captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Gyvieji muziejai

Su dažnu tautiečiu gali aptarti Londono, Paryžiaus ar Niujorko muziejus ir mėgstamas kavines. Tačiau ne kiekvienas vietos gyventojas yra užsukęs į netoli namų stūksančią girią ar užkopęs į vietos kalną. Daugeliui lietuvių vietos turizmas yra nearti dirvonai. Ne be reikalo sakoma: arti bažnyčia, toli Dievas.
Ramunė Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Ramunė Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Nutarus pasižvalgyti po Šiaurės Lietuvą, būtina užsukti į Papilę, kur paskutiniuosius trejus gyvenimo metus praleido Simonas Daukantas. Ant piliakalnio, kur 1864 metais palaidotas istorikas ir švietėjas, atsiveria puikus kraštovaizdis. Nutaręs susipažinti su apylinkėmis pradedi suprasti, kodėl, kaip rašoma ant S. Daukanto antkapio, „raštininkas ir vargo pelė“ pasirinko rėmėjo globą Papilėje. Jurakalnio šlaitai nusėti žibučių, padangėje gausu čiulbančių giesmininkų. Atsiverianti Ventos slėnio panorama atima žadą ir žavi akį. Geresnės vietos iškylai nesurasi.

Judant Mažeikių link, patartina užsukti ir į Viekšnius, kuriuose įsikūręs pirmosios vaistinės muziejus. Peržengęs 1860 metų liepą pradėjusios veikti vaistinės slenkstį, jautiesi tarsi patekęs į jaukius namus. Šiuolaikinių beveidžių, pagal vieną šabloną suremontuotų vaistinių fone Viekšnių medinukė – tarsi perlas. Norisi bent akimirkai tapti vaistininku, kad galėtum drąsiai varstyti nesuskaičiuojamus medinius stalčiukus, stoti už medžio drožiniais išdabinto prekystalio. Muziejuje galima apžiūrėti vaistų gamybos prietaisus, įrankius, vaistinius preparatus. Kruopštūs ir atidūs vaistinės savininkai specialiose knygose užfiksuodavo kiekvieno ligonio vaistus, jų kainą bei receptą išrašiusio gydytojo pavardę. Tai leidžia šiandien apžiūrėti 1862 metais Simonui Daukantui išrašytą receptą „nuo skaudulių.“ Signatūras galima studijuoti kaip meno kūrinius.

Prie cheminių preparatų pripratusiam šiuolaikiniam žmogui muziejuje saugomos natūralių vaistų sudėtinės dalys – vilko mėsa, džiovinti bebro pautai, žmogaus odos diržas, vėžio girnelės – skamba kaip iš pasakos.

Po tuo pačiu stogu gyvenę Viekšnių vaistininkai vakarais skaitydavo knygas, skambindavo pianinu, televizorių atstodavo lėlių teatras. Šiltu metų laiku iškylauta gamtoje, žaistas kriketas – medines lazdas ir kamuolius galima pamatyti ekspozicijoje.

Netoliese, Židikuose, esantis rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos muziejus leidžia atidžiau pažvelgti į jos gyvenimą. Ant sienų kabantys paveikslai, vitrinose suguldytos maldaknygės, rožiniai, giesmynėliai, suolelis maldai liudija gilų tikėjimą ir didelę širdį bei iš to kilusią meilę paprastiems žmonėms. Turbūt dėl to iki šiol Židikų koplyčioje, kur palaidota rašytoja, nevysta baltos rožės, dovanotos jos gimtadienio, kuris minėtas kovo 8 dieną, proga.

Jeigu pravažiavę Ylakius suksite Žemaitijos sostinės link, pateksite į Laumių mišką. Netoliese ir Puolės akmuo, savo dydžiu lenkiantis Puntuką. Ant Anykščių pašonėje esančio milžino Dariaus ir Girėno bareljefus kalė netoliese, Pievenuose, gimęs skulptorius Bronius Pundzius.

Žemaitijos laukuose oriai, tarsi karalienės, vaikšto gervės. Jų ramybės čia niekas netrikdo. Galvas kelia žaliuojantys ir akis džiuginantys žiemkenčiai. Po lietaus miškas atgyja garsais ir kvapais. Rodos, eitum ir eitum, pamiršęs ir darbus, ir rūpesčius.

Žemaitijos pakelės išpuoštos autentiškomis koplytėlėmis, kurių nepamatysi nė viename pasaulio muziejuje. Noras pažinti gimtąjį kraštą padeda taupyti pinigus ir pasisemti savo tautos išminties.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close