captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Kaip britai virto atsilikėliais

Kuo toliau, tuo sunkiau patikėti, kad, samprotaudami apie Europos būklę, kalbame ir galvojame apie tą pačią objektyvią tikrovę. Ir tada, kai Vladimiro Putino pakalikai skelbia žodžiais ir šūviais savas „tiesas“, ir tada, kai Briuselio pimpačkiukai kuria savą ideologinę animaciją. Naujausia šio animacinio filmo serija – apie Britanijos pasitraukimą iš pimpačkiukų rojaus.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Dar galima buvo suprasti tuos, kurie pernai ir užpernai manė ir tvirtino, jog žiniasklaida turi kariauti informacinį karą su Putino Rusija. Suprasti, bet nebūtinai – pritarti. Nes ten, kur žiniasklaida verčiama nebebūti savimi ir veikti kaip įsakymams paklusnus karys, ji lygiai taip pat – pagal aplinkybes ir politines aktualijas – gali būti „nacionalinio intereso“ verčiama atlikti tai valdžios ruporo, tai masių pataikūnės, tai oligarchų geišos vaidmenį. Kai taip nutinka, daugelis informacinio karo šauklių kažkodėl nesidžiaugia.

Vis dėlto santykis su Rusija – atskira kalba, nes ši šalis iš tiesų yra priešas, kuris ir atvirai skelbia Vakarams šaltąjį (ir informacinį) karą, ir elgiasi atitinkamai, tęsdamas senąsias SSRS tradicijas arba nueidamas dar toliau. Daug sunkiau pateisinti tuos, kurie informaciniu karu nori versti ES politinio isteblišmento nesutarimus su liberaliajai indoktrinacijai nepasiduodančiais Europos kitaminčiais.

Antai pernai informacinis karas paskelbtas ES dešiniesiems, kritikavusiems Angelos Merkel ultraliberalią politiką nelegalių imigrantų atžvilgiu. Tuos, kurie drįso suabejoti „priimsime visus“ politikos išmintingumu, oficiozinė liberali žiniasklaida iškoneveikė kaip rasistus, homofobus ir politines atgyvenas. O šiemet didžiuoju priešu tapo Didžioji Britanija, visam pasauliui įtikinamai parodžiusi, kad narystė ES nėra nei civilizuotos politikos šventa karvė, nei kiekvieno gero europiečio rožinė svajonė.

Ne tiek objektyviai informuojanti, kiek kariaujanti įsižeidusių pimpačkiukų informacinį karą su britais šiame kontekste, deja, buvo mūsų žiniasklaida. Kai pastarosiomis dienomis Lietuvos viešojoje erdvėje kalbama apie „Brexit“, tai kažkuo primena sovietinę informacinę bakchanaliją ar George`o Orwello „1984-ųjų“ neapykantos valandėlę. Žurnalistai, politikos apžvalgininkai ir analitikai, kultūrininkai, ekonomistai, politikai dainuoja choru tą pačią mintį: „Britanija neteisi, užtat tiesą žinome mes, o 52 procentai Jungtinės Karalystės (JK) rinkėjų, kitaip nei mes, yra arba atsilikėliai, arba suklaidinti naivuoliai.“

Štai čia glūdi problemos esmė, į kurią verta pažvelgti kiek atidžiau. Bet pirmiausia noriu pabrėžti, jog nesutinku su tais Britanijos apsisprendimo gynėjais, kurių argumentai susiveda į „kas mes tokie, kad juos vertintume“ kliše. Tai – tarsi baudžiauninko arba kompleksuojančio čiabuvio, įpratusio, kad prieš didžias tautas ir šeimininkus privalu lankstytis, psichologinė nuostata. Tomas Venclova sako, kad lietuviams ji, deja, būdinga istoriškai.

Vaikystėje per vasaros atostogas atvažiuodavau iš Sankt Peterburgo į mamos tėviškę Kretingos rajone. Kartą su bendraamžiu Edvardu buvome priversti sprukti nuo dviejų karingai nusiteikusių berniukų. Pasislėpėme jazmino krūmuose už mano močiutės kiemo tvoros ir iš ten drąsiai ginčijomės su įžūliais užpuolikais. „Eikit iš čia, o tai Vladas kai supyks, jūs gausit nuo jo į galvą, nes jis rusas, o rusai – stipresni“, – sušuko narsus draugas Edvardas iš nepramušamos jazmino tankmės. Labai nustebau, išgirdęs šią gerą žinią, ir, labai didžiuodamasis savo rusiška jėga, kaip tikras Ilja Muromec, įlindau dar giliau į krūmus. Bet priešas anapus tvoros akivaizdžiai sunerimo.

Mintis pataikė į išpurentą dirvą. Rusai stipresni. OK, suveikė, Edvardo demoralizuoti užpuolikai atsitraukė. O štai šiandien Briuselis, vokiečiai, anglai apie politiką viską žino geriau. Irgi veikia.
Mintis, kad „Briuselis žino geriau“, „Berlynas žino geriau“, „britai žino geriau“ ir kad negali sau leisti, būdamas lietuvis, kritikuoti ES arba JK politikos, nes esi žemės dulkė, sėkmingai gyvuoja mūsų viešojoje erdvėje. Nors turėtų būti aišku, kad mąstoma ir vertinama yra smegenimis, bendru išprusimu ir profesinėmis žiniomis, o ne tautybe, pilietybe ir gyvenamąja vieta.

Manantys priešingai yra užkietėję provincialai su kraujyje užkoduota bobučių išmintimi: „žinoti gali tik tai, ką matei pro langą arba ką tavo kaimynė matė pro langą“. Užtat ir silkių skrodikai Anglijoje, apie kuriuos rašo Andrius Užkalnis, jaučiasi daug žiną: mat, pakeliavo, pasaulį matė, o politinė išmintis, prudentia savaime įsiliejo į jų galvas per plačiai atmerktas žlibes, kitaip tariant, veizolus.

Vis dėlto „Brexit“ atveju Lietuvoje vyravo kitas kraštutinumas: ne „britai žino geriau“, o „dauguma jų – kvailiai, naivuoliai, karštakošiai, nacionalistai, populistai, rasistai, homofobai, atsilikėliai, pažangos priešai, neišprusę kaimiečiai, susmirdę pensininkai“. Sakyčiau, ne ką mažesnė sensacija už britų pasitraukimą iš ES ir pralaimėjimą islandams Europos futbolo čempionate buvo tokia ar labai panaši Lietuvos žiniasklaidos ir turbūt ne mažiau nei dviejų trečdalių viešosios erdvės reakcija į „Brexit“. Ji buvo pagiežinga, ideologizuota, vienpusiška, arogantiška, paviršutiniška ir dažnai tokia pat buka, kaip violetinis Drąsos kelio credo.

Anie violetiniai įžvelgė pasaulinį pedofilų sąmokslą ir geriau už pačią mergaitę žinojo, ko nori mergaitė. Šitie violetiniai visur mato Kremliaus ranką ir geriau už Europos rinkėjus žino, ko nori Europos rinkėjai. Net subtilumu ir įžvalgų gilumu nepasižymėjęs informacinis karas su Rusija, palyginti su šiuo informaciniu karu, dabar atrodo kaip rafinuota inteligentų diskusija. „Brexit“ šiek tiek nustebino, bet Briuselio viršūnių ir Lietuvos pimpačkiukų reakcija nustebino daug labiau ir nemaloniau.

Buvo tiesiog šlykštu klausytis išvedžiojimų apie tai, kad už „Brexit“ balsavo kažkokie antrarūšiai rinkėjai – britų senoliai, kurie greit numirs, todėl jų balsas esąs beveik kaip lavonų, nuo kurių neturėtų priklausyti Britanijos ir ES ateitis. Čia kas dabar per žmonių rūšiavimas į nevertingus senolius ir didžiai vertingą jaunimą? Tie patys liberalai, nuolat rėkiantis dėl visų – net susivaidenusių apsirūkius legalizuotos žolės – diskriminacijos apraiškų, dabar šaltai samprotauja apie tai, kad senukai tėra pažangos kliūtis, kad jiems reikėjo leisti išmirti, o tada jau rengti referendumą?
Sveikinu mus sulaukus laikų, kai šūkį „Alle Juden raus!“ gali pakeisti šūkis „Visi seniai – lauk!“ Violetinių liberalų hitlerjugendas tuoj, žiūrėkit, pensininkams uždraus balsuoti, o keturiolikmečiams – leis. Gal verta pagalvoti ir apie visuotinę eutanaziją sulaukus šešiasdešimt penkerių? Ar geriau šešiasdešimties (kam tie sukriošėliai reikalingi)?

Supykusiųjų dėl „Brexit“ intelektinį ir moralinį invalidumą geriau parodo net ne tradiciniai jų svarstymai apie nacionalizmą, populizmą, rasizmą ir menamą ekonominį smūgį ES ir JK (į visa tai ne kartą jau atsakyta), o politinę mąstyseną iki kaulų smegenų persmelkiantis Pažangos liudytojų (beveik Jehovos liudytojų) sektantiškumas. Čia jau net ne argumentų kovos erdvė, o tikinčiųjų kalbėjimasis su netikinčiaisiais.

Jie tiki, kad pasaulyje kovoja dvi jėgos: pažangos (liberalizmo) ir reakcijos (konservatizmo). Jie netiki gėrio ir blogio kova, kuri neatsiejama nuo žmogaus prigimties (ja jie irgi netiki), bet užtat tiki pažangos ir reakcijos kova – susidūrimu jėgų, kurių mūšio laukas – istorija.

Jie įsivaizduoja esą istorijos vedliai, pažangos šaukliai, kurių oponentai – tamsuomenė, neleidžianti žmonijai eiti į šviesią ateitį. Todėl tokie dalykai, kaip „Brexit“, jiems yra ne kitokio požiūrio demokratinė pergalė prieš jų požiūrį, o reakcijos ir tamsos jėgų bandymas kišti pagalius į istorijos ratus – velnio, vardu Reakcija, gundymas, kuriam pasiduoda visokie senukai (mirkit greičiau!) Jorkšyro kaimiečiai, raganiaus Boriso Johnsono užkerėti rinkėjai, kiti pagedusieji ir nepriėmusieji šv. ES visa savo širdimi.

Juokingiausia tai, kad šitie proto argumentus, nuomonių įvairovę ir demokratinę rinkėjų valią (kvaili tie rinkėjai, pasirodo, kai nepaklūsta Briuseliui) kaip velnio gundymą atmetantys sektantai yra tiesioginiai Apšvietos, kovojusios su religiniais prietarais už savarankiško proto ir kritinio mąstymo pergalę, palikuonys. Menama pažanga – liberaliojo mito istorijos tiesė, kuria netikėjo senovės graikai, apsuko ratą, ir štai gyvatė vėl ryja nuosavą uodegą: Apšvietos anūkai reikalauja pamiršti protą, demokratiją, laisvę ir įtikėti kone religiniu ES autoritetu. Net žurnalistai ir politologai virto šios religijos klapčiukais ir akolitais.

Krikščionybė ir graikų klasika vėl skaudžiai pamokė tuos, kurie jas arogantiškai atmetė. Iš pradžių pusiau ateistinė ir pusiau nuliberalėjusi Europa gavo bolševikus ir nacius. Dabar – visai ateistinė ir nuliberalėjusi – gavo tokią liberalizmo atmainą, kuri reikalauja ne kritiškai ir savarankiškai mąstyti, bet aklai tikėti ir paklusti. Britai pabandė nuo to pabėgti, atsiskirdami nuo ES. Mes, deja, tik ką į tai atsivertėme.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...