captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Dvi Europos problemos

Europą užplūdo dvi problemos – ne tik pabėgėlių srautai, bet ir rasistiniai išpuoliai prieš juos. Kur tuos vargšus žmones dėti, kaip jiems padėti? Tai viena problema. Tačiau ką daryti, kad dėl jos neatsirastų ir neįsitvirtintų naujas Hitleris? Tai antra problema. Štai keli pasisakymai apie ją.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Pasak žurnalo „Spiegel“  apžvalgininko Markuso Feldenkircheno, „bjauriausias europiečių apsileidimas tas, kad mes priėjome prie to, jog ištisi regionai, ir tai ne tik Rytuose, gali ekonomikos ir civilizacijos požiūriais degraduoti.

Niekas negimsta nacistu. Tai tik gyvenimo aplinkybės, kurios sukuria rasistus.

Tegu niekas nesako, kad tokiems žmonėms negalima pasiūlyti perspektyvų. Vokietija tai galėtų padaryti dabar, kitaip nei ano šimtmečio trečiąjį dešimtmetį.

Tada Vokietijos respublika buvo silpna, o šiandien ji ekonomiškai tokia stipri, tokia pasiturinti ir sveika, kad joje vos vos galą su galu suduriančių masių išvis neturėtų būti.

Todėl ir perspektyvų žmonėms dabar būtų galima apsčiai sukurti. Tačiau tam tik reikia valios ir pinigų. Lėšų švietimui, geresniam profesiniam pasiruošimui, persikvalifikavimui, kai kuriais atvejais – ir dosnesnei socialinei paramai.

Tai būtų gerai investuojami pinigai. Nes tam, kuris patenkintas savo gyvenimu ir laisvas nuo finansinės baimės dėl rytojaus, nereikia kliautis tokio šiaudo kaip vokiečių nacijos pirmumas ir išskirtinumas“.

Susirūpinimą dėl kraštutinio nacionalizmo Europoje apraiškų pokalbyje su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ išreiškė ir Žaliųjų partijos pirmininkė Simone Peter.

Jos manymu, dešiniųjų populistų sustiprėjimas tokiose šalyse kaip Prancūzija, Lenkija, Vengrija – tai ėjimas pavojingu keliu.

„Šitas nacionalizmo atsigavimas mus labai baugina ir mums kelia didelį rūpestį, kad Europoje pradedama abejoti dėl pagrindinių vertybių“, - sakė ji ir pridūrė, jog „kaip tik dėl to ir reikia ginti europietiškąjį projektą.

Juk mes pakilome iš baisaus karo griuvėsių, iš persekiojimo ir naikinimo. Tai buvo galimybė Europoje vieniems šalia kitų atsistoti, suglausti gretas, tokiu būdu tapti modeliu ir kitiems pasaulio regionams – štai ko turime laikytis įsikibę.

Jeigu Europos nebebus, tai pavojuje atsidurs ir taika mūsų regione, visų mūsų bendras sugyvenimas, gyvenimas kartu. Užtatai ir turime iš visų jėgų daugeliu klausimų rasti bendrus atsakymus bėglių politikos ir karinių  konfliktų klausimais.   

Privalome čia įkinkyti visas proeuropietiškąsias jėgas, kurių Europoje vis dar yra“. 

Toliau Vokietijos žaliųjų vadovė pritarė minčiai, jog Europos Sąjungos šalims reikia pasidalyti pabėgėlių krizės sukeliama finansine našta taip, kad „pabėgėlius priimantys regionai ir kraštai būtų remiami finansiškai ir kad būtų atsisakoma Dublino sistemos, pagal kurią žmonės gali prašytis prieglobsčio tik toje šalyje, kurioje jie pirmiausia atsiduria.

Bet šita našta toms šalims, pvz., Italijai, Graikijai, gerokai per sunki. O  žmonės keliauja toliau. Mums reikia sprendimų, saugių perėjimo ir priėjimo takų, tvarkingo paskirstymo mechanizmo.

Čia mes palaikome federacinės Vokietijos vyriausybės strategiją šituos dalykus organizuoti toliau ir rasti kitas valstybes, kurios prie to prisijungtų“.

Solidarumo Europoje tema Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ pasisakė ir Vokietijos laisvųjų demokratų, kitaip sakant, liberalų politikas, Europos Parlamento vicepirmininkas  grafas Alexanderis Lambsdorffas.

Žurnalistei pastebėjus, jog Europoje daugelyje galų ir kampų dedasi blogi dalykai, visų pirma nesusitariant dėl pasidalijimo prieglobsčio ieškančių žmonių našta, grafas A. Lambsdorffas priminė, jog „ten, kur dabar Vokietija prašo europiečius pademonstruoti solidarumą, mes patys dažnai praeityje atsukdavome nugarą – pvz., negirdėjome pagalbos šauksmų iš Italijos ar Graikijos“.

Be to, dabar Europos Sąjungai keliose jos šalyse narėse gresia kraštutinės dešiniųjų ir kairiųjų radikalų srovės, „tarp kurių Europa gali būti tiesiog trinte sutrinta. Užtat politinis centras ir turėtų parodyti, jog galima sėkmingai įgyvendinti reformas ir taip ekstremistus suvaldyti“.  

Būsimo Didžiosios Britanijos referendumo dėl pasilikimo Europos Sąjungoje akivaizdoje Vokietijos liberalų politikui taip pat nerimą kelia perspektyva, kad ES britams padarys per daug nuolaidų.

Jo nuomone, Europos Sąjungos piliečiams visose šalyse narėse turėtų galioti tos pačios teisės ir pareigos - šito pamatinio principo negalima suminkštinti vien britų naudai.

Paryžiaus dienraščio „Monde“ požiūriu, „bėglių tragedija europiečius politiškai suskaldė. Rytų Europa nė nesistengia prisidėti prie bendros solidarumo akcijos: vadinamosios Višegrado šalys čia jaučiasi neįpareigotos.

Pastarųjų dienų spektaklis atskleidžia suardytą, palaužtą Europą, tapusią nacionalinių, į konfliktus ir ginčus traukiančių refleksų krūva.“

Slovėnijos dienraštis „Delo“ nurodė, jog „šiuo metu Graikijoje galima aiškiausiai pamatyti europietiškosios sistemos bėglių atžvilgiu žlugimą. Tik valstybių palei Balkanų kelią dėka vadovaujant Austrijai pavyko pasienio suvaržymais sukurti tam tikrą adatos ąselę ir pabėgėlių srautą sumažinti net be Turkijos pagalbos.

Graikijai pasekmės, žinoma, katastrofiškos, nes ši šalis, nepaisant Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų pagalbos, dar nesugebėjo įrengti reikalingų pastogių dešimtims tūkstančių žmonių apgyvendinti.

Atėnams todėl gresia milžiniška humanitarinė katastrofa, jeigu kuo greičiau nebus rastas bendras europietiškas sprendimas šiai krizei“.

Austrijos dienraštis „Salzburger Nachrichten“ taip pat teigė, jog „primesti Austrijai solidarumo su Europa stoką yra neteisinga. Iš tiesų jo stokoja tokios šalys kaip Lenkija, Čekija, Vengrija ar Didžioji Britanija, kurios jau ir anksčiau nusivalė batus į Austriją, Vokietiją ir Švediją. Neseniai prie nenorinčiųjų ašies prisidėjo ir Prancūzija.

Būtent šiose šalyse reiškiasi solidarumo stygius, bet ne Austrijoje.

Šis ginčas tarp šalių mums dar kartą parodo, kuo Europos Sąjunga iš tikrųjų serga. Tokio  didžiausio mūsų amžiaus politinio ir humanitarinio iššūkio atžvilgiu Europos Sąjunga neturi beveik jokios tikros kompetencijos.

Greičiau čia apsileido atskiros šalys narės, o ne Europos Sąjungos institucija. Iš 28-ų valstybių prisipažinimo siekti politinės bendrijos nedaug kas liko. Globalinio žaidėjo, kalbančio vienu balsu ir todėl turinčio didesnį svorį pasaulio svarstyklėse, svajonė taip ir liko kol kas tik svajone“. 

Apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...