captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Sunkus galvosūkis JAV respublikonams

„Jei politika yra įmanomų dalykų menas, tai balandžio 12-ąją dramatiškai pasikeitė tai, kas įmanoma“. Taip portale „American Conservative“ rašė Jeilio universiteto politologas Johnas Stoehras Amerikos prezidento rinkimų tema, kurios šioje vietoje jau kurį laiką nelietėme.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Dabar šis gana įžvalgus straipsnis suteikė tam progą. Anot J. Stoehro, „iki tos dienos dar buvo įmanoma įsivaizduoti, kad respublikonų partijos nominacija atiteks kam nors kitam, nei kuriam nors iš likusių trijų kandidatų.

O tie trys – tai Donaldas Trumpas, Tedas Cruzas ir Johnas Kasichas. Priartėjus prie finišo linijos, nė vienas iš jų gali neturėti pakankamo delegatų skaičiaus, kad laimėtų partijos nominaciją per pirmąjį balsavimą.

Užtat Vašingtone pasigirdo vis stipresnių balsų, kad Atstovų Rūmų pirmininkas Paulas Ryanas galėtų įšokti į ringą.

Tačiau savaitės pradžioje jis du kartus šią galimybę atmetė – taigi susiaurino įmanomybės ratą.

„Aš nenoriu ir nepriimsiu mūsų partijos nominacijos“, – sakė jis ir dar pridūrė, jog bet kam kitam nei D. Trumpui, T. Cruzui ar J. Kasichui nebederėtų taip vėlai siūlytis:

„Manau, kad delegatai turėtų rinktis tik iš tų asmenų, kurie dalyvavo pirminiuose rinkimuose. Jei nori būti partijos iškeliamas kandidatu į JAV prezidentus, turėjai rungtis varžybose“.

Šio įtakingo respublikonų vadovo pareiškimas abejotinu dalyku padaro ir siūlymus į ringą įstumti Mittą Romney, 2012 m. kandidatą, ar dar ką nors, kaip, pavyzdžiui, kokį generolą ar kitą žymų žmogų, kaip dabar spaudoje siūloma.

Tad respublikonų partija atsidūrusi rimtoje bėdoje. Ką jai rinktis? Čia galvosūkis nelengvas.

Pirma, J. Kasichas. Ohajo gubernatorius neturi jokių šansų partėti prie nominacijai reikalingų 1,237 delegatų.

Užtat jo dabartinis tikslas yra prisistatyti kaip žmones atjaučianti alternatyva D. Trumpui ir T. Cruzui, pakenčiamai pasirodyti likusiuose pirminiuose rinkimuose rytų ir vakarų pakrantėse, kur respublikonai nuosaikesni, ir galop nujoti savo nestipriu arkliuku iki pat partijos suvažiavimo liepą.

Iš tiesų J. Kasichas gerokai konservatyvesnis už D. Trumpą. Tai turėtų padrąsinti krikščioniškąją dešinę ir stambiojo verslo respublikonus. Jis taip pat vos truputėlį mažiau konservatyvus už T. Cruzą.

Antra vertus, J. Kasichas Ohajuje smarkiai praplatino pensininkams priėjimą prie sveikatos apsaugos, o tai nepriimtina vadinamiesiems „arbatėlės sąjūdžio“ aktyvistams, pasisakantiems prieš daugumą valstybės finansuojamų socialinių programų.

Betgi didžiausias J. Kasicho kaip „ketvirtos vietos kandidato“ minusas yra jo laimėtų delegatų skaičiaus menkumas. Nominuoti J. Kasichą sudarytų beveik tokį patį nesiskaitymo su demokratija įspūdį kaip ir galutiniu kandidatu iškelti jokiose varžybose nedalyvavusį Paulą Ryaną.

Toliau, T. Cruzas. Jis save pozicijonuoja kaip konservatyvioji alternatyva D. Trumpui ir nekenčia nuo to didžiulio delegatų trūkumo, kuris tempia žemyn J. Kasichą. Tačiau ir T. Cruzas turi silpnų vietų – net dvi.

Nepaisant to, kad įspūdingai laimėjo Viskonsine, jis vis tiek nesugeba aplink save suburti visus stambiuosius respublikonų rėmėjus. Taip, pastarieji trokšta kandidatu matyti ką nors kitą nei D. Trumpas, tačiau nestodami kaip mūras už T. Cruzo jie atrodo neryžtingi.

Antroji T. Cruzo problema ta, kad net apie 40 procentų respublikonų rinkėjų nėra tokie konservatyvūs kaip pats T. Cruzas – pvz., jie nenori apkarpyti federacinės valdžios vaidmenį ir svorį taip, kaip jis to reikalauja.

Čia galime dėkoti D. Trumpui. Jo sėkmė parodė, kad net ir nemažai respublikonų pritaria daugeliui progresyvių dalykų, įskaitant socialinio draudimo programas, teisingos prekybos susitarimus, investicijas į uinfrastruktūrą, švarią energiją.

O vienam iš T. Cruzo programos punktų – uždaryti ištisus federalinės valdžios skyrius Švietimo, Prekybos, Energetikos, Urbanistikos ministerijose – pritaria vos 18 procentų rinkėjų.

Ir galų gale, taip, D. Trumpas.

Sakykit ką norit, tačiau šis išgarsėjęs milijardierius jau dabar turi daugumą delegatų ir tikriausiai ją turės ir liepos mėnesį žengdamas į suvažiavimą. Jeigu partija užgins jam prezidentinę nominaciją, tai tik sustiprins jau ir taip įsitvirtinusį įtarimą, kad respublikonų elitui nerūpi eilinių narių nuomonė. Tada šie D. Trumpo šalininkai turės tris pasirinkimus: balsuoti už tą, kurį respublikonų partija iškels kandidatu, balsuoti už demokratą arba visai nebalsuoti.

Kadangi, kaip rodo tyrimai, D. Trumpo šalininkai patys mažiausiai užsiangažavę balsuotojai, tai spėju, kad respublikonams teks susitaikyti su daugelio rinkėjų praradimu“, – rašo Johnas Stoehras.

„Žinoma, – priduria jis, – D. Trumpas turi stambių minusų. Iš visų kandidatų, įskaitant ir demokratus, jam tenka didžiausias neigiamų reitingų procentas. Tačiau tai gali būti respublikonų vidaus kovų atspindys.

Jeigu partija konsoliduosis aplink D. Trumpą ir jį nominuos, jo teigiami reitingai gali padidėti.

Taip, jeigu jis bus respublikonų kandaidatas į prezidentus, tikimybė nemaža, kad jie rinkimus pralaimės. Tačiau jeigu respublikonai savo kandidato, kas jis bebūtų, nerems vieningai, tai jų pralaimėjimas beveik užtikrintas“, baigia savo straipsnį portale „American Conservative“ Jeilio universiteto politologas Johnas Stoehras.

Šiuo metu nedaug abejonių, kad demokratai savo kandidate į prezidentus paskelbs Hillary Clinton. Tačiau kadangi labai mažai tikėtina, kad bent kiek didesnis prie demokratų linkusiųjų procentas balsuotų už bet kurį respublikoną, tai tikimybė labai didelė, kad būsimasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas bus Hillary Clinton.

Su tuo sutinka ne tik prieš demokratus nusistatęs dienraščio „Wall Street Journal“ apžvalgininkas James‘as Taranto, bet ir dauguma kitų visų pažiūrų Amerikos laikraščių bendradarbių.

Apžvalga skaityta per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...