captcha

Jūsų klausimas priimtas

Totoriai Lietuvoje: knyga ir istorija

Štai rankose solidi knyga „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, išleista dviem kalbomis – lietuvių ir rusų. Autoriai – Adas Jakubauskas, Galimas Sitdykovas ir Stanislavas Duminas. Tai naujas biografinis žinynas apie iškiliausias asmenybes bendrame lietuvių ir totorių istorijos kelyje.

Štai rankose solidi knyga „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, išleista dviem kalbomis – lietuvių ir rusų. Autoriai – Adas Jakubauskas, Galimas Sitdykovas ir Stanislavas Duminas. Tai naujas biografinis žinynas apie iškiliausias asmenybes bendrame lietuvių ir totorių istorijos kelyje. Knygos sutiktuvės, neseniai vykusios pilnutėlėje Mokslų akademijos salėje, buvo gera proga prisiminti šios unikalios etninės grupės istoriją Lietuvoje, jos svarų indėlį į mūsų valstybės raidą bei kultūrą. 

Ir kaip čia nepaminėti, kad šiemet sukanka 650 metų nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Aukso Ordos kariuomenių susidūrimo prie Mėlynųjų Vandenų, dabartinės Ukrainos teritorijoje. Algirdo pulkų pergalė sustabdė stepių sūnų ekspansiją Europos link; tada nusistovėjo jėgų pusiausvyra, atvedusi į bendradarbiavimo galimybes, ypač pradėtas plėtoti Vytauto Didžiojo laikais. Žalgirio mūšyje lietuviams svariai talkino totorių karių tūkstantinė, vadovaujama Dželal-ad-Dino, chano Tochtamyšo sūnaus. Gali būti, kad lengvosios kavalerijos veiksmų taktikos buvo išmokta iš totorių raitelių; o tai Lietuvos kariams padėjo pasiekti ne vieną reikšmingą pergalę...

Pirmąsias totorių bendruomenes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdino valdovas Vytautas Didysis. Tai buvo karo belaisviai, paimti 1397 m.  žygyje prie Juodosios jūros. Jie buvo apgyvendinti Podolėje, Kijevo srityje, taip pat apie Minską bei etninėje Lietuvoje. Kai kurios totorių gyvenvietės mūsų krašte išliko iki šiol – tai netoli Vilniaus Keturiasdešimties Totorių kaimas ir Nemėžis, o Dzūkijoje – Butrimonys ir Raižiai. Galima įžvelgti, kad tos gyvenvietės kitados buvo išdėstytos dviem pusračiais ir saugojo sostinę iš vakarų bei pietų pusės – nuo kryžiuočių. Sutikus totoriams eiti karo tarnybą, jie buvo apdovanoti žemėmis ir kilmingųjų privilegijomis. Galėjo nevaržomai išpažinti savo religiją, statydintis mečetes.

Totorių kariai neapvylė Lietuvos valdovų; buvo vertinami už narsą, sumanumą bei ištikimybę. Ir per šimtmečius karyba išliko Lietuvos totorių tradicine profesija. Lengvoji kavalerija, pritapusi daugelio pasaulio šalių kariuomenėse – ulonai – gavo savo vardą nuo totorių pulkininko Samuelio Ulano.

Totorių – garbingų karių, visada ištikimų savo naujajai tėvynei – atmintis išliks ir lietuvių tautos sąmonėje. Juk jie dalyvavo visuose XVI–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su gausiais vidaus ir išorės priešais, taip pat ir XIX a. sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią. 1794 m. laisvės kovų Vilniuje vadas Jokūbas Jasinskis – taip pat totorių kilmės. Carinės Rusijos kariuomenėje daugiau nei keletas dešimčių Lietuvos totorių išsitarnavo iki generolo laipsnio.

Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo savo tiurkiškų šaknų ir apsupta svetimų tautų, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti per 600 metų savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinę savimonę. Žinoma, tam palanki buvo ir tolerantiška mūsų valdovų politika. Deja, gana anksti, XVI–XVII a. Lietuvos totoriai prarado savąją kalbą. O vienijo juos stiprus prisirišimas prie protėvių religijos – islamo. Dauguma totorių ir šiandien yra musulmonai-sunitai. Tačiau šeimos, kaip ir lietuvių – monogaminės. Ypatingas totorių literatūros palikimas Lietuvoje – rankraščiai, parašyti rusėnų kalba arabiškais rašmenimis.

Iki XIX a. Lietuvos totoriai gyveno savo gana uždarame pasaulyje, kompaktiškomis kaimo bendruomenėmis. Laikui bėgant, turtingesni totoriai vis dažniau pasirinkdavo civilinę tarnybą, užimdami pareigas teismuose, savivaldybėse. Tie totoriai, kurie buvo praradę žemes, išgyvendavo iš įvairių verslų: amatų (ypač kailių ir odos išdirbimo), prekybos arkliais, daržininkystės. Mielai buvo samdomi vežėjauti paštą, nes garsėjo absoliučiu sąžiningumu.

XX amžiaus pradžioje kilusios tautų kovos už nepriklausomybę ir totorių inteligentiją pažadino tautiniam atgimimui.  Prieškariu totorių veiklos centru tapo Vilniaus miestas. 1925 m. čia buvo įkurta Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir švietimo sąjunga, pradėta savo laikraščių, knygų, kalendorių leidyba. Ypatingi organizaciniai nuopelnai priklauso broliams Kričinskiams, tikriems šios bendruomenės lyderiams. Teisininkas Olgerdas Kričinskis vadovavo paminėtai sąjungai. Jo jaunesnysis brolis Leonas redagavo Totorių metraštį, parengė Lietuvos totorių istorijos bibliografinius leidinius. Broliai tautos valstybingumą bandė gaivinti ir Kryme, ir Azerbaidžane. Abiejų šviesuolių likimas tragiškas – jaunesnysis žuvo nuo gestapininkų rankos, vyresnysis – sušaudytas sovietų saugumo. Į visuomeninį darbą prieškariu aktyviai įsijungė ir kiti įžymūs totorių inteligentai – teisininkas Aleksandras Achmatovičius, profesorius Stefanas Bazarevskis. Religiniam gyvenimui vadovavo muftis J. Šinkevičius, labai išsilavinęs, plataus kultūrinio akiračio žmogus. 1938 m. jaunas istorikas Stanislovas Kričinskis parašė ir išleido knygą „Lietuvos totoriai“, kurioje išsamiai aprašyta šios tautinės mažumos kilmė, gyvenimo būdas, tikėjimas, tradicijos ir papročiai. Dabar knyga išversta ir į lietuvių kalbą.

Sovietmečiu totorių dvasinė kultūra ir religija stipriai apnyko. Tik Lietuvos nepriklausomybės atgavimas sudarė sąlygas ir totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą – į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 5000 totorių. 1988 metais buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, ėmė busti ir kaimo bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Pagal visus paminklosaugos reikalavimus atnaujintos mečetės Raižiuose, Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje ir Kaune. Deja, Vilniaus mečetė buvo nugriauta sovietmečiu; jos vieta – Lukiškėse, greta Puslaidininkių fizikos instituto pastato – dabar pažymėta atminimo lenta. Pasirūpinta ir senosiomis kapinėmis įvairiose Lietuvos vietovėse. Prie Merkinės, Subartonių kaime Liusios ir Vlado Gaidukevičių namuose įkurtas privatus Totorių muziejus.

Gal tik dėl verslumo stokos mūsų bendrapiliečiams totoriams galima kiek papriekaištauti: nei vienoje iš totoriškų gyvenviečių nėra restorano su tautiniais valgiais. Koldūnai, aguročių pyragas, šimtalapis – tai juk puikus kulinarinis paveldas! Totorių gyvenvietės – patrauklūs objektai turizmui, tad verta ir tuo pasirūpinti. O apskritai 600 metų totorių gyvenimo Lietuvoje istorija – gražaus sugyvenimo tarp skirtingų papročių ir religijų pavyzdys visai Europai. Totorių bendruomenių veikla – tai dar vienas žiedas į bendrą  Lietuvos kultūros puokštę.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...