captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Pažymint Muziejų dieną

Gegužės 18-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Tarptautinė muziejų diena. 30 000 muziejų iš visų pasaulio šalių kviečia tądien visus besidominčius žmonijos istorija ir kultūros vertybėmis kartu paminėti šią svarbią datą. Ir mūsų krašto dauguma muziejų savo lankytojus sutiks ypatingai pasirengę, paruošę malonių netikėtumų. Tad svarbios dienos išvakarėse – apie muziejų istoriją ir reikšmę kultūros panoramoje. 
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Graikai šias ypatingas kultūros paveldo įstaigas pavadino museion – mūzų buveinėmis. Kūrybinio įkvėpimo deivės globoja muziejus! Dabartinės jų funkcijos – rinkti, saugoti, moksliškai tyrinėti ir pateikti visuomenei materialinės bei dvasinės kultūros vertybes. Ypač tas, kurios sukurtos visos tautos ar atspindi krašto valstybingumo kelią.

Žmogaus veikla tokia daugialypė, kad ir kultūros vertybės sąvoka turi begalę aspektų. Štai iš kur tokia muziejų įvairovė! Pagal visuomeninę paskirtį jie yra viešieji, mokslo tiriamieji ir mokomieji. O pagal kaupiamų vertybių pobūdį – istorijos, gamtos mokslų, technikos, meno, kraštotyros, iškilių asmenybių arba memorialiniai.

Muziejų pirmtaku laikomas Knoso rūmų lobynas Kretos saloje, sukauptas dar XVI amžiuje prieš Kr.; taip pat Vanų dinastijos rūmai bei Ino orakulų archyvas Kinijoje iš XIII-XII amžių prieš Kr. Kaip muziejus taip pat minima Ninevijos rūmų Mesopotamijoje biblioteka, įkurta prieš 27 amžius. Antikos laikais garsėjo meno saugyklos Atėnų akropolyje, Pergame, Aleksandrijoje. Romos imperatoriai į savo meno kolekcijas susigrobdavo tuometinės Oikumenos – viso pažinto pasaulio – vertybes bei keistenybes.

Viduramžių Europoje kultūros centrais tapo vienuolynai; čia buvo puoselėjamas ne tik bažnytinis menas, bet ir mokslas, filosofija. Renesanso laikais radosi gamtos kolekcijos, atspindinčios posūkį į mokslinį pasaulio pažinimą. Apšvietos epochoje valdovų ir didikų rūmuose būdavo steigiami retenybių kabinetai, kunstkameros, mokslinių prietaisų salonai. Tuomet tapo madinga domėtis mokslo pasiekimais, mėgautis kultūros vaisiais.

XVIII – XIX amžiais Europos šalyse buvo įsteigti pirmieji valstybiniai muziejai, skirti tautų istorijai. Žinia, jie buvo kuriami privačių kolekcijų pagrindu. Surinkti tokias galėjo tik aristokratai, garsių krašto giminių palikuonys. Pirmasis – tai Britų muziejus Londone, įsteigtas 1753 m. Beje, šiandien šis kultūros lobynas lankomas nemokamai, leidžiama ir viską fotografuoti. Štai kaip plačiai suprantama visuomenės edukacija.

Ne kitaip muziejai radosi ir Lietuvoje. XVI a. meno ir knygų rinkiniais garsėjo Valdovų rūmai Vilniuje. Pasak popiežiaus nuncijaus Bernardo Bodžiovanio, apsilankiusio Žygimanto Augusto dvare, čia buvo sukaupti senovinių ginklų ir šarvų, juvelyrinių dirbinių rinkiniai, meniniai baldai, taip pat to meto moksliniai instrumentai, laikrodžiai.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio bibliotekai reta kuri iš Vakarų Europos galėjo prilygti: trys tūkstančiai tomų; visos knygos įrištos oda su įspaustais pavadinimais bei valdovo monograma. Testamentu Žygimantas Augustas savo turtą paskyrė valstybės labui; knygos atiteko Vilniaus jėzuitų kolegijai. Tačiau šiandien tik keletą beturi...

XVII-ojo ir XIX amžių tarpsnyje turtingais istorinių vertybių rinkiniais galėjo pasididžiuoti daugelis Lietuvos didikų dvarų. Amžininkus stebino Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos, praminto Našlaitėliu, ginklų, meno, monetų kolekcijos ir biblioteka Nesvyžiuje. Kunigaikštis Konstantinas Tyzenhauzas Pastovių dvare turėjo litografijų ir ornitologinį – savo sumedžiotų paukščių iškamšų bei akvarelinių jų piešinių – kabinetą. Siesikų pilaitėje Dominykas Daugėla visą bokštą buvo paskyręs priešistorinių ir istorinių ginklų ekspozicijai.

Pirmąjį visuomenei skirtą muziejų 1812 m. įkūrė rašytojas Dionyzas Poška. Tai garsusis Baublys, išskobtas iš tūkstantmečio ąžuolo kamieno, augusio Bardžių dvaro laukuose. Ant šio originalaus muziejaus sienos išrašyta lenkų Renesanso poeto Jano Kochanovskio strofa, užbaigta paties Poškos dvieiliu: Eilės skaudžiai bara Lietuvos bajorus:

Toli jūs nuolat nuo protėvių savo,

Sunaikinot valstybę jūs, nugalavot,

Iš skydo noragą jums kalvis išplojo,

Ir ietis kaip iešmą virtuvėj naudojat.

O šalmus paskyrėt abrakui seikėti,

Arkliams pasišerti, viščiukams perinti.

Todėl atminimui šie seni ginklai

Čionai surinkti kaip senovės paminklai.

Tad muziejų D. Poška įkūrė ne tuščiam smalsumui tenkinti, bet žadinti tautos dvasią, ugdyti patriotizmą. Kilnų muziejininkystės darbą pratęsti buvo lemta grafui Eustachijui Tiškevičiui (1814–1873), įkuriant 1855 m. gegužės 11 dieną pirmąjį valstybinį muziejų, šiandieninio Lietuvos nacionalinio muziejaus pirmtaką. Pavadintas Senienų muziejumi, jis tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ir kultūros paveldo saugykla. Visuomenė su entuziazmu rėmė tokią įstaigą, dovanodavo giminės relikvijas – visa, kas žadino Lietuvos istorinę atmintį.

Po 1863 m. sukilimo carinė administracija suprato padariusi klaidą, leisdama steigti tokį muziejų; tad ėmėsi jį reorganizuoti, valyti nuo „nepageidaujamų“ eksponatų. Bene du trečdaliai jų buvo išvežta į N. Rumiancevo muziejų Maskvoje, o ekspozicijai suteiktas rusofiliškas pobūdis. Vedėjas E. Tiškevičius atstatydintas, muziejus priskirtas Vilniaus viešajai bibliotekai.

Naujas pavojus muziejui buvo iškilęs I pasaulinio karo metais, tąkart jį išgelbėjo dr. Jonas Basanavičius. Lenkmečiu muziejus neveikė, o rinkiniai saugoti Vilniaus universitete bei J. Basanavičiaus bute. 1941 m. visos muziejinės vertybės perduotos Mokslų akademijai. Žymiam kultūros istorikui Vincui Žilėnui pavyko užbaigti J.Basanavičiaus darbą – 1952 m. įkurti Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų. Per visus negandų metus sugebėta kai ką išsaugoti iš pačių pirmųjų eksponatų, kai ką atgauti iš į Rusiją išvežtųjų vertybių.

1968 m. muziejaus ekspozicija atidaryta Vilniaus pilių Naujajame arsenale. 1992 m. muziejus pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi, juk yra pagrindinis valstybingumo istoriją ir krašto kultūros raidą atspindinčių kolekcijų saugotojas. Šiandien šiame tautos paveldo lobyne, jo septyniuose skyriuose – baltų archeologijos, viduramžių archeologijos, etninės kultūros, istorijos, naujausiųjų laikų istorijos, ikonografijos, numizmatikos – yra per milijoną eksponatų.

Vadovaujant dir. Birutei Kulnytei pradėtas muziejaus vertybių publikavimas leidiniuose; tai labai svarbu kultūros sklaidai. Štai visai neseniai čia išleistas „Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas“, neabejotinai tapsiantis parankine knyga krašto muziejininkams ir visiems besidomintiems mūsų etnine kultūra.

Nacionalinio muziejaus filialuose – Signatarų namuose, Jono Basanavičiaus tėviškėje ir kituose – nuolat vyksta reikšmingi renginiai. Edukacine ir moksline veikla neatsilieka ir kiti respublikos muziejai; jų reikšmę visuomenės istorinės sąmonės, tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui sunku pervertinti. Sveikinu muziejininkus su profesine diena, o visus klausytojus raginu tapti muziejų bičiuliais.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...