captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Lopata. Profesoriui A. E. Sennui atminti

Žinia apie artimo ar artimai pažinto netektį užklumpa tikėtai arba netikėtai. Profesoriaus netektis – netikėta. Nepaisant 84-erių. Kas profesorių pažinojo, supras, ką reiškia metai ir noras būti gyvenime. Gyvenime, kuris buvo atiduotas Lietuvai. Jos gyvajai istorijai. Priešingu atveju (lauktu atveju), jau būtų mintyse tekstas, kuriuo palydi artimą amžinajam poilsiui.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Pasisakau spontaniškai.

Manau esąs profesoriaus mokinys, kaip ir maždaug penkiolika už mane kiek vyresnių humanitarų, kurie savo CV iki šiol nurodo buvę maždaug 1989–1993 m. laikotarpiu A. E. Senn fellowship dalyviais Viskonsino–Medisono universitete JAV. Į jų – istorikų, filosofų, sociologų – nuomonę apie Lietuvos būklę praeityje, nūdienoje ir rytoj iki šiol įsiklausoma. Profesoriaus poveikis.

Jaučiuosi kiek išskirtinis. Panašu, kad buvau ne tik vienas paskutiniųjų šios profesoriaus globojamos programos dalyvių, bet ir istorijos mokslų doktorantu, kurio moksliniu vadovu XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo būtent jis, istorijos profesorius JAV, ne iš Lietuvos, bet su lietuviška biografija. Jam vadovaujant, apsigyniau savo pirmąją disertaciją „Lietuvos valstybingumo klausimas 1914–1918 m.“. Pasak profesoriaus, tarsi plėtodamas jo paties XX a. šeštajame dešimtmetyje Amerikoje apgintą disertaciją „Lietuvos valstybės atkūrimas“. Su kartu narpliota mįsle, o kur gi tas Vasario 16-os dienos Akto originalas?

1993 m. sausis. Aš pas jį, Amerikoje. Ne jo gimtajame Madisone, Visokonsene, bet Čikagoje, pas Liūtą Mockūną, santariečių aplinkoje. Iš Čikagos profesorius veš mane apie 200 kilometrų automobiliu į Madisoną. Bet prieš tai vakare mes komentuojame, svarstome, analizuojame vykstančius pirmuosius atgavusios nepriklausomybę Lietuvos prezidento rinkimus. Visi turi savo nuomonę, bet profesorius, prisimenu, didžiuojasi. Klausykit, aš nebuvau Lietuvoje 1918 m., bet buvau 1990-aisiais, sakė jis. Aš kalbėjau su visais, mačiau daug ką, aš žinau, kaip čia toliau bus ir kodėl.

Ginčijomės. Tiek kartų, kiek mes būdavome Amerikoje, kiek jis būdavo Lietuvoje ar kitaip. Apie tai, kaip jis matė tai, ką matė istorijos šaltiniuose ir tikrovėje. Manau, istoriko profesijoje, tyręs ir dalyvavęs du kartus šiuolaikinės Lietuvos valstybingumo (at)kūrime, profesorius būtų žymiausias lietuviškasis Franzas Leopoldas von Ranke: faktų  pirmenybė prieš koncepcijas, istorinės tiesos objektyvumas, istorija turi būti suvokiama jos pačios kontekste, pagaliau – politika kaip lemiamas veiksnys. Kai kartą apie tai užsiminiau, profesorius šyptelėjo – būtent. Tačiau papildė. Mat, sakoma, kad istorikui reikia daugelio šaltinių Rankės taikyto istorijos tyrimo strategijai įgyvendinti, žurnalistai, kuriems aš dėsčiau ir Lietuvoje, prisimindavo profesorius, sakydavo esą pakanka ir dviejų šaltinių. Man, pasak profesoriaus, pakakdavo vieno, ypač Lietuvoje.

Jeigu lietuviškame istoriniame šaltinyje ar būti istoriniu šaltiniu pretenduojančiame taisyklingai ištardavo ar užrašydavo jo pavardę, [jis sakydavo]: „Aš esu Alfred Erich Senn, o ne Alfredas Erikas Senas. Ne senas aš esu, o esu Senn“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...