captcha

Jūsų klausimas priimtas

XX-ojo aštuonioliktieji: atgarsiai kauniečių šeimoje

Aštuonioliktieji Rytų Europoje nulėmė milijonų žmonių likimus visam likusiam dvidešimtajam amžiui. Kokios nuotrupos mano šeimos sakmėse išliko iš tų metų? 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Aštuonioliktieji Rytų Europoje nulėmė milijonų žmonių likimus visam likusiam dvidešimtajam amžiui. Kokios nuotrupos mano šeimos sakmėse išliko iš tų metų?

Ką gi, aštuonioliktųjų vasarą,  kaizerio armijos karininkas, vardu Arnoldas,  dzingčiojęs pentinais mano prosenelių dvare Vakarų Baltarusijoje, vadintame Dvorišče, kur buvo apgyvendintas, parvežė iš atostogų mano paauglei močiutei, jam citavusiai Heinę ir jį vaišindavusiai arbata su uogiene, raudonus batukus.

Šis vaizdeliui vėliau buvo lemta tapti tam tikrų skaudžiai dužusių iliuzijų simboliu. Juk Pirmojo pasaulinio karo metu gimusios iliuzijos apie „kultūringus  vokiečius“  sulaikė kai kuriuos Lietuvos žydus nuo pasitraukimo į Rusiją per Antrąjį, ir tuo pačiu juos pasmerkė baisiai žūčiai Lietuvoje.

Tais pat aštuonioliktaisiais mano senelis, caro armijos artilerijos pulko trimitininkas, kažkokiu būdu parsigavo namo į Alytų iš nelaisvės ir štai, tik vienas gyvas štrichas išliko šimtmečiui atmintyje, iš jo išgyvenimų Kaizerio nelaisvėje:  austrijokai, ant didžiulių žirgų ir smailais aukštais šalmais, belaisvius varydavo  – ar lietus, ar pūga, ar šlapdriba – išilgai kelių pakelės grioviais.

Taip pat aštuonioliktaisiais, per Brest Litovsko taiką, turėjusią lemtingų pasekmių milijonams žlugusios rusų imperijos vakarinių, šiaurinių ir pietvakarinių pakraščių gyventojams, mano prosenelis, turėjęs rabino titulą, atvyko iš Vakarų Baltarusijos į Alytų švęsti mano tėvo gimimo, o šis besarmatis jam apšlapino barzdą. Tai taip pat vėliau įgijo simbolinės vertės-tėvukas visą gyvenimą maištaudavo prieš religines institucijas.

Ir, žinoma, tais pačiais aštuonioliktaisiais buvo paskelbta  Lietuvos Respublika. Per dvidešimt metų, kuriuos buvo lemta gyvuoti laikinajai sostinei, ji uždavė Lietuvai tam tikrą stilių, povyzą, pozą, laikyseną, kurios reikalavo ir naujoji padėtis buvusio provincialaus carinės gubernijos centro, su didžiule garnizono cerkve, į kurį vedė caro vardu pavadintas prospektas, pervadintas į Laisvės alėją.

Dėl to, kad ir aš iš Kauno, man visados būdavo artimas lietuviškas nepriklausomybės siekis; tarp mano vaikystės spalvų ir žalsvi, melsvi arba rusvi pašto ženkliukai su Prezidento profiliu ir visa prieškario simbolika, kad ir, kartais, megėjiškas kičas, ir prieškario dailininkai, kartais nuostabūs, ir jų pasiekimai, papirosų pakeliai egzotiškais pavadinimais, jų spalvos, kino teatrai ir jų vardai, skambantys arba tautiškai, kaip „Romuva“ ir „Kanklės“, arba prancūziškai, kaip „Odeon“, „Iliuzion“, arba, paprasčiausiai žavingai, kaip „Glorija“ ir „Triumf“.  Miestas, kur Dolskio neįleisdavo į radiofoną dėl jo akcento, bet visa tai ne itin kenkė jo populiarumui. Miestas, kur kavinėse skambėdavo, be lietuvių, ir žydų, ir rusų anekdotai ir kupletai, nežiūrint prilaikančių valdžią etninių nacionalistų ir jų mitologijos, paverstos ideologija. Svarbiausia, ką man paliko Kaunas ir laikinoji, neišvengiamai nugrimzdusi dabartiniais laikais į kultūrinius klodus, tai visuotinis veržlus siekimas modernėti, o retrogradai, visgi, likdavo nuošalėje.

Ko nepasakysi, kaip tai bebūtų keista, apie dabartinę mūsų kultūros būseną. Čia retrogradai kartais pragysta iš pačio kultūros viduriuko ir, žiūrėk, netgi išplinta kaip nekultivuojamas žilvitis, ir imami laikyti želmeniu, tinkamu ūkyje – gyvatvorėms ir krebutėms. Bet valstybės iš tų žilvičių nenupinsi.

1991-ųjų sausį aš naktį nubridau iki Kauno  paskutiniosios laisvos radijo stoties, šalia kurios žlegėjo tankai, ne dėl to, jog maniau, kad esant lemtingai įvykių raidai galėsiu pakeisti padėtį – vienas žmogus minioje nieko nereikštų. Atsidūriau ten dėl to, kad mane varė į neviltį kažinkokia menka, apčiaumota anglų kalba, kuria iš šios stoties buvo pasauliui šaukiama „Gelbėkit“. Maniau čia galėsiąs ką nors pakeisti. Skambinau Liucijai Baškauskaitei iš VDU, kalifornietei, ir ji vėliau atsisėdo prie mikrofono. Beje,  ausį tarimui, manau, paveldėjau iš kauniečio tėvo, kurio tėvų name Laisvės alėjoje gyveno ir airė jų guvernantė, skaičiusi tėvui angliškas romantines poemas.

Taigi  keliu taurelę krupniko už atminimą to Kauno, kurį man paliko mano  tėvukas.

Žengia pulkas linksmai... 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...