ar apskritai reikia baimę gydyti?

„Man pradeda trūkti tigro maurojimo, jo iššieptų nasrų!“ – sako A. Šliogeris. – Juk aš esu uždarytas į sterilų narvą, o kadangi baimė (nors mes ją vertiname neigiamai) įdiegta žmogaus prigimtyje, vadinasi ji reikalinga. Paradoksas tas, kad dabar beveik nebėra kur ir ko bijoti, viskas taip tvarkingai sudėliota, surikiuota, gyvenimas pasidarė toks patogus, toks prabangus, toks primityvus, kad reikia dalykų, nuo kurių prieš pora šimtų metų bėgdavo ir dabar bėga koks laukinis Amazonės džiunglėse ar valstietis, kuris dar susiduria su nežmogiškais dalykais“ (p. 291–292).

Tačiau tigro maurojimas nuolatos netikėtai gali nubusti ir mumyse: „Nors jau keturiasdešimt metų skaitau paskaitas, – prisipažįsta pokalbyje filosofas, – einant į kiekvieną paskaitą man baisu. Kadangi tai visada yra pradžia ir joje akimirkai atsidengia Niekis. ir tada man darosi baisu“ (p. 206).

Gal Niekis yra tai, kas sukelia pačią intensyviausią pamatinę baimę? Jau stoikai pastebėjo, kad žmogus labiausiai bijo mirties.

Žmogus nei pakartas, nei paleistas, sako A. Šliogeris. Vienoje pusėje Niekio palaima, kitoje pusėje Niekio siaubas, ir abu šie polinkiai vienodai intensyvūs. Niekur nepabėgsi nuo pamatinio egzistencinio paradokso – žmogus bijosi Niekio ir kartu geidžia susinaikinti kaip individas: vadinamojo gyvenimo geismas jame lygiai toks pat stiprus kaip ir mirties geismas, tačiau, bijodamas realios mirties, žmogus susigalvoja tūkstančius virtualios mirties, taigi ištirpimo Niekyje būdų. „O kas yra knygų skaitymas?“ – klausia toliau filosofas. „Nesvarbu, ką skaitai – poeziją, filosofinį traktatą, ar, pavyzdžiui, aibių teorijos veikalą. Skaitydamas knygą aš išnykstu, susilieju su kalba ir nusikratau savojo individualumo ne blogiau, negu vartodamas narkotikus ar alkoholį, tik padariniai kur kas malonesni“ (p. 215).

Kažkada auditorijoje esu dariusi tokį eksperimentą, paprašiau visų anonimiškai parašyti, užbaigianti sakinį: „Aš labiausiai bijau, kad...“ Nebuvo nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad nieko nebijo. Tačiau nebuvo ir dviejų vienodų atsakymų. Mumyse gyvena, matyt, ne viena baimė. Galbūt jų ten yra daug – gal net knibždėte knibžda, bet kažkuri viena tuo metu yra pati tikriausia ir pamatinė. Ji gal net savaip suranguoja likusiųjų hierarchiją. Ir gal ši susidėliojusi baimių,  būgštavimų, nerimo konsteliacija ir yra tikroji taip sunkiai suvokiamo „aš“ savasties dalis, mūsų asmens tapatumo rėmas? Gal kitu gyvenimo tarpsniu, gal kita baimė patampa pamatine ir tada mūsų asmens savastis pakinta?

Kas liktų, jei staiga praūžtų kažkokia netikėta kosminė likimo banga ir išplautų tas mūsų pamatines baimes ir jų nuosėdas? Ar mes tada liktume tuo, kuo esame? Ar norėtume atsisveikinti su savo baimėmis? O gal yra tokių, kurių niekada neatsisakytume? Gydyti baimes, o gal tiesiog jas bandyti prisijaukinti?

Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...