captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Vienintelis kelias nugalėti V. Putiną

Medžiaginė vudu lėlė su sagutėmis-akutėmis, vaizduojanti Vladimirą Putiną, peilis, kuriuo ją malonu pjaustyti, dubuo su vandeniu, kuriame ją smagu skandinti, ir adatos, kuriomis lėlė badoma. Taip atrodė daugelio apie Rusiją rašančių ir kalbančių politikų, politikos apžvalgininkų ir analitikų darbo stalas 2014 ir 2015 metais. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Informaciniu karu“ pavadinta mada galvomis smūgiuoti į įsivaizduojama taikinį pripildė viešąją erdvę karingais būgnų garsais. Dundant informacinio karo būgnams, jau ne pirmus metus vyksta iškilmingos Rusijos laidojimo apeigos – spalvingas reiškinys, pasižymintis tuo, kad laidojimo procesija turi ir politinį karstą, ir ekonominę duobę, ir ekspertines atsisveikinimo kalbas, bet vis nesulaukia pažadėto numirėlio.

Ir populiariojoje žiniasklaidoje, ir net specializuotuose leidiniuose pilna tekstų, kurių bendrą mintį trumpai nusako „Foreign Affairs“ žurnale prieš metus pasirodžiusio straipsnio antraštė: „Sudie, Putinai. Kodėl prezidento dienos yra suskaičiuotos“. Ak, ir vėl suskaičiuotos? Et, kaip mums visiems pasisekė.

Buvo tokių pranašų, kurie Putino dienas suskaičiavo net per pirmąsias dvi jo kadencijas. Kiti aktyviai ir užtikrintai laidojo Putino režimą per Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimą. Didžiausias mirties pranašysčių pliūpsnis buvo girdimas pastaruosius porą metų.

Tačiau visos kalbos apie „suskaičiuotas dienas“ trumpam šmėkštelėdavo kaip šamaniški užkalbėjimai ir greit užsimiršdavo, o Putino valdžia toliau sau gyvavo ir vargo nematė. Na, juk vergų vargai nesiskaito – vergų ir šeimininkų šalyje, kaip kad Rusiją veik prieš 200 metų pavadino genialusis Aleksandras Puškinas.

Kai daugiau nei dešimtmetį vudu lėlių badytojai rimtai svarsto tik dvi alternatyvas – esamo politinio režimo Rusijoje liberalizavimąsi arba greitą ir neišvengiamą jo žlugimą, bet nieko panašaus neįvyksta, turbūt laikas pripažinti, kad vudu apeigos Kremliaus neveikia. Pripažinti, kad Putino įtvirtintas valdymo modelis buvo ir tebėra gan tvarus ir, tikėtina, ateity gyvuos įsikūnijęs į kokį nors Vladimiro Vladimirovičiaus avatarą – gal ir nelabai sklandžiai, gal su kažkokiais rūmų perversmais, bet – tęsdamas putinijos, sovietijos, imperijos, maskolijos ir Aukso Ordos tradicijas.

Beje, Putinas valdo jau beveik tiek pat laiko, kiek Čilę valdė Augustas Pinochetas. Ir Putino išlikimo prie valstybės vairo perspektyvos šiandien atrodo kur kas šviesesnės nei, tarkime, buvo Pinocheto 1989-aisiais. Jo populiarumas Rusijoje – labai didelis, jo sukurta valdžios vertikalė – tvirta. Dauguma jam nepalankių pranašysčių – šnipštas, o liberali opozicija jo režimui yra leisgyvė ir neturinti ateities (nes tam, kad Rusijoje laimėtų liberalioji demokratija, joje turi atsirasti daug liberalų ir demokratų, o ten jų net gerokai mažiau nei gėjų ir lesbiečių).

Tad jei kam nors atrodo, jog Putino režimą ištiko nesėkmė, tegul atsako į paprastą klausimą – kas tuomet yra tokio pobūdžio režimų sėkmė? Jeigu entuziastingos kalbos apie „suskaičiuotas dienas“ viso labo išreiškia banalią mintį, jog viskas šiame gyvenime turi pabaigą, tai apie ką mes apskritai kalbame? Rimtais veidais gromuluojame „prognozes“, skelbiančias, kad po pirmadienio turėtų išaušti antradienis?

Kai kam dingojasi, jog šitokios vudu prognozės vis tiek yra reikalingos, nes esą geriausias būdas kovoti su Kremliaus skleidžiama propaganda yra nuosava propaganda. Ir į tą nuosavą propagandą kai kas taip įsijaučia, kad nebeskiria politinės analizės nuo mistifikacijos. Net žmonės, kurių profesinė priedermė yra ieškoti tiesos, pradeda sekti pasakas, pateikdami jas kaip objektyvią, argumentuotą politikos apžvalgą ir analizę bei šventai tikėdami, jog šviečia visuomenę.

Informacinio karo įkarštyje kuriamas propagandinis pasakojimas apie Rusiją, deja, daro mus ne stipresnius, o silpnesnius. Kaip sakė garsusis propagandos reiškinio tyrėjas Jacquesas Ellulis, propaganda pagal savo apibrėžimą turi būti veiksminga. „Neefektyvi propaganda apskritai nėra propaganda“, – teigė jis. Savo ruožtu informaciniu karu kartais vadinamos propagandinio pobūdžio pastangos Lietuvoje (kad ir minėtasis vudu lėlių badymas) kaip tik yra absoliučiai neveiksmingos.

Pirmiausia todėl, kad šios pastangos tėra pasišūkavimas saviems tarp savų. Tačiau dalies savų juk net nereikia įtikinėti, griebiantis atvertimo į tikrąjį tikėjimą priemonių, nes jie ir taip yra bendraminčiai – ar bent jau tikrai ne priešai. O kitą dalį saviškių toks šūkavimas gali net atbaidyti, kaip „Hare Krišna“ procesija, fanatiškai linguojanti tuo pačiu siauru šaligatviu ir ta pačia kryptimi, kaip ir tu.

Tuo metu informacinio karo taikinys už lango kitoje gatvės pusėje ramiai sau mėgausis „Pervyj Baltijskij“ vaizdais ir melais. Jam – nė motais, ką tu ten transliuoji savais kanalais, kuriuos pats ir žiūri, arba ką kalbi seminaruose, į kuriuos susirenka (dažnai vis tie patys) tavo bendraminčiai.

Bet ir tai dar – ne viskas. Savo klasikinėje knygoje „Propaganda. The Formation of Men‘s Attitudes“ Ellulis labai aiškiai sako, kad propaganda ir demokratija yra iš esmės nesutariantys dalykai. Ne ta prasme, kad demokratinės šalys neužsiima propaganda (pagal Ellulį, užsiima), o ta, kad propaganda yra priešiška demokratijai ir ją silpnina.

Nors propagandos metodai ir nacionaliniai ypatumai skiriasi, juos visus, anot Ellulio, vienija Goebbelso frazė: „Mes kalbame ne tam, kad ką nors pasakytume, o tam, kad pasiektume tam tikro efekto.“ Kitaip tariant, mintis ir žodis tėra priemonė norimam veiksmui paskatinti ir siekiamam efektui priartinti. Tiesa, šiuo požiūriu, tėra skonio reikalas, o mąstymas ir viešoji erdvė turi tarnauti politiniam efektyvumui (Lietuvos pramonininkų konfederacija šiandien dar pridurtų, kad universitetinis išsilavinimas turi tarnauti ekonominiam efektyvumui). Tikslas pateisina priemones.

Vargu ar informacinio karo karininkų antpečius besimatuojantys propagandininkai atvirai pripažins, kad linki šio kelio Lietuvai ir jos Vakarų sąjungininkams. Ir vargu ar Lietuvoje – jau ketvirtį amžiaus demokratinėje ir liberalioje, iš Vakarų perėmusioje Apšvietos epochos principus ir jai būdingą kritiškumą – vaikiškas krykštavimas „Putler est kaput“ gali padidinti mūsų visuomenės atsparumą Rusijos politiniams mitams, įtakoms bei ligoms.

Vis dėlto nereikėtų politinio mito tapatinti su politine propaganda – bent jau tuo, kaip ją aiškina Ellulis. Bet kurią politinę bendruomenę konsoliduoja specifinė politinė mitologija. Be politinio mito jai gresia dezintegracija. Juk patriotizmas pirmiausiai kyla ne iš racionaliosios valstybės gyvenimo dalies, ne iš teisės aktų. Net įsitikinimas savo politinės santvarkos pranašumu daugumai piliečių tėra gan miglotas tikėjimas, o ne kasdien apmąstomas ir argumentuojamas suvokimas.

Demokratinės valstybės be savosios politinės mitologijos turbūt turėtų ne mažiau tapatumo ir gyvybingumo problemų nei nedemokratinės. Ir jos kūrė įkvepiančius mitus. Garsioji Periklio laidotuvių kalba buvo pirmasis mus pasiekęs tokio pobūdžio demokratijos politinio mito pavyzdys. Atėnai ir jų politika nebuvo nei tokia teisinga, nei išmintinga, kaip ją vaizdavo Periklis Tukidido perteiktoje kalboje. Tikrovėje viskas buvo gerokai sudėtingiau. Tačiau demokratinių Atėnų imperinės didybės pasakojimas, kurio įkvėpti pirmieji laisvojo pasaulio piliečiai kūrė ir kovojo, aukodami gyvybes, yra nebeatsiejamas nuo visos Vakarų civilizacijos pamatų, kad ir koks būtų buvęs jo santykis su to meto tikrove.

Politinis mitas nebūtinai tik pagražina esamybę. Jis nebūtinai vien suteikia politiniam gyvenimui didingos svajonės polėkio arba skatina tikėti tuo, ką regi užsimerkęs. Atvirkščiai – jis gali priversti mus atsimerkti, nusiimti rožinius racionalumo akinius ir už racionalios politinės teorijos, antai marksizmo-leninizmo, pamatyti tikrąjį blogio veidą.

Taip Johno Ronaldo Tolkieno mitologinis Mordoras parodė sovietų moralinę ir politinę esmę, kurią nuolat glaistė rožiniu glaistu tiek Kremliaus apmokami Vakarų leftistiniai intelektualai, tiek nemokamai naudingų idiotų gyvenimus nugyvenę jų kolegos ir fanai. Mitas apie Sauroną ir laisvojo Vakarų pasaulio kovą su vis kylančiu Rytuose blogiu buvo labiau tikroviškas už kairiųjų liberalų „racionalius“ svaičiojimus apie tariamą socialinę pažangą ir kovą už taiką Vakarų imperialistų esą apjuodintoje SSRS.

Ronaldo Reagano žodžiai apie SSRS kaip blogio imperiją irgi buvo politinio mito dalis. Bet jie skatino ne užsimerkti ir įsivaizduoti kokį nors paveikslėlį iš komiksų, o kaip tik atverti akis į tai, ko niekaip nenorėjo priimti ir pripažinti Vakarų liberalų racionalusis protas, nuolat kartojantis, kad politikoje „nebūna juoda ir balta“.

Ir Putino Rusiją daug kas Vakaruose, vadovaudamiesi racionaliais argumentais, ilgiau nei dešimtmetį mėgino vaizduoti kaip Vakarų ir NATO sąjungininkę, einančią modernizacijos ir demokratizacijos keliu. Maždaug po 10 metų Rusija, pagal juos, net turėtų įstoti į NATO, kaip kad prieš penketą metų savo knygoje prognozavo vienas žymiausių JAV politologų. Lietuviai, prieštaravę tokiems argumentams ir prognozėms, buvo vadinami mitologizuotos mąstysenos aukomis, rusofobais ir pan.

Kai Rusija jau buvo pradėjusi agresiją Ukrainoje, vienas JAV diplomatas privačiame pokalbyje pareiškė, jog Lietuva išties yra pažeidžiama, tačiau neturėtų skųstis, nes pati kalta – juk būtent konservatorių vyriausybė mažino biudžeto asignavimus krašto apsaugai. Tuomet pagalvojau, kad geriau yra kaltas Kubilius Lietuvoje nei nekaltas Obama Baltuosiuose rūmuose, bet garsiai pasakiau tik tiek, kad mažai ir neturtingai NATO valstybei labai sunku įtikinti savo visuomenę daugiau mokėti už gynybą, kai didžiosios NATO sąjungininkės elgiasi atvirkščiai ir dar nuolat aiškina, esą kvaila bijoti Rusijos, kuri net po Gruzijos užpuolimo yra NATO draugė ir partnerė.

Štai tipinis 2010 metų tekstukas lietuviškoje žiniasklaidoje: „Svarbiausias NATO tikslas santykiuose su Rusija yra praktinė strateginės partnerystės plėtra.Tai trečiadienį per susitikimą su pasaulio žiniasklaidos atstovais pareiškė NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas. Paklaustas apie Aljansui priklausančių Rytų Europos šalių būgštavimus Rusijos atžvilgiu, A. F. Rasmussenas pažymėjo, jog dabar „visos NATO valstybės suvokia būtinybę stiprinti partnerystę su Rusija“. Pasak jo, toks požiūris „padeda stiprinti bendrą saugumą.“

Įsiklausykite į šią mintį: „Toks požiūris padeda stiprinti bendrą saugumą“. Visiškas atotrūkis nuo tikrovės! Nejau tai – profesionalios analizės rezultatas? Na, nebent pripažintume, kad NATO (pirmiausiai JAV) prarado ankstesnį gebėjimą rinkti patikimą informaciją ir daryti adekvačias išvadas apie įslaptintus ketinimus ir veiksmus, kurių turėjome laukti iš Rusijos. Tad raginimas laikytis požiūrio, skelbiančio, jog partnerystė su Rusija stiprina saugumą, kaip racionalus teiginys buvo arba klaida, arba tik dalis tiesos, gražiai nuslepianti kitą – nemaloniąją tiesos dalį. Pastarasis atvejis kaip tik patenka į propagandos apibrėžimą.

Nepamirškime: tada buvo praėję tik dveji metai po to, kai Rusija grubiai pažeidė Gruzijos suverenitetą. Kuo daugiau apie tai galvoji, tuo geriau matai, jog šis „mitas“ piešia apgaulingai optimistinį santykių vaizdą, skirtą mėgautis būtent Vakarų auditorijai ir būtent ją pakerėti. O Rusijos valdžiai tai proga laimėti pergalę – priartėti prie norimo tikslo, paveikti vakarietiškos auditorijos mąstymą norima linkme. Įpiršti vaizdą, kuriame dominuoja draugiška, modernėjanti Rusija, šalia kurios Kremliui palankūs, reikalui esant netgi nuolankūs Vakarai jau ne pirmą dešimtmetį demonstratyviai išsikastruoja savo karinę jėgą ir vis plonesniais balsais suokia apie „business as usual“. Šiame vaizdelyje mamytė Maskva – rami ir soti, taikiai besiraivanti, besiklausanti šūkio „make love, not war“.

Gal šis vaizdelis ir tiktų Amerikai, jei staiga Baltuosius rūmus ir Pentagoną užgrobtų gėlių vaikai, atsitempę su savimi žolės, tuziną pusnuogių bendrų moterų, Obamos neveikiantį santykių perkrovimo daikčiuką, keletą Keruako knygų ir, žinoma, laisvės oro, pripūsto į spalvotus balionus ir prezervatyvus. Bet juk iš tikro NATO vadovybei ir Vašingtonui šis partnerystės pasakojimas parankus nebent kaip diplomatinė klišė, o visą realią politinę naudą dėl tokių pasakojimų pasiglemžia Rusija. O reikiamą politinį efektą turintis pasakojimas, kaip sakytų Ellulis, gali būti priskirtas propagandos kategorijai.

Taigi daug metų stebėjome nuostabų vaizdelį, kai NATO ir ES valstybių aukšti politikai savo lūpomis – žinoma, Vakarų žiniasklaidos maloniai transliuojami – suokė apie partnerystę ir draugystę su Rusija, o JAV ir ES visuomenės klausėsi viso to išsižiojusios ir darėsi reikiamas išvadas. Rusija nebekelia grėsmės? OK, tai kam mums reikia tokios didelės ir brangios kariuomenės? Kokius vėjus šneka atsilikėliai rytų europiečiai apie kažkokį Rusijos imperializmą? Taip pamažu Vakaruose ir įsitvirtino Rusijai palankios propagandinės nuostatos, vėliau pritraukusios prie TV ekranų minias RT bei kitokio šlamšto žiūrovų.

Sakiau ir kartosiu, kad didelė dalis to, ką mes vadiname Rusijos propaganda, yra įskiepyta Vakarų visuomenėms jų pačių politikų ir žiniasklaidos. Kremliui tereikėdavo sukurti kelis patrauklius vaizdus, pasakojimus, herojus, tada stumtelti tą sniego gniūžtę Vakarų link, ir jau Europoje ir net JAV garmėdavo propagandinės informacijos nuošliaužos, laidojusios po savimi daugelio žmonių sveiką protą, politinę išmintį ir kritinį mąstymą.

Ir štai dabar jau pats metas grįžti prie to, nuo ko pradėjome straipsnį – prie adatėlėmis badomos vudu lėlės su visiems gerai pažįstamomis saugumiečio akutėmis ir botoksu aplink burnelę, saugančiu medžiagą nuo susiraukšlėjimo. Grįžkime prie Putino režimo vertinimų, dažnai skelbiančių, kad jis esąs trapus ir greit subyrėsiąs, o demokratija ir laisvė ar bent jau kažkas į jas panašaus – na, bent šiek tiek panašaus – būtinai Rusijoje nugalės ir visus mus labai pradžiugins.

Visos šios kalbos ir vaizdiniai apie darantį klaidą po klaidos, izoliuotą, bjaurų, išprotėjusį, kone paskutines dienas skaičiuojantį, botoksinį, visų normalių žmonių ir net Australijos koalų nekenčiamą Putiną irgi viso labo tėra Kremliaus toleruojama pasaka apie blogiuką. Nes tai ne šiaip blogiukas, o toks, kurį žurnalas „Time“ išrinko metų žmogumi, kurį daug kas Vakaruose laiko stipriu lyderiu ir tikru politikos macho, nepabijojusiu mesti iššūkį daugelio nemėgstamai Amerikai, kuris siekia ir pasiekia savo tikslų, „grąžindamas“ Rusijai jos „istorines žemes“, kuris turi savitą pasaulio tvarkos matymą ir „savo tiesą“. Trumpai tariant, daug kam Vakaruose Putinas yra tikrų tikriausias Holivudo herojus – su savo trūkumais, perlenkimais, keistenybėmis ir silpnybėmis, bet šiaip – šaunus, stiprus ir „tiesiog dirbantis savo darbą“ vyrukas, kaip kad mėgsta sakyti gerieji filmų blogiukai.

Taigi pirma aršiesiems Putino kritikams nemaloni šio straipsnio išvada – jo įvaizdis nėra toks jau blogas net Vakaruose, ką ir kalbėti apie Rusiją. Antra, dar nemalonesnė išvada yra ta, kad teks dar ilgai dirbti su Putino Rusija – net tada, kai jau nebe Putinas ją valdys. Rusija dar ilgai bus tokia, kuri nepatiks Vakarams: agresyvi, neatitinkanti šiuolaikinių Vakarų standartų, nuolat metanti iššūkį jų vertybėms ir išlaikanti savo karinę bei politinę įtaką – net ir pigios naftos laikotarpiais. Ir būtent su tokia Rusija – net ir po Putino – teks turėti reikalų, skaitytis ir makiaveliškai mąstyti apie galios žaidimų ir geopolitikos reikalus, kad ir kaip pacifistinė ES nemėgtų grubios jėgos, geopolitikos ir Machiavellio.

Visiems svajotojams Lietuvoje ir kitur reikėtų aiškiai suvokti: nei po dešimties, nei po dvidešimties metų Rusija nežygiuos vaivorykštės spalvomis nudažytu demokratijos ir žmogaus teisių keliu. Liberali ir demokratiška Rusija galbūt kada nors ir atsiras, bet tai nutiks labai negreitai. Iki to laiko gali šmėkštelėti tik koks trumpas pereinamasis laikotarpis, primenantis 1917-ųjų Kerenskio ar 1993-ųjų Jelcino laikų suirutę. Šią tiesą puikiai suvokia didžioji dalis dabartinės Rusijos valdžios elito, ją intuityviai jaučia ir ne tokia jau tamsi visuomenės dalis, todėl daro atitinkamas išvadas ir net nemėgina kurti revoliucinės utopijos.

Rusija dar ilgai bus maždaug tokia, kokia ji yra šiandien ir kokia buvo daug šimtmečių: putiniška, sovietinė, imperinė, carinė, maskoliška Aukso Ordos įpėdinė. Jokios politikų ir žurnalistų rengiamos vudu apeigos su lėlėmis ir adatėlėmis situacijos nepakeis. Rusija dar ilgai bus vergų ir šeimininkų, Puškino žodžiais tariant, šalis, kurioje žemų naftos kainų ar Vakarų sankcijų padarinius labiausiai jaus būtent vergai, o ne šeimininkai. Bet jie tradiciškai kentės ir kaltins ne savo šeimininkus, o Ameriką. Gal jie ir ne tokie kantrūs, kaip Šiaurės Korėjos vergai, bet, patikėkite, daugumai jų užteks makaronų, degtinės ir televizoriaus.

Žinoma, teoriškai yra įmanomas ir toks scenarijus, kai būtent ekonominiai sunkumai paskatins Rusijos raidos kaitą Vakarų demokratijos link. Klysta ne tie, kurie rimtai vertina ekonominį veiksnį (jis išties yra svarbus), o tie, kurie yra įsitikinę, kad būtent ekonominis veiksnys yra lemiamas. Daugelis jų šventai tiki populiaria pasaka, kad Sovietų Sąjungą sugriovė kritusios naftos kainos. Jie labai klysta, bet šis straipsnis – ne apie jų klaidas.

Šio straipsnio išvada yra ta, kad daugelis politikų, analitikų, žurnalistų klysta manydami, kad, nuolat pašaipiai menkindami Putino režimą ir jo galimybes, jie esą sėkmingai kariauja informacinį karą su Rusija, ir kuo labiau menkina ir šaiposi, tuo sėkmingiau kariauja. Klysta manydami, kad, kuo labiau „varo“ ant Rusijos bei liaupsina Vakarų nenugalimumą ar kokios nors Merkel ir Obamos genialumą, tuo labiau priartina Vakarų pergalę ir triumfą. Tai – saviapgaulė, kuri mums gali labai brangiai kainuoti.

Užuot guodę ir drąsinę save tokiais plepalais, vadinamais informaciniu karu, mes – visa Europa – privalome skubiai keisti savo politinę elgseną bei mąstysena. Tarp svarbiausių užduočių yra du neatidėliotini žingsniai. Pirmasis – didinti Europos finansinį indėlį į NATO taip, kad jis būtų beveik toks pat, kaip Amerikos, o ne triskart mažesnis. Antrasis – į Rusijos galia ir interesais grindžiamą imperinę, cinišką, makiavelišką užsienio politiką reikia atsakyti ne atsukant antrą žandą, o pasipriešinant jai kitokias vertybes savo valstybėse ginančia, bet priešų atžvilgiu – irgi imperine, negailestinga, karine galia pasiremti gebančia politika. Tiems, kurie supranta tik jėgą, reikia pademonstruoti ją taip, kad suprastų ilgam.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...