captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Mintys Vasario 16-ąją

Didžiosios mūsų šventės – Vasario 16-sios, Nepriklausomybės dieną mintyse sugrįžtame į tuos laikus, kai sprendėsi valstybės ateitis. Apie tai mąstome šventiniuose minėjimuose ar lankydami Vilniuje Signatarų namus. Mitologiškai mąstant,  tai sakralinis laikas ir sakralinė vieta. Štai tame ir glūdi tokių datų minėjimo prasmė; jos būtinos  visuomenės tautinei tapatybei ir pilietiškumui ugdyti bei stiprinti.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

1918-ųjų metų vasario 16 dieną tauta savo atstovų parašais išreiškė valią būti nepriklausoma, taigi buvo atkurtas  Lietuvos valstybingumas. Tik sukūrusi nacionalinę valstybę, tauta gali būti rami dėl savo ateities; tai išlikimo ir pilnavertės raidos garantas.

Tautiškumo svarbiausieji požymiai – tai gimtoji kalba, istorinė atmintis, etninė kultūra. Valstybės pagrindinė funkcija – sukūrus valdymo struktūras, stropiai saugoti šiuos  svarbių  svarbiausius dalykus, taikant ir priderinant juos moderniam gyvenimui ir atsakant į laiko iššūkius.  Dažnai kasdieniuose rūpesčiuose tai pamirštame... Kaina už tokį aplaidumą didelė – jaunimo  netikėjimas savo ateitimi gimtinėje, Lietuvoje. Būtina jauniems žmonėms pasakyti, o gal net įrodyti lyg ir akivaizdžią tiesą, kad tikroji  laimė randama tik tėvynėje.

Į vasario 16-ąją ateita netrumpu ir skaudžiu keliu, subrandinusiu tautą.  Per sukilimų 1794, 1831 ir 1863 metų kraują ir Sibiro kančias, knygnešių takais, palydint caro žandarų kulkoms. Tauta atgimė jau kitokia, nebe bajorų, pralėbavusią valstybę XVIII amžiui baigiantis. Atgimimo šaukliai buvo kaimo vaikai. Ir tik retos išimtys, kad kartu ėjo kilmingieji, kaip Stanislovas Narutavičius, Stasys Šilingas. Europos ekonominė ir socialinė dinamika tuokart  tiesė kelią tautinių valstybių radimuisi. Tą puikiai suprato Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai. Atkurti bajorišką Abiejų Tautų Respubliką, –  tokia mintis tebūtų beviltiškas anachronizmas... O vis tik bandymų  vėliau būta; tai maršalo Juzefo Pilsudskio avantiūra, užgrobiant Vilnijos kraštą.

Vasario 16-oji – ir tautos patriarcho Jono Basanavičiaus mirties data. Kažkaip simboliška: jis padėjo pagrindus Lietuvos valstybei, sulaukė jos atsitiesimo  ir tvirtesnių žingsnių, tada paliko tautai pačiai tvarkytis savo valstybėje. Šio didžio žmogaus darbai ir ateities įžvalgos nenustoja stebinti.  Sakant metaforiškai „pagrindus“, pirmiausiai reikia turėti omenyje J.Basanavičiaus veiklą buriant Lietuvių mokslo draugiją, kuri nuo 1907 m. puoselėjo tautinės kultūros, mokslo ir švietimo daigus. Iš esmės draugijos veikla parengė valstybės atkūrimo programą. Ir kai tik pasaulio galybės tarpusavio kovose Pirmajame pasauliniame kare nusilpo, tie daigai sulapojo... O J.Basanavičius liko gyventi Vilniuje tam, kad istorinėje mūsų tautos sostinėje išliktų lietuvybės židinys.

Apskritai tautinė valstybė savo raidos strategijoje vadovaujasi dviem pagrindiniais idėjų blokais – universaliaisiais žmogaus teisių, demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimo. Labai svarbu išlaikyti tarp šių blokų pusiausvyrą, – tarsi du sparnai valstybės  skrydžiui į ateitį. Reikia pripažinti, kad to mums kiek pritrūko pastaruoju dvidešimtmečiu... Tarpukariu tautos ir valstybės santykius pagrindė filosofai Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina. Jų įžvalgos neprarado savo aktualumo ir šiandien.

Sociologų bei politologų  samprotavimai apie šiandienos pilietinės iniciatyvos nuosmukį, visuomenės susvetimėjimą, žmonių abejingumą viešojo gyvenimo reikalams paprastai neatsižvelgia į tautinės tapatybės praradimo veiksnį. Tam dabar nurodoma daugybė kitų priežasčių. Tarsi pamiršus, kad ir Pirmoji, ir Antroji Lietuvos respublikos nepriklausomybės iškilo ant tautinio atgimimo bangos. O ką gi matome šių dienų Europos politiniame gyvenime? Akivaizdžius  tautinės raiškos procesus – nuo Jugoslavijos kruvino susidraskymo iki referendumų Katalonijoje ir Škotijoje. Žinia, moderniųjų visuomenių tautiškumas yra jau kitoks nei XIX a., jam reikia palaikymo formų, grindžiamų sąmoningu piliečių apsisprendimu bei įsipareigojimu tautai. Tarkime, mūsų folkloras, kitados buvęs valstiečių masinės kultūros reiškiniu, dabar tėra sceninės raiškos dalykas. Sąmoningas tapatybės konstravimas – tai dvasinių vertybių įsisavinimas ir  pasaulėžiūros formavimas. Čia glūdi tautinės mokyklos misija, – valstybės pagrindų stiprinimo strategija turėtų remtis tautiškumo ugdymu jaunimui. Iš meilės gimtajai kalbai, krašto istorijai ir gamtai, etninei kultūrai randasi ir rūpestis valstybe, jos ateitimi; kitaip tariant patriotiškumas. Beje, tai taikytina ir tautinėms mažumoms. Esmė yra tame, kad pilietiškumas išauga iš tautiškumo; būtent tokia nuostata ir atvertų naujus kelius sutelktam darbui stiprinant valstybę. Tai turėtų būti labai aiškiai pažymėta strateginiame valstybės raidos plane.

Didieji pavojai tautiškumui – tai globalizacija, ateinanti su vartotojiškumo ir pragmatiškumo nuostatomis. Tik dėl to nekaltinkime mūsų įsijungimo į Europos valstybių bendriją. Būtų absurdiška, nes iš esmės ES politika ragina šalių vyriausybes rūpintis nacionalinėmis kultūromis, kad kiekviena šalis iš tikrųjų galėtų bendradarbiauti kultūros mainuose ir gauti iš to naudos. Tai puikiai žino mūsų kultūrininkai, iš kurių dažnai girdime rūpestį: „kiek būsime įdomūs kitiems“...

Kultūrinės savimonės turėtų būti siekiama kuriant efektyvius „nacionalinio pasididžiavimo“ vaizdinius: žiniasklaidos ir meno priemonėmis aktualinant tautos istoriją, jos kūrybinius pasiekimus moksle ir mene, savitus etnokultūros papročius ir tradicijas, žinoma, ir sporto laimėjimus.

Strateginiuose ES dokumentuose pabrėžiama, kad ateityje kultūros vaidmuo neišvengiamai didės. Sakoma, kad kultūra, jos europinis matmuo, ekonominei integracijai vis labiau ir giliau vienijant ES valstybes, darysis piliečių savimonės ir saviraiškos priemone. O kokią įtaką nacionalinės kultūros plėtrai turi laisvas žmonių judėjimas – studentų mainai, turizmas, specialistų įdarbinimas? Tai vertintina ambivalentiškai. Netenkame gabiausio jaunimo,   geriausių specialistų, darbščiausių žmonių – silpnėja Lietuvos ateities statytojų gretos… Tačiau geroji žinia apie Lietuvą sklinda vis plačiau… O ypač kultūra garsina kraštą. Tačiau ekonomiškai silpnesnės ES narės neišvengiamai susiduria su didesniais pavojais savo nacionalinei kultūrai nei didžiosios šalys narės. Štai Vilniaus senamiesčio iškabose mirgėte mirga angliški žodžiai, o ar tai pamatysime didžiuosiuose Europos miestuose? Reiktų  aktyvinti valstybės pastangas nacionalinės kultūros, tautinio orumo  išsaugojimo labui. Turėdami tvirtas piliečių laisvių ir teisių garantijas, išdrįskime sugrįžti prie tautinės valstybės idėjoje slypėjusios moralės filosofijos, pasinaudokime jos vertybėmis ir stipriosiomis pusėmis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...