captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Britams traukiantis amerikiečiams bus sunkiau

Kaip amerikiečiai reaguoja į Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos? Pasižiūrėsime į du gerą vardą turinčius portalus, pateikiančius plačią nuomonių paletę. Tai kairiųjų liberalų svetainė „New Republic“ ir nepriklausomas strateginių studijų centras „Stratfor“. Pradėsime nuo pirmojo.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tai, kad Didžioji Britanija nedidele, bet vis tiek realia balsų dauguma nubalsavo iš Europos Sąjungos išstoti, turėtų „stebinti tik tuos, kurie į Britaniją žiūri nelygindami jos su  Europos kaimynėmis“, – sako Kornelio universiteto Niujorko valstijoje sociologijos profesorė Mabel Berezin straipsnyje „Brexitas: neonacionalizmas laimi, Europa pralaimi“.   

Anot jos, „iki 2014-ųjų Britanija buvo palyginti laisva nuo Europos žemyne vis stipriau besireiškiančių neonacionalistinių partijų. Taip, ji su kraštutinės dešinės partijėlėmis flirtavo, bet rinkimuose jos neturėjo beveik jokios reikšmės“ tol, kol Nigelio Farage`o vadovaujama Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) ant euroskepticizmo arkliuko užšokusi nušuoliavo į pačią pirmą vietą Europos parlamento rinkimuose 2014 m. gegužę.

Vis dėlto žiūrint į visą likusią Europą, „Brexito“ rezultatai neturėtų stebinti, nes „nacionaliniai referendumai Europos Sąjungai draugiški nebuvo.

Jau 2005-aisiais ir Prancūzija, ir Nyderlandai referendumais atmetė siūlomą Europos konstituciją.  Po 10 metų Graikija balsavimu atmetė Europos Sąjungos siūlomą skolų restruktūravimo planą. O 2016-ųjų pavasarį olandai referendumu pasisakė prieš prekybos lengvatų taikymą  Ukrainai.   

Europos valstybių piliečiai Europos Sąjungos nemėgsta. Jie nebuvo proeuropietiški jau bent paskutiniuosius dešimtį metų, jei tokiais – čia kalbu apie eilinius piliečius – išvis buvo“, – rašo profesorė M. Berezin ir priduria, jog 2015 m. triguba krizė – įsiskolinimo, pabėgėlių ir terorizmo išpuolių – visą Europos žemyną smarkiai sukrėtė.  

„Britanijos piliečiai pasižiūrėjo į savo kaimynus kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje ir jiems nepatiko tai, ką pamatė. Šiame kontekste Davido Camerono nutarimas narystės Europos Sąjungoje klausimą išstatyti balsavimui referendumu buvo kraštutinis ir kvailas politinis apsiskaičiavimas.“

Taip žurnale „New Republic“ teigia sociologė M. Berezin, tačiau nuo savęs pridursime, jog tai ne „kvailas apsiskaičiavimas“, o pagirtinas tautos atsiklausimas opiu klausimu, surengtas, žinoma, pageidaujant tam tikro atsakymo, tačiau negalint žinoti iš anksto, ar tauta tokį suteiks.

Toliau profesorė M. Berezin rašo, kad „galutinė to kaina gali būti Europos Sąjungos griūtis. Marine Le Pen, vadovaujanti Prancūzijos Nacionaliniam Frontui, jau seniai agituoja už „Frexitą“ – Prancūzijos išstojimą. Kitos šalys taip pat gali sekti britų pavyzdžiu.

Pasak analitikų, „Brexito“ kampanija atskleidė skilimą tarp vietinių ir kosmopolitų.  Esama dviejų Britanijų – viena vyrėlesnė, labiau prisirišusi prie savo gyvnamosios vietos ir atsilikusi nuo spartėjančios globalizacijos, o antra – su aukštuoju išsilavinimu ir mobilesnė, kuri „Brexito“ referendume ir pralaimėjo.

Ironišku būdu šis referendumas tik sustiprins tą skilimą Jungtinėje Karalystėje ir skersai išilgai Europos, – žurnale „New Republic“ rašo sociologė M. Berezin, viena iš knygos „Europa be sienų“ sudarytojų ir knygos „Neliberali politika neoliberaliais laikais – kultūra, saugumas ir populizmas naujoje Europoje“ autorė. 

O dabar žvilgsnis į nevyriausybinio amerikiečių studijų centro „Stratfor“ analizę. Anot jos, dabar „Prancūzijai ir Vokietijai teks nuraminti nervus ir nurodyti į finansų nepastovumą kaip į priežastį integruotis. Tačiau po europietiškosios vienybės raginimais slepiasi gilūs nesutarimai.

Svarbiausieji Europos Sąjungos nariai nesutaria kaip tvarkyti euro zoną, ir šie neatitikimai tik stiprės, kol euroskeptikų jėgos Prancūzijoje ir Vokietijoje įgija vis daugiau įtakos, pasinaudodamos britų referendumu kaip savo pagrindiniu įrankiu teisėms iš Briuselio susigrąžinti.    

Nebeturėdamos Jungtinės Karalystės savitarpio skirtumams subalansuoti, Prancūzija ir Vokietija ryškiau poliarizuosis, o tai laipsniškai pragrauš Europos Sąjungos pagrindus“, – rašo „Stratfor“ instituto analitikai.

„Euro zonos periferija ir vėl atsidurs ant karštos ugnies ir savo kailiu patirs, ką reiškia Europos centrinio banko pažadas „žūtbūt išgelbėti“ euro erdvę. Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje ir Portugalijoje politinis nestabilumas ir finansinis netikrumas gali pristabdyti jau ir taip leisgyvį ekonomikos atsigavimą.

Be to, nuvertėjęs anglų svaras vasarojimą euro zonoje pabrangins ir šitaip sumažins tokias Pietų Europai reikalingas pajamas iš turizmo. 

O netekusios itin svarbaus euro zonai nepriklausančio sąjungininko, Vidurio ir Rytų Europops valstybės, tokios kaip Lenkija ir Vengrija, taip pat ir Šiaurės Europos šalys Danija ir Švedija dar toliau atsitolins nuo Europos Sąjungos centro tuo, kad atmes centro politiką ar bandys persiderėti dėl narystės Europos Sąjungoje sąlygų“, – prognozuoja „Stratfor“ instituto analitikai, nieko nesakydami apie Baltijos valstybes.

Jos, matyt, laikomos šiuo atžvilgiu arba nesvarbiomis, arba neturinčiomis kuo prisidėti.

Pasak amerikiečių svetainės „New Republic“ kito pašnekovo, Pensilvanijos valstybinio universiteto profesoriaus Terrence`o Guay, žvelgiančio į „Brexitą“ iš amerikiečių finansų žinovo pusės, „ilgainiui dulkės nusės, pinigų ir akcijų rinkos stabilizuosis, ir per ateinančius dvejus metus vyks ir įvyks „suderėtos skyrybos“.

Kiekvienu atveju, „Jungtinė Karalystė taps mažiau pageidaujama vieta Jungtinių Amerikos Valstijų  firmoms. O dar svarbiau gali būti Londono balso dingimas Europos Sąjungos reikaluose, svarbiuose Amerikos komercijos ir užsienio politikos interesams.

Londono daugiau nei bet kurios kitos Europos sostinės pozicija finansinių paslaugų reguliavimo klausimais artimesnė Vašingtono pozicijai. Tai apima ir sankcijų Rusijai taikymą, ir santykius su Artimaisiais Rytais, ir dar vis nebaigtą suderėti Transatlantinės prekybos ir inversticijų partnerystę, kuri dabar po „Brexito“ beveik tikrai galutinai sužlugo.

Nėra beveik jokių abejonių, kad Jungtinė Karalystė bus mažiau patikima JAV partnerė ne tik Europoje, bet ir globaliai“, – brėžia išvadą tarptautinio verslo profesorius T. Guay.

Kitame portalo „New Republic“ straipsnyje Kolorado valstybinio universiteto politologijos profesorius Peteris Harrisas su šia išvada sutinka.

 „Didžioji Jungtinių Amerikos Valstijų strategija sulaukė dvigubo smūgio. Amerikos stipriausias sąjungininkas Europoje ne tik atsisakė savo vietos prie Briuselio stalo, bet naujoji realybė po „Brexito“ reiškia, kad Vašingtonas dabar turės gesinti gaisrus Europoje užuot rūpinęsis labiau spaudžiančiomis geopolitinėmis problemomis.

Jungtinės Valstijos ilgai rėmėsi vieninga, stipria, gyvybinga Europa, kad joms padėtų įtvirtinti tą taisyklėmis pagrįstą tarptautinę santvarką, kurią jos tikisi išsilaikysiant per visą XXI amžių.

O nuo 1973 m., kai įstojo į Europos ekonominę bendriją, Didžioji Britanija buvo veiksminga sąjungininkė šio tikslo siekiant ir visada palaikė Europos Sąjungos plėtimąsi liberalių ekonomikos principų pagrindu.   

Dabar, nebeturėdama Londono tarpininkavimo, Amerika turės perkelti savo pėdas iš Londono į Berlyną, Paryžių ar Briuselį. Kaip prastumti laisvosios prekybos tarp Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos susitarimus? Kaip garantuoti, kad Europa nesubliūkš ir nepalūš Rusijos grobuoniškumo akivaizdoje? Dabar Didžioji Britanija bus daug mažiau pajėgi tokiais klausimais amerikiečiams suteikti savo pagalbą.

Dar blogiau Jungtinių Amerikos Valstijų akimis žiūrint yra tai, kad ir kitos šalys gali pradėti svarstyti, ar joms negeriau būtų išstoti iš Europos Sąjungos. Šis pavojus realus, nes visame žemyne yra Europos Sąjunga nepatenkintų niurzglių.  [...]

Jungtinių Amerikos Valstijų strateginiams planuotojams suirutė Europoje yra nepageidaujamas, brangus ir tragiškai nereikalingas dėmesio nutraukimas nuo, jų požiūriu, tarptautinio saugumo architektūros palaikymui būtino susitelkimo į Aziją ir Ramųjį vandenyną“, – rašo Kolorado valstybinio universiteto politologijos profesorius P. Harrisas.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...