captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Kurkovas. Tai, ko nėra (esė, skirta M. Martinaičio metinėms)

Vienas žinomiausių lietuvių literatūros atstovų – poetas, eseistas ir vertėjas Marcelijus Martinaitis balandžio 1-ąją švęstų aštuoniasdešimtąsias gimimo metines. Ta proga LRT.lt portalas dalijasi Ukrainos rašytojo Andrejaus Kurkovo mintimis apie garsųjį Lietuvos poetą.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Apskritas veidas ir šviesūs garbanoti plaukai – tai Marina Libanova. Nežinau, kiek jai dabar metų ir kiek jai buvo maždaug prieš penkiolika metų, kai susipažinome. Tada pirmą kartą atvykau į Černivcius ir dalyvavau renginyje jos mažoje ir ankštoje parduotuvėlėje „Bukinist“.

Ir tada, ir dabar jai maždaug keturiasdešimt devyneri. Aš taip jaučiu. Jeigu jums niekada neteko lankytis Černivciuose – ir tuo esu įsitikinęs beveik šimtu procentų – pasakysiu tik tiek, kad prieš šimtą metų šio miestelio knygynėliuose pačiame Bukovinos centre buvo parduodamos knygos vokiečių, rumunų ir jidiš kalbomis. Beje, šiame mieste iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos daugelis gyventojų kalbėjo vokiškai – vis dėlto tai buvo Austrijos-Vengrijos imperija.

Ir jau vėliau, kai imperiją pakeitė Rumunijos karalystė, rumunų kalba su rumuniškomis knygomis išstūmė vokiečių kalbą – ir kaip šnekamąją gatvėse, ir kaip skaitomąją. Nuo to laiko mieste daug kas vyko ir įvyko. Bėda tik ta, kad visi įvykiai daugiausia liko užfiksuoti poetų eilėse – jų Černivciuose visais laikais buvo apstu. O štai prozininkų visada trūko. Trūksta jų ir šiandien – prabėgo 25 metai po to, kai grubi ir niekada leidimo prieš ką nors darydama neprašanti Europos politinė istorija ne „perritino“ miesto ir jo gyventojų iš Sovietų Sąjungos į postsovietinę nepriklausomą Ukrainą.

Gerai pamenu tuos perėjimo į naują būseną laikus. 1991-ieji – tuščios maisto prekių parduotuvių lentynos, įžūlūs, storžieviai jų pardavėjai ir sutrikę knygynų pardavėjai, nuolat nukreipiantys žvilgsnius į savo lentynose išdėstytas ir niekam nereikalingas prekes – sovietinę literatūrą.

Knygynai tapo pirmosiomis krizės aukomis. Jie buvo uždaromi lengvai ir neprotestuojant, net nebandant kovoti už išgyvenimą. Kijeve po SSRS žlugimo per pirmuosius dvejus nepriklausomybės metus iš šimto knygynų teliko dešimt. Ypač skausmingai išgyvenau knygyno „Poezija“ – vienintelio mieste, prekiavusio tik poezijos rinkiniais, – uždarymą. Būtent šiame knygyne sovietiniais metais, septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo dešimtmečio pradžioje, į mano rankas pateko lietuvių poeto Marcelijaus Martinaičio knyga „Kukučio baladės“. Pavarčiau, perskaičiau kelis eilėraščius, ir iš karto nusipirkau. Mokėjau 79 kapeikas. Galbūt ir klystu? Gal tai įvyko 1979 metais? Atmintis – nepatikimas dalykas.

Tačiau visai kas kita yra selektyvinė atmintis. Iki šiol prisimenu kelis eilėraščius iš šio rinkinio. Prisimenu, nes tais laikais kiekvieną man patikusį eilėraštį „įvilkdavau“ į muziką ir paversdavau daina, kurią vėliau dainuodavau, akomponuodamas sau fortepijonu. Iš Marcelijaus Martinaičio rinkinio dainoms pasirinkau ne mažiau nei dvi dešimtis eilėraščių. Iš sukurtų dainų iki šiol dainuoju dvi.

Eilėraščiai man taip patiko, kad iš karto nusprendžiau, jog jų autorius seniai miręs. Iki atrandant Marcelijaus Martinaičio poeziją, man visada taip būdavo. Patikdavo eilės, rasdavau informaciją apie autorių ir sužinodavau, kad jis miręs! Viskas vykdavo tik tokia tvarka. Informacijos apie Marcelijų aš net neketinau ieškoti. Geros eilės negali būti parašytos gyvų poetų! Tačiau 2004 metais visiškai atsitiktinai sužinojau, kad jis gyvas! Bet tai jau atskira istorija, tad apie ją vėliau!

Kol kas grįžkime į Černivcius, į Marinos Libanovos knygynėlį „Bukinist“ Centralnaja gatvėje. Kažkada, dar iki jame atsirandant Marinai, tai buvo įprastas sovietinis knygynas su įprastomis sovietinėmis knygelėmis. Ir čia staiga – bac! – Sovietų Sąjunga žlugo. Žlugo ir tapo istorija. Sovietų Sąjungos neliko, o knygynas liko – jam pavyko lengviau išgyventi krizės laikotarpiu, nei knygynams dideliuose miestuose. Kodėl? Todėl, kad krizė – tai pauzės mygtukas magnetofone, jei norite būti šiuolaikiški, tai tas pats pauzės mygtukas iPhono ar iPodo skaitmeniniame muzikos grotuve. Pauzių niekas nepanaikino. Tik visuomenės plėtros procesų pauzė, susijusi su krize, turi savo ypatumų. Žmonėms baigiasi pinigai, ir norėdami išgyventi iš pradžių jie pradeda nešti iš namų ir pardavinėti nereikalingus daiktus, paskui – mažiau reikalingus, o vėliau, jei krizė vis dar tęsiasi, – jau ir tuos daiktus, kurių nesinori parduoti, bet reikia.

Sovietinėje vertybių sistemoje namų bibliotekai teko svarbus vaidmuo – ji buvo laikoma tuo svarbiu palikimu, perduodamu vyresniosios kartos vaikams ir anūkams, kurį reikėjo vertinti ne mažiau kaip šeimos sidabrą bei auksą ir kur kas labiau nei gautus kaip palikimą porcelianinius stalo servizus 12 asmenų, pagamintus VDR fabrike „Unger und Schilde“ tais laikais, kai jis jau tapo „liaudies įmone“.

Ir štai „nedėkingi“ alkani ar pusiau alkani palikuonys pradėjo nešti į gatvę senelių ir tėvų paliktas bibliotekas, surinktas aklai tikint, kad „knyga – tai išminties ir žinių šaltinis“.

Darbščiausi palikuonys patys nuo ryto iki vakaro stovėjo gatvėje, išdėlioję priešais save ant laikraščio ar klijuotės, patiestų ant asfalto, pasaulinės literatūros šedevrus su politinės ekonomikos vadovėliais. Ne tokie darbštūs visas šias knygas pradėjo nešti į knygynus ir įkalbinėjo jų pardavėjus ir direktorius priimti į komisą. Neva, parduosite, pasiimsite sau atitinkamą procentą, neparduosite – pasiimsime knygas.

Taip ar panašiai buvę sovietiniai knygynai tapo europietiškomis „bukinistinių knygų parduotuvėlėmis“, o pati šalis – sendaikčių šalimi. Pardavėjų gyvenimas tapo linksmesnis. Ir ne tik dėl neplanuoto anksčiau nematytų klientų – retų knygų kolekcionierių – antplūdžio, bet ir todėl, kad anksčiau nuobodokame ir pernelyg ramiame darbe atsirado lobių ieškojimo elementas. Priėmęs knygas į komisą pardavėjas pirmiausia, išėjus buvusiam knygų šeimininkui, perversdavo kiekvieną tomelį ir ištraukdavo iš jo laiškus, raštelius, senus knygų skirtukus, o kartais ir senus pinigų banknotus. Žinoma, ne kiekvienoje knygoje slypėjo siurprizų, tačiau jie tikrai nebuvo retenybė.

Būtent taip įprastas Černivcių knygynas, kokių mieste buvo dvi dešimtys, tapo „Bukinist“ ir, galima sakyti, pagrindiniu miesto knygynu. Čia, beje, didelis vaidmuo teko ne tik tam, kad knygynas įsikūrė gatvėje svarbiu pavadinimu „Pagrindinė“, bet ir tam, „kad beveik priešais knygyną, kitoje gatvės pusėje, buvo miesto filharmonija.

Černivciuose jau nuo seno taip susiklostė, kad tie patys žmonės, kurie aktyviai skaitė knygas, buvo ir klasikinės muzikos mylėtojai, vadinasi – nuolatiniai filharmonijoje vykstančių koncertų klausytojai. Kartais jie užsukdavo į ankštą „Bukinist“ susitikti su Marinos Libanovos pakviestu poetu ar prozininku, ir jiems tekdavo klausytis to poeto ar prozininko gatvėje per atviras knygyno duris. Knygyno viduje tilpo ne daugiau kaip penkiolika–dvidešimt žmonių.

Kažkam iš muzikos ir knygos mylėtojų kilo idėja suartinti šias dvi dvasiškai artimas įstaigas, atskirtas važiuojamąja Pagrindinės gatvės dalimi. Ir Marina Libanova, gavusi aukščiausią filharmonijos vadovybės palaiminimą, pradėjo rengti susitikimus su poetais ir rašytojais tiesiog filharmonijos kavinėje, iš kurios per penkias sekundes galima atsidurti koncertų salėje.

Kartais poetai ir prozininkai skaitydavo savo kūrinius skambant muzikai, sklindančiai iš koncertų salės, esančios už plonytės kavinės sienos. Visgi filharmonijos pastate ant knygų niekas nepasirašinėdavo. Pasibaigus susitikimui, Marina Libanova iš svetingos muzikos šventovės išsivesdavo ir rašytoją, ir jo ištikimus gerbėjus. Jie draugiškai pereidavo į kitą gatvės pusę ir stodavo į eilę, nusitiesusią į knygyną, kad gautų autografą.

Kai ten buvau paskutinį kartą – kiek pamenu, prieš penkerius metus, per dvi valandas nukeliavau tą patį kelią nuo muzikos šventovės iki knygos šventovės. Po renginio filharmonijos kavinėje, knygas pasirašęs visiems norintiesiems, pasilikau dar pusvalandžiui Marinos knygynėlyje. Norėjau pasirausti, paieškoti Marcelijaus Martinaičio poezijos kūrinio – „Kukučio baladžių“. Esmė, kad itin susižavėjęs jo poezija praradau šią knygą. Aš, galima sakyti, verčiau visus savo draugus ir pažįstamus perskaityti tai, kas patiko man. Galiausiai atsitiktinai suradau tą, kuriam ta knyga patiko labiausiai. Daugiau ji pas mane nebegrįžo.

Marinos „Bukinist“ knygyne jos taip pat neradau. Visgi ieškojau labai atidžiai, ne trumpiau nei pusvalandį. Marina gėrė arbatą ir stebėjo mane su vos pastebima šypsena. Kai aš pagaliau nusiraminau ir prisėdau su ja išgerti arbatos, ji papasakojo, kad mieste gyvena keletas personažų, ir kažkuris vienas iš jų kažkada sugalvojo neegzistuojančio autoriaus vardą ir atitinkamai – neegzistuojančios knygos pavadinimą, ir ne vieną kartą buvo atėjęs į knygyną ieškoti tos knygos.

Tada pirmą kartą susimąsčiau apie išprotėjusius miesto „knygininkus“ ir pradėjau išsamiau klausinėti Marinos apie šiuos personažus. Marina apie juos kalbėjo šiltai, beveik su meile, lyg jie būtų knygyno talismanai ar kažkas neatsiejamo nuo knygų pasaulio.

Ypač man patiko ir įsiminė visiškai nekaltas Omaro Chajamo gerbėjas. Daugybę metų jis reguliariai užeina į knygyną ir klausia: „Ar turite Omaro Chajamo knygą?“ Jeigu tokia knyga yra, jis pasiima ją ir tiesiog šalia knygų lentynos ilgai skaito. Po to padeda į vietą ir išeina. Jeigu eilinį kartą knygos nėra, apgailestauja ir prieš išeidamas paprašo, kad, jeigu kas nors atneštų šią knygą į komisą, palaikytų ją jam.

Ieškojau „Kukučio baladžių“ ir kituose Ukrainos knygynuose, tačiau visada vienodai nesėkmingai. Žinoma, buvo galima panaršyti internete, tikriausiai neaprėpiamuose skaitmeniniuose debesyse, kuriuose slypi kas tik nori, pardavėjai ir pirkėjai, būčiau ją radęs.

Visgi „Kukučio baladžių“ herojus, kaip ir jo autorius Marcelijus Martinaitis, priklausė kitai, ikikompiuterinei epochai. Jo pasaulis nebuvo šiuolaikinis. Jis pasakojo apie Pirmąjį pasaulinį karą ir apie sudegusią Rytų Prūsiją, apie lietuvišką dangų ir apie kuprotą malūnininko dukrą, kurią norėjo vesti. Ieškoti „priėjimo“ prie Kukučio ir jo autoriaus pasaulio per internetą man atrodė šventvagystė. Ir už savo atkaklumą buvau apdovanotas!

2004 metais mano draugas Algirdas iš Lietuvos, tuo metu dirbęs Kijeve, nusipirko baltą pianiną ir pakvietė mane išbandyti pirkinio. Padainavau jam keletą dainų apie Kukutį. Algirdas buvo nustebęs, o kai sužinojo mano ir Kukučio „santykių“ istoriją, dar labiau nustebo.

– Jis gyvas, – pasakė Algirdas griežtai, paneigdamas mano mintį apie tai, kad Kukučio autorius seniai miręs. –Paskambinkime jam dabar! Aš jį pažįstu!

Jis mobiliuoju surinko autoriaus numerį. Paprašė dar kartą padainuoti dainas apie Kukutį, o jis, kol dainavau ir pats sau akompanavau pianinu, laikė telefoną ties mano burna. Baigęs dainuoti, pirmą kartą telefonu pakalbėjau su Kukučio autoriumi. Marcelijaus Martinaičio balsas buvo kimus, lyg iš kito pasaulio. Balsas lengvai atspindi kalbančiojo amžių.

Vėliau sužinojau, kad Marcelijui mano dainos patiko, o jo žmona Gražina Marija, kuri kartu su juo Vilniuje klausėsi „koncerto“ per mobilųjį, mano dainavimą vertino skeptiškiau. Visgi aš keletą kartų per metus skambindavau Marcelijui ir dainuodavau jam per telefoną, ir kiekvieną kartą, kaip ir pirmąjį, prieš dainavimą išgerdavau šiek tiek viskio. Iki šiol nežinau, kodėl. Galbūt, kad balsas, kurio aš niekada neturėjau, geriau skambėtų ar tiesiog dėl drąsos.

Keletą kartų buvau atskridęs į Vilnių, tikėjausi susitikti su juo akis į akį. Visgi Marcelijus dažnai sirgo ir nenorėjo nieko matyti. Ir mirė jis tą dieną, kuomet mes su šeima namie Kijeve šventėme mūsų dukters Gabrielės septynioliktąjį gimtadienį – 2013 m. balandžio 5 d.

Atskridau į Vilnių birželio mėnesį ir pagaliau susipažinau jau ne su juo, o su jo našle Gražina Marija. Kartu nuvažiavome į užmiestį, į jų mažą namelį, kuriame viskas likę taip, kaip buvo tą dieną, kai jį išvežė į ligoninę, kurios vartai jam tapo Rojaus vartais.

Aš ir toliau ieškau „Kukučio baladžių“ – knygos, kurią praradau aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Ieškau taip, kaip ieško, kad nerastų. Keletą kartų per metus užeinu į atsitiktinai pasitaikiusius skaitytų knygų knygynus. Klausinėju pardavėjų, dažniausiai įstumdamas juos į aklavietę, juk jie niekada negirdėjo nei apie tokią knygą, nei apie jos autorių. Gavęs neaiškų jų atsakymą, apžiūriu visas knygas lentynose ar, jeigu jų labai daug, tik dalį jų, ir su liūdnu atodūsiu atsisveikinęs išeinu.

Tikriausiai šie pardavėjai mane taip pat laiko išprotėjusiu miesto „knygininku“, ieškančiu paties išgalvoto autoriaus išgalvotos knygos Visgi man tai nesvarbu. Tai dalis mano gyvenimo. Man patinka senų knygų pardavėjai, patinka tie skaitytų knygų knygynai, patinka knygų dulkės. Man patinka ieškoti to, ko nerandu.

Man atrodo, kad ir Marina Libanova pamena mano „Kukučio baladžių“ paieškas jos knygyne. O jeigu nepamiršo, tai būtinai praneš, jei vis dėlto knyga pateks į jos knygyno lentynas.

Jos knygyne galima rasti daug įdomaus ir reto. Galima rasti knygų rumunų ir vokiečių kalbomis, išleistų čia, Černivciuose, tačiau prieš šimtą metų, esant kitokiam gyvenimui ir kitoje šalyje su tuo pačiu miestu. Galima rasti knygų baltarusių ir ukrainiečių, rusų kalbomis ir šiek tiek – jidiš kalba, kuri taip tinka senosioms Černivcių gatvelėms, jos akmeniniams grindiniams, ir kuri šimtmečiais skambėjo šiose gatvelėse.

Tai, ką jums dabar pasakysiu, kol kas yra didelė paslaptis. Visgi jūs dabar esate toli ir nuo Kijevo, ir nuo Černivcių, todėl galiu būti su jumis toks atviras.

2013 metų sausio ar vasario mėnesį paprašiau Marcelijaus Martinaičio pasidalinti su manimi Kukučiu, leisti Kukučiui tapti mano romano herojumi – su savo biografija, kurią penkiasdešimt metų eilėraščiuose ir baladėse dėliojo Marcelijus. Ir jis man leido!

Galbūt prabėgs metai ar šiek tiek daugiau, ir mano romanas, kuriame vienas iš herojų bus tas amžinas lietuvis, tas Kukutis su medine koja ir savo meile kuprotai malūnininko dukrai, bus išleistas ir pateks į knygynus. Ir aš spręsiu, kur Ukrainoje vyksiu jį pristatyti – į kokius knygynus ir bibliotekas.

Pirmiausia nuvyksiu į Černivcius, į mažą knygynėlį „Bukinist“ pas visada įraudusią, apskritaveidę ir garbanotą Mariną Libanovą, kad galėčiau pasirodyti filharmonijos kavinėje, po to pereiti per gatvę ir, pasirašęs knygas visiems norintiesiems, vėl pasilikti pusvalandžiui tarp knygų, gyvenančių jau ne pirmą gyvenimą. Ir vėl ieškoti „Kukučio baladžių“, vėl pasijusti išprotėjusiu miesto „knygininku“, ieškančiu to, ko nėra.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...