captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Lucasas. Svarbiausias NATO uždavinys – užtaisyti „Baltijos spragą“

Artėjant liepą Varšuvoje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, užtaisyti „Baltijos spragą“ yra labiausiai neatidėliotina užduotis. Nauja Taline įsikūrusios Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) ataskaita akcentuoja šią problemą ir priemones, reikalingas jai spręsti.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Padėtis aiški: Rusija susikūrė pajėgumus, leidžiančius užtikrintai konfrontuoti su NATO, kurią Maskva laiko savo priešininke, ir paversti niekais labiausiai pažeidžiamų Aljanso narių sustiprinimą.

Šių metų sausį Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu paskelbė, kad iš naujo aktyvuojama 1-oji gvardijos tankų armija, tai pat formuojamos trys naujos šarvuotosios divizijos karinėje apygardoje, kuri ribojasi su Baltijos šalimis. Tai byloja apie grįžimą prie karinės padėties, primenančios Šaltojo karo laikus, kurios esmė buvo pasiruošimas intensyviems didelio masto kovos veiksmams, naudojant įvairių rūšių ginkluotąsias pajėgas.

Kremlius taip pat pademonstravo esantis pasiruošęs rizikuoti, siekdamas savo geopolitinių tikslų, iš kurių svarbiausias – suskaldyti ir diskredituoti Vakarų šalis.

Rusija ir jos sąjungininkė Baltarusija turi 1,4 tūkst. km sausumos sieną su Baltijos valstybėmis. Tuo tarpu vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ – Lenkijos ir Lietuvos bendros sienos – ilgis tėra 65 kilometrai. Trumpai tariant, Rusija gali atakuoti bet kur, tuo tarpu Baltijos šalims gyvybiškai svarbi jungtis su NATO gali būti lengvai atkirsta. Rusija yra užsitikrinusi pranašumą pagal vadinamuosius A2/AD (anti-access and area denial) pajėgumus – priemones (ypač priešlėktuvinės gynybos sistemas), atgrasančias priešininką nuo savo pajėgų dislokavimo ginamoje vietovėje, kurios neleistų Aljansui atsiųsti pastiprinimų.

Atsižvelgdamos į tokią padėtį, NATO šalys dislokuoja Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje pajėgas, kurių vaidmuo – iššauti signalinį šūvį: rotuoja kuopos dydžio pėstininkų dalinius, retkarčiais pasiunčia apsilankyti karo laivų ir laiko saujelę naikintuvų, atliekančių oro policijos misiją.

Pagrindinė ICDS ataskaitoje pateikiama rekomendacija – didesnis „dalyvavimas priešakinėse teritorijose“, kad vietoje pajėgų, galinčių vien pasiųsti pavojaus signalą, būtų suformuota pristabdanti užtvara. Tokį vaidmenį galėtų atlikti regione dislokuotos „bataliono dydžio ir didesnės“ keleto šalių kovinės grupės, taip pat bataliono dydžio amerikiečių kontingentas kiekvienoje Baltijos šalyje, palaikomas stipresnio aviacijos ir jūrų pajėgų dalyvavimo. Be to, kiekvienoje Baltijos šalyje reikėtų iš anksto dislokuoti sunkiosios ginkluotės, kurios pakaktų bataliono dydžio daliniui apginkluoti.

Šiuo metu didžioji dalis Europoje laikomos Vakarų šalių ginkluotės yra sutelkta armijos sandėliuose, likusiuose nuo Šaltojo karo laikų – tokiose vietose kaip Norvegija, nutolusiose nuo dabartinių NATO priešakinės linijos valstybių.

Visgi Rusija bet kokiu atveju būtų užsitikrinusi „dominavimą eskaluojant padėtį“ – gebėjimą bauginamai ir greitai padidinti potencialaus konflikto kainą. Ataskaitoje užsimenama, kad Aljansas turi pasiųsti aiškų signalą Kremliui, jog jo neatsargios kalbos apie taktinių branduolinių ginklų panaudojimą konvenciniam konfliktui numalšinti iš tikrųjų gali pakelti jį į visiškai naują lygmenį.

Tas pats turėtų būti taikoma kibernetiniams ginklams. Rusija jau pademonstravo esanti nusiteikusi atakuoti kompiuterius ir jų tinklus Estijoje, Gruzijoje bei Ukrainoje. Pati NATO neturi puolamųjų kibernetinių pajėgumų, bet jų turi kai kurios Aljanso šalys. Joms reikėtų aiškiai parodyti esančio linkusios panaudoti šį arsenalą, jeigu būtų užpulta bet kuri Aljanso dalis. Dar svarbiau – NATO turėtų parodyti, kad nebus jokio „riboto konflikto“. Jeigu Aljansas puolamas bet kur, jis taip pat gali atsakyti visur.

Visgi NATO silpniausia vieta – ne raumenys, o smegenys: Aljansas veikia remdamasis bendru sutarimu, kuriam pasiekti reikia laiko. Baltijos šalys, sudarančios siaurą juostą lygumoje, neturinčios gynybos į gilumą galimybės, daug laiko neturėtų. Taigi Amerika, Kanada ir karingesnės sąjungininkės Europoje turėtų taip pat parodyti esančios nusiteikusios ir pajėgios individualiai atsakyti į ataką prieš Baltijos šalis, net jeigu NATO dar nebūtų apsisprendusi.

Paskutinis ataskaitoje pateikiamas argumentas – kad reikia „pakeisti bendrą mąstyseną“. Užuot kliovęsis viltimis, kad problemos su Rusija ilgainiui sumažės, Aljansas turėtų pradėti perimti iniciatyvą.

Aš sutinku su kiekvienu to dokumento žodžiu. Bet kur rasti Vakarų lyderių, linkusių veikti pagal šias rekomendacijas? Kaip ukrainiečiai savu kailiu patyrė, Vladimiro Putino pagrindinis koziris yra ne jo karinė galia, o mūsų politinis silpnumas.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...