captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Jakučiūnas. Vaistai nuo ufonautų

Visi jaučiame, koks nesvetingas ir nejaukus nūdienos pasaulis. Kad ir ką darytume, mūsų pastangos nuolat atsimuša tarytum į kokį nematomą blogio akmenį, – kur kas kietesnį negu mūsų užsispyrimas įveikti jo kietybę, – ir mes atsitraukiame, tarę sau, jog kitą kartą pasistengsime labiau.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
A. Aleksandravičiaus nuotr.

Ko trūksta, kad mūsų troškimą gyventi gražiau vainikuotų sėkmė? Argi mes nebuvome užtektinai geri ir nepriaukojome „Maisto bankui“ tiek maistuko, kad jo užteko ne vien vargetoms, bet ir patiems „Maisto banko“ aktyvistams? Nejau neraginome socialiniuose tinkluose ir rašteliuose ant stulpų skleisti gerumą ir pozityviai žvelgti į save bei kitus? Juk gyvenimas jau kadai turėjo tapti gražesnis ir įstabesnis?!

Tai gal negailėjome vargšo paukštelio, nelaimingo gyvulėlio ar skruzdėlytės, kurią, neva „skubėjusią pas savo vaikučius“, sutrynė „dvikojis monstras“? Argi, skatinami šio pavyzdžio, mes nepradėjome gailėtis net ir negyvų besielių daiktų, – įtrūkusio stiklo, sudėvėtos staltiesės, nulūžusio kuolo, įsivaizduodami, kad ir tai kažkaip prisideda prie gėrio. Pagaliau nejau dėl to gėrio neatsisakėme mėsos, pieno, kiaušinių, nepraktikavome jogos, neišmetėme lauk kenksmingųjų kontraceptikų, neįrengėme knygų (atsiprašau – „knygučių“) lentynų, neužkėlėme ant jų didžiagalvio kačiuko skulptūrėlės?

Taip, mes visa tai padarėme – ir ne tik tai. Mes vertėme savo vaikus padėti draugui – kartais skaudžiai, auklėdami diržu. Mokėme dalytis, aukotis, tikėti kitu. Negana to, dažnas iš mūsų sugebėdavo netgi reikalauti (iš savęs, ir iš kitų), kad, gavus į skruostą, būtų atsuktas kitas.

Mes sukūrėme institucijas, kurios kalbėjo apie gėrio didinimą ir sklaidą, nors iš tikrųjų didėjo ir buvo skleidžiamas (t.y. švaistomas) tik biudžetas; įrengėme saugiklius įstatymuose ir apsaugas nuo slydimo ant laiptų; madingai ir, svarbiausia, funkcionaliai suplanavome butus ir biurus. Pro sukąstus dantis išmokome klausytis svetimos nuomonės, net jei jautėme, – o ir sveikas protas sakė, – jog tai ne nuomonė, bet kliedesiai.

Tačiau blogis vis tiek išlindo ir tvyro kaip ryškiausia ir kruviniausia mūsų lemties, mūsų pasaulio spalva. Ar tai reiškia, kad per mažai stengėmės gėrio labui ir mums nebuvo atlyginta? Kad mūsų skruostu dar energingiau ir dar karštesnė turėjo riedėti ašara dėl nuskausto paukštelio? Dar giliau turime į gerklę sukišti du pirštu, sužinoję, kad mūsų valgytas sūris atsitiktinai turėjo gyvulinės kilmės pėdsakų?

Nė velnio. Privalome vieną kartą ir visiems laikams sau pasakyti – STOP.  STOP visai „gailestėlio“, „gerumuko“, „laimytės“ kultūrėlei, kuri gyva vien iliuzija, kad gėrio vis daugėja ir kad jį galima gauti tuoj pat, neįdėjus jokių pastangų.

Čia būtų laikas ir vieta prisiminti, ką kitados pasakė vienas jaunuolis, paklaustas, kaip jis suvokiąs savo misiją visuomenėje, – galiu užtikrinti, jog niekada iki tol ir niekada vėliau negirdėjau žodžių, kuriuose taip stipriai būtų išreikštas rūpestis dėl gėrio. O pasakė jis štai ką: „Reikia daryti, – reikia daryti viską, – kad blogam žmogui būtų blogai“.

Štai čia, šiuose jauno žmogaus žodžiuose slypi atsakymas mums visiems, įklimpusiems beprasmio pozityvizmo ir įsivaizdavimo, kad turime būti „gerumo“, kad ir ką tas gerumas reikštų, nešėjai: ne gėrio kūrimas, bet pirmiausia kova su blogiu turi būti mūsų svarbiausias tikslas. Blogis neklausia, ar myli tėtę ir mamą, ar nusišypsojai draugui, ar aukoji labdarai, ar esi veganas, nesiteirauja, ar skaitai knygas, o gal pasitinki saulę siurbdamas kosminę energiją. Jis ateina ir sutrempia mūsų viltis, norus, sujaukia planus, o sėkmės atveju palieka mus tysoti be gyvybės ženklų, taip ir nepaklausęs mūsų nuomonės, ar jau tikrai pageidautume būti žuvę, ir, tiesą sakant, nesirinkęs aukų.

Dar blogiau, kad mes, laikantys blogį vienu iš pasirinkimų, neretai patys atlapojame jam duris, tikėdami, kad „gerumas“ jį pataisys, – o gal net eliminuos pačią blogio sąvoką, todėl tai, kas užklydo, bus jau ne blogis, bet tik „laisvas apsisprendimas“.

Tai – iliuzija. Norėdami pražudyti blogį neturime kitų alternatyvų kaip tik susikauti su juo ir jį nugalėti. Jurgio, kovojančio prieš drakoną, metafora nė kiek nepraradusi aktualumo – kova ir šiandieną (kaip ir prieš daugelį metų) yra vienintelis būdas užtikrinti ir išsaugoti gėrį. Na, o štai daugelis krutesių, kuriuos nūdieną atliekame neva dėl gėrio, iš tikrųjų yra labiau blogis, nes jie eikvoja kovai su blogiu reikalingas pajėgas, – arba (geriausiu atveju) parama blogiui. Gėriui jokios paramos nereikia, – teritorijoje, kurioje įveiktas blogis, jis suvešės akimirksniu ir besąlygiškai, ir mums neprireiks nei palaikymo renginukų, nei viešo pinigų rinkimo, nei kliedesių apie didžiavimąsi kokios nors žiniasklaidos žvaigždės „atvirumu“.

Tai kas gi, sakysite, yra tas blogis? Kaip jį atpažinti? Juk mes tikime, – na, jei ir ne visi, tai didžioji dauguma, – kad tarp blogio ir gėrio nėra aiškios ribos, vieningos takoskyros, gėris visada esti šiek tiek ir blogis, o blogis turi savyje šiek tiek gėrio.

Negaliu prieštarauti. Vadinasi, kovokime su tuo blogiu, kurį pajėgiame identifikuoti, su likusiu susidorosime, kai anas išryškės (o tai netrukus tikrai atsitiks – blogis todėl ir yra blogis, kad neįstengia ilgai maskuotis.)

Blogis nėra kažkas tolimo ir abstraktaus. Jis egzistuoja čia pat, šalia mūsų. Girdite kliedesius? Jei esate kompetentingas toje srityje, sutrukdykite niekdariui pristatyti savo mintis kaip „jo unikalų požiūrį“. Visiems turi būti aišku, kad kliedesiai yra tik kliedesiai. Turite savo firmoje ar kūrybinėje sąjungoje tingų, nesąžiningą darbuotoją? Tuoj pat atleiskite jį, ir būsite pasitarnavęs gėriui labiau, nei popindamas šunelį ar susilaikydamas nuo kailinių.

Būtinai pakvieskite siautėjančiam kaimynui policiją, o paskui paduokite jį į teismą, ir geriausia bylinėkitės tol, kol nuvilksite nuo jo paskutinius marškinius. Blogis tam ir yra blogis, kad jei nors minutėlę jo pasigailėsime, jis pražudys mus.

Ilgus metus mums kalė, kad skųsti yra gėdinga ir negražu. Dabar reikės priprasti, kad skųsti yra ne tik normalu, bet ir būtina – policijai, kaimynui, mokytojai. Už ausies pastverta arba antrankiais surakinta piktadarybė daugiau nebus pavojinga, o mes įsitikinsime, kaip smagu yra drauge suremti pečius prieš visų bendrą priešą.

Privalome identifikuoti ir naikinti blogį visur – asmeniniuose santykiuose, darbovietėje, paplūdimyje, troleibuse. Jei galite pakenkti blogiui netiesiogiai, per atstumą – naudokitės socialiniais tinklais, žiniasklaidos priemonėmis, teismais, jei neturite – neblogai veikia ir paprastas žodis (o atskirais atvejais – ir kumštis).

Neužmirškime: kauti su blogiu kiekvienas iš mūsų turi prigimtinių įgūdžių – tereikia juos atskleisti. Tegul blogis tirta ir gūžiasi – mūsų, pakilusių į kovą, nesustabdys nei jo įžūlumas, nei – tuo labiau – ištežimas. Ko jau ko, o „gailestėlio“ mes neparodysime.

Bet... Turėsime būti atidūs. Labai atidūs.

Šiandieną yra daugybė žmonių, kurie iš pažiūros elgiasi panašiai kaip mes, nepaisant to, mums su jais nepakeliui. Kodėl? Juk jie taip piktai ir, regis, teisingai smerkia „debilą vatniką“, mini „šventeivas“, „bullshitą“, „runkelius“, „marozus“ bei „supermamytes šmaikščiašiknes“. Matysime ir panieką „gerumui“, jie džiugiai trauks per dantį pozityvistinį įkarštį bei kvailas gyvenimo būdo madas. Kodėl šie žmonės, net jei kalba, mūsų supratimu, ne visai neteisingus dalykus ir galėtų būti laikomi sąjungininkais, bus mūsų priešai, su kuriais reikės kautis taip pat narsiai, kaip su pačiu blogiu?

Nes tie žmonės taip didžiuosis savo sąmojingumu, kad, užuot kovoję su blogiu, pirmiausia iš jo tyčiosis; taip tikės savo perspektyvomis ir saugumu, kad leis sau blogį niekinti ir juo bjaurėtis, bet neatsiims iš jo nė kiek teritorijos, o gal netgi šiek tiek ir perleis savosios – kad anas nekvaršintų galvos ir kad visada būtų iš ko tyčiotis; jausis tokie šaunūs, kad noriai trauks per dantį – ir žinoma, laikys blogiu (ne visada be pagrindo) – visus, kurie elgiasi ar galvoja kitaip nei jie.

Kai kurių žmonių akyse jie bus panašūs į kovotojus su blogiu, tačiau mes žinosime, kad tai netiesa – ir nebus tiesa, kol anie nesupras, kad blogio nereikia ir net negalima neapkęsti, juo bjaurėtis, jį žeminti ar iš jo tyčiotis. Net tais atvejais, kai jis labai primins Seimo narę Birutę Vėsaitę. Su juo reikia tik kovoti. Štai kodėl mes su tais žmonėmis, užveisusiais Lietuvoje neapykantos ir patyčių kultūrą, – o tarp jų bus ir politikų, ir buvusių bei esamų portalų redaktorių, ir blogerių, ir apskritai ko tik nori, – turėsime kautis lygiai taip pat, kaip su likusiu blogiu.

Negaliu jūsų paguosti: ta kova truks visą gyvenimą. Neturėsime teisės sustoti, net jei ufonautai galvoje mus įtikins, kad pasaulyje nebeliko blogio, ir kad Plesko iš girliandos išraitytas b**is  iš tikrųjų yra ne trolinimas, bet „diskusija“ (arba, pavyzdžiui, kad Janutienės vadinamieji tyrimai yra „žurnalistika“); jie įkyriai suoks apie šį ir apie aną, ir mums tikrai suksis galva nuo jų tauškalų. Reikės gydytis, ir galimas daiktas, kad čia neišsiversime be knygų, kurios nuo senovės garsėja kaip efektyvus ir vienintelis vaistas nuo ufonautų. Galbūt prireiks dvigubos, kai kam netgi trigubos dozės (artėja knygų mugė, neužmirškit pasipildyti knygų atsargas!), bet jei būsime nuoseklūs, mums pagerės.

Na, o jei būsime kupini jėgų, blogiui tikrai bus labai labai blogai.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...