captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Ivanovitchius. „Brexit“ nesutrukdys Jungtinei Karalystei susitarti dėl palankių prekybos sąlygų

Britai niekada netroško būti Vokietijos dominuojamos Europos federacinės supervalstybės dalimi. Taip interneto puslapyje „CNBC“ rašo dr. Michailas Ivanovitchius.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Pasitraukusi iš ES, Jungtinė Karalystė turės progą iš naujo įsitvirtinti nacionalinės įtakos srityse, kurias jos politinis elitas perleido niekieno nerinktiems Briuselio pareigūnams, neužtikrinant jokios apčiuopiamos demokratinės priežiūros.

Panikuoti dėl to, kad Jungtinei Karalystei ateina galas, ir džiaugtis tuo, kad ES pagaliau išbris iš duobės, neverta. Panašu, kad Jungtinė Karalystė tvarkysis geriau negu sąjunga, sulipdyta iš 27 valstybių, kurių lyderiai kol kas dar tik svarsto, kuria kryptimi eiti.

Bet pirmiausia pažvelkime į Jungtinę Karalystę.

Pirmasis geras ženklas yra tai, kad pasitraukimo šalininkų lyderiai vadovaujasi senu kovos šūkiu „Išlikite ramūs ir tęskite“.

Jie stebi pasiutimą ir sutrikimą Berlyne, Paryžiuje ir Briuselyje. Svarbiausi šių sostinių balsai garsiai reikalauja greitų skyrybų – tai bus skubi pavyzdinė bausmė (padėsianti nuo minčių apie pasitraukimą atgrasyti kitas šalis) seniausiai Europos parlamentinei demokratijai už tai, kad kalbėjo už likusią žemyno dalį ir drįso pasmerkti klaidingus ES pasirinkimus.

Jei dar abejojote – štai kaip žemai smuko Europos brolybės ir sąjungos idealas. Sutrikę ir susijaudinę Paryžiaus, Berlyno ir Briuselio protai sukels tik dar daugiau chaoso ir supriešins daugiau žmonių, tikėjusių, kad ES – tai taikos ir klestėjimo rojus.

Pasitraukimo šalininkai, priešingai, žaidžia slėpininguoju gemütlichkeit – namų jaukumu. Jie teigia, kad yra europiečiai ir tetrokšta kurti kitokio pobūdžio artimus santykius tarp europiečių.

Ar jiems pavyks? Kol kas girdime tik priešingą nuomonę.

Jungtinės Karalystės koziriai prekybos ir karybos srityse

Tolesnė analizė gali būti palaikyta mėginimu išpranašauti ateitį, bet pažiūrėkite į skaičius.

Jungtinė Karalystė yra neabejotinai pati pelningiausia Vokietijos eksporto rinka. Praėjusiais metais Vokietijos prekybos su Jungtine Karalyste perteklius siekė 51 mlrd. eurų (56 mlrd. JAV dolerių), o tai sudaro 34 proc. Vokietijos prekybos su ES pertekliaus. Be to, šis perteklius yra 42 proc. didesnis už Vokietijos prekybos su Prancūzija, kuri yra didžiausia Berlyno europinės prekybos partnerė, perteklių.

Praėjusiais metais Vokietijos eksporto į Jungtinę Karalystė vertė sudarė 89,3 mlrd. eurų, tad pastaroji yra trečia pagal dydį Vokietijos eksporto rinka po JAV ir Prancūzijos.

Ar Vokietija atsisakys tokių sąlygų, pašalindama Jungtinę Karalystę iš laisvosios prekybos susitarimo su ES? Žinoma, ne.

Yra ir kitas įdomus aspektas. Veikiausiai esate girdėję vokiečių pagyras dėl sparčiai augančios prekybos su Kinija. Štai kaip „sparčiai“ ji auga: praėjusiais metais Vokietijos eksportas į Jungtinę Karalystę 25 proc. viršijo jos pardavimus Kinijoje. Didžiausias skirtumas yra tai, kad Vokietija generavo didelį perteklių su Jungtine Karalyste,  o jų prekybos su Kinija srityje užfiksuotas 20 mlrd. eurų deficitas – keturiskart didesnis nei 2014 m.

Nenuostabu, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel vis kartoja, kad nevalia pyktis su Jungtine Karalyste, ir tikina savo tėvynainius, kad dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES derėsis deramai atsižvelgdama į Vokietijos interesus.

Taigi, Jungtinei Karalystei dar vienas taškas – ji turi didžiulį svertą derybose dėl prekybos su ES.

Jungtinės Karalystės karinė galia – dar vienas tūzas. Visi europiečiai, įskaitant prancūzus, žino ir viešai pripažįsta, kad be gerai aprūpintų ir puikiai parengtų Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų Europos gynyba yra tuščia vieta. Priminsiu, kad praėjusį penktadienį NATO generalinis sekretorius generolas Jensas Stoltenbergas sakė: „Jungtinė Karalystė išliks stipri ir patikima NATO sąjungininkė ir toliau atliks lyderio vaidmenį (pasakyta pabrėžiant) mūsų aljanse“.

Dabar pamėginkite įsivaizduoti, kaip iš tikrųjų atrodo radikalus Jungtinei Karalystei kartojamas bauginimas „pasitraukti reiškia pasitraukti“, kai rytų europiečiai reikalauja karinės apsaugos, o vienintelė patikima karinė jėga Vakarų Europoje bėra amerikiečiai ir britai.

Čia laikas išklausyti Vašingtoną. 2016 m. birželio 24 d. Stanfordo universitete sakydamas kalbą, JAV prezidentas Barakas Obama teigė, kad „ypatingi Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės santykiai yra patvarūs, o Jungtinės Karalystės narystė NATO išlieka JAV užsienio, gynybos ir ekonomikos politikos (pasakyta pabrėžiant) kertinis akmuo“.

Jis taip pat sakė, kad „Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga išliks nepakeičiamos Jungtinių Valstijų partnerės, nepaisant, kad šiuo metu, siekdamos užtikrinti nuolatinį stabilumą, saugumą ir klestėjimą Europoje, Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje, o taip pat ir visame pasaulyje, jos pradeda iš naujo svarstyti savo santykius“.

ES – aklavietėje

Esami prekybos ir gynybos ryšiai paaiškina, kodėl, mano nuomone, Jungtinė Karalystė, derėdamasi su ES, galės be vargo gauti tokias sąlygas, kokių norės.

Kur kas daugiau nerimo kelia ES ir jos ateitis. Sąjungos pagrindiniai smuikai – Vokietija, Prancūzija ir Italija – nė nenumano, ką daryti toliau, visų pirma dėl to, kad šios valstybės pačios gyvena didžiulėje politinėje netvarkoje.

Štai keletas joms atsivėrusių ne itin malonių pasirinkimų.

Pirma, tolesnis suvereniteto perstumdymas ir federacinės valstybės sukūrimas – šešiose seniausiose ES narėse yra šiam pasirinkimui pritariančių – net nesvarstytinas, nes dauguma visuomenės tam nepritaria.

Antra, vyraujanti atmosfera išduoda, kad šiuo metu pasirinkimas būtų priešingas – laisva tautinių valstybių konfederacija. Taip būtų pažabota milžiniška ir demokratijos atžvilgiu neatskaitinga Briuselio biurokratija, o didelė dalis ES Komisijai perduotų įgaliojimų grįžtų valstybių žinion.

Vienintelė problema šioje vietoje – toks saitų atpalaidavimas būtų pražūtingas pinigų sąjungai, nes jos patikimumui ir gyvybingumui užtikrinti būtina federacinė valstybė su bendra fiskaline politika.

Vis dėlto, nors ir liūdna, dabartinėms Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybėms tai yra neįmanoma misija.

Tebegyvuojanti Vokietijos vyriausybė yra kažkas panašaus į politinį stebuklą. Po mėginimo susitaikyti praėjusį penktadienį seserinės Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) koalicijos centro dešiniosios partijos vaizduoja, kad jų dešimt mėnesių trukusi nesantaika baigta, tačiau įtampa ir nesutarimai pagrindinėse politikos srityse yra kaip niekada dideli. Socialistinė Socialdemokratų partija (SPD) – trečioji koalicijos partnerė – intensyviai ruošiasi 2017 m. rugsėjo mėn. vyksiantiems visuotiniams rinkimams, kuriuose susikaus su CDU ir CSU. Konfrontacija užsienio politikos srityje baigia pasiekti kulminaciją, o nesutarimai ekonominės politikos srityje taip pat netrukus gali iškilti į viešumą.

Dar viena problema – prancūzai. Prancūzijos žiniasklaida praneša (o Eliziejaus rūmai to oficialiai neneigia), kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel padėjo tašką gyvybiškai svarbiuose Prancūzijos ir Vokietijos santykiuose. Tad kyla klausimas, ar izoliuotos kanclerės įtakai negresia žlugimas.

Panašu, kad prancūzai šiam požiūriui pritaria. Jie imasi kurti alternatyvias partnerystes su Vokietijos ir Italijos socialistais. Tačiau šio sumanymo vertė abejotina, nes Prancūzijoje vyksta kandi rinkimų kampanija, nuolat paįvairinama viską paralyžiuojančiais streikais ir mėnesius trunkančiomis demonstracijomis. Socialistas prezidentas, kurio reitingas tesiekia 15–17 proc., yra silpniausias ir nepopuliariausias lyderis per 58 Penktosios respublikos gyvavimo metus. Jo centro dešinioji opozicija taip pat atrodo susiskaldžiusi ir neorganizuota. Gerai organizuotas, panašu, tik kraštutinių dešiniųjų pažiūrų antieuropietiškas Nacionalinis frontas (reitingas siekia 30–40 proc.), kurį dar labiau įkvėpė britų referendumas ir tai, kad Austrijoje, Italijoje ir Nyderlanduose įsitvirtina stiprios antieuropietiškos jėgos.

Anksčiau optimizmu tryškęs Italijos premjeras Matteo Renzis šiandien jau ne toks optimistas. Neoficiali, tačiau ryžtinga centro dešiniųjų politinių jėgų koalicija ką tik sėkmingai pasirodė vietos rinkimuose ir laimėjo mero postus Romoje ir Turine. Panašu, kad ši grupė, besišliejanti prie „Penkių žvaigždučių judėjimo“ (M5S), yra pasirengusi žengti dar vieną žingsnį prieš valdančią Demokratų partiją (DP) spalio mėn. vyksiančiame referendume dėl pasenusios ir destabilizuojančios dvejų rūmų teisėkūros sistemos supaprastinimo. Praėjusią savaitę M. Renzis pakartojo, kad, jei balsavimo rezultatai bus jam nepalankūs, o kol kas panašu, kad būtent taip ir bus, jis atsistatydins ir grįš namo į Florenciją.

Štai taip atrodo ES, su kuria Jungtinė Karalystė derėsis dėl laisvosios prekių ir paslaugų prekybos sąlygų. Londonas šiose derybose dalyvaus užimdamas antro pagal dydį (po JAV) ES prekybos partnerio ir galingiausios karinės ir politinės jėgos Vakarų Europoje poziciją.

Mintys apie investicijas

Jungtinė Karalystė dabar turi galimybę ištaisyti per pastaruosius 43 metus padarytas klaidas, prie centralizuotų ES valdžios struktūrų jungdamasi palaipsniui. Pergalingas buvusio Jungtinės Karalystės premjero Tony Blairo pasakymas, kad Jungtinė Karalystė yra Europos širdyje, neturi nieko bendra su pirminiu Londono siekiu prisijungti prie klestinčios muitų sąjungos ir bendros rinkos besiplečiančioje Europos laisvosios prekybos erdvėje.

Naujoji Britanijos vyriausybė turi galimybę grįžti prie pirminio savo siekio ir derėtis su ES dėl tokių prekybinių santykių, kokių ji nori. Jos koziriai: a) plati ekonomika, b) tvirti prekybos ir investicijų saitai su likusia Europos dalimi, c) jos buvimas viena pagrindinių pasaulio karinių ir politinių jėgų.

Jungtinė Karalystė gali būti tikra, kad per visą šį procesą ją visapusiškai rems Jungtinės Valstijos.

Rinkos palaipsniui absorbuos visa tai, kas įvyko po praėjusios savaitės nesėkmingų statymų, ir grįš prie esminių dalykų.

Euro zona įžengė į didėjančios politinės suirutės sūkurį. Vokietijoje – nestabili vyriausybė ir stiprėjančios eurofobiškos kraštutinės dešiniosios politinės jėgos. Prancūzijoje – ruošiantis 2017 m. gegužės mėn. vyksiantiems rinkimams didėjančios sociopolitinės problemos. Ispanijoje – šio sekmadienio rinkimuose, panašu, neįveiktas gerokai užtrukęs tarpuvaldis. Italijoje – išskirtinis vyriausybės griūties pavojus ir tikimybė, kad spalį prasidės naujas netvarkos etapas.

Kol nesibaigs įgaliojimai, ECB toliau sergės ir globos ekonomikos atsigavimo užuomazgas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...