captcha

Jūsų klausimas priimtas

Užgavėnės aukštaitiškai

Tikroji Užgavėnių diena nustatoma atskaičiuojant 40 dienų iki šv. Velykų. Bažnyčios tradicijose šis tarpsnis – tai gavėnia, primenanti pasaulio Išganytojo apmąstymus vienumoje prieš pradedant Kryžiaus kančių kelią. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Tikroji Užgavėnių diena nustatoma atskaičiuojant 40 dienų iki šv. Velykų. Bažnyčios tradicijose šis tarpsnis – tai gavėnia, primenanti pasaulio Išganytojo apmąstymus vienumoje prieš pradedant Kryžiaus kančių kelią.

Liaudiškose krikščioniškų tautų tradicijose paskutinės dienos prieš Peleniją, gavėnios pradžią, švenčiamos labai smagiai, pokštaujant ir puotaujant. Lietuviškos Užgavėnės yra išskirtinės Europoje savo archajiškumu. Jų papročiai – įvairių laikmečių tikėjimų bei apeigų, istorinių  kultūros realijų  atspindžiai, siekiantys net akmens amžių. Žinia, kiekviename etnografiniame regione vis savitai jos būdavo švenčiamos. Per Lietuvos negandų metus Užgavėnių tradicija išliko nenutrūkusi tik žemaičiuose, tad dabarties renginiuose, vykstančiuose Rumšiškių muziejuje ar net sostinėje, dažniausiai matome žemaitiškus veikėjus. O lietuvių etninė kultūra įstabi savo įvairove...

Nuo praėjusio savaitgalio šventiniai renginiai vyksta daugelyje Lietuvos vietų. Todėl sumaniau pasižvalgyti, kaipgi pavasarį sutinka aukštaičiai, ar prisimena vietinius papročius, ar geba juos atgaivinti. Be to, sakoma, kad per Užgavėnes reikia važinėtis, ir kuo toliau. Tada viskas tą metą gerai seksis – linai ilgesnį pluoštą  augins, javai gerai stiebsis. Pagalvojau, gal ir mano rašto darbeliai bus sėkmingesni...

Tad – į kelionę, išsirinkus tolimiausią nuo Vilniaus Aukštaitijos rajoną – Zarasus, senovinę sėlių žemę. Žinojau, kad prie Zarasų esančiame Šlyninkos malūne sutiksiu mielus ir vaišingus šeimininkus Reginą Veselienę  ir  Stanislovą Sutkauskį. Be to, kurgi  kitur gausi „razavų“ blynų, jei ne pas malūnininką?

Kelias netrumpas, tad važiuodamas prisiminiau, ką žinąs apie kitų šalių Užgavėnių vaišes. Bene visur dominuoja blynai, nes valgis nesunkiai paruošiamas ir svečiams greit patiekiamas. Štai Anglijos Olnio miestelyje Užgavėnės vadinamos Išpažinčių antradieniu. Tądien suskambėję bažnyčios varpai kviečia atlikti privalomą sąžinės apyskaitą. 1445 metais viena moteriškė, išgirdusi varpus, išbėgo į bažnyčią nenusirišusi prijuostės ir rankoje laikydama keptuvę su blynais.

Nuo tada šiame miestelyje, o ir gretimuose, vyksta Blynų dienos lenktynės. Visos dalyvės turi ryšėti prijuostę ir skarelę, o bėgdamos su keptuve nuo turgaus aikštės iki bažnyčios, blynus joje apversti tris kartus. Laimi šeimininkė, pirmoji pavaišinusi karštais blynais varpininką, o prizas – karštas jo bučinys.

Rusijoje Užgavėnės taip pat labai smagi šventė, ji vadinama Maslenica – Sviestine. Užtrunkanti net visą savaitę:  pirmadienis vadinamas susitikimų diena, antradienis – žaismingąja, trečiadienis – saldžiąja, ketvirtadienis – plačiąja, penktadienis – uošvės mėgiamąja, šeštadienis – svainės išrinktąja, sekmadienis – nubučiuotąja. O kaip ten valgomi blynai, – apie tai citata iš vaizdingo rusų rašytojo Antono Čechovo apsakymo: „Blynai buvo apskrudę, porėti, putlūs, tarsi pirklio dukters pečiai... Podtykinas nusišypsojo ir susižavėjęs apipylė juos karštu sviestu. Po to, tarsi kaitindamas savo apetitą ir mėgaudamasis pagunda, lėtai aptepė juos ikrais. Vietas, ant kurių nepateko ikrų, jis užpylė grietine... Dabar teliko mėgautis valgymu, ar ne tiesa? Betgi ne!.. Podtykinas žvilgtelėjo į savo kūrinį... Šiek tiek pamąstęs, užkrovė ant blynų patį riebiausią lašišos gabalą, kilkę ir sardinę. Ir tik po to, kone alpdamas ir dusdamas, susuko abu blynus į tūtelę, jausmingai išlenkė taurelę degtinės, atsikrenkštė ir prasižiojo“... A. Čechovo tekstas man priminė sovietmetį; tai blynų su ikrais galėdavai paskanauti tik Maskvos Didžiajame teatre, pertraukos metu. Kai kas dėl jų ir spektaklio veiksmą praleisdavo...

Beje,  blynus su žuvimi, silke, ikrais valgo ir serbai, mat pasninko valgis. Itin įdomių šeimos tradicijų laikomasi Slovakijoje. Užgavėnių savaitės trečiadienį ten uošvės kviečia į savo namus pasisvečiuoti neseniai ištekėjusias dukteris su žentais.  Tos pačios savaitės penktadienį jau žentas kviečia uošvius pas save blynų.  Pakviestoji uošvė turėdavo dar išvakarėse atgabenti į jaunosios poros namus visą „blyninį rekvizitą“: keptuvių, dubenėlių, semtuvėlių, o uošvis atnešdavo miltų ir sviesto. Pagal paprotį žentas su savo žmonele prašo uošvių pamokyti juos ne tik blynus kepti, bet ir proto bei išminties.

Baltarusių šeimininkės tešlą blynams ruošia  vakare, dangaus skliaute pasirodžius mėnuliui. Maišant taip kalbama: „Mėnuli mėnulėli, auksiniai tavo rageliai, žvilgtelk pro langelį, papūsk į tešlelę“. Tikima, kad nuo ištartų apeiginių žodžių blynus pavyksta iškepti ypatingus: auksaspalvius, nėrinių rašto, begalinio plonumo... Kaip čia neprisiminti, kad lietuviai blynus taip pat su mėnuliu saisto. Mįslėse klausiama: „Vidur dvaro blynas karo“, arba „Ant kamino blynas“. Atsakymas, žinoma, mėnulis.

Ak, kam tos svetimų šalių mandrybės, kai Šlyninkos malūne kepami „razavų“ miltų blynai! O pats malūnas – tai jau tris šimtmečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Jame galima apžiūrėti akmenines girnas, kruopinę, senovinį maišų kėlimo ratą, retų rečiausius šveicariškus valcus net su porcelianiniais volais… Dabar girnas varo elektra, tačiau ketinama atkurti ir vandens turbinas, kurias triukšmingai suktų Nikajos upelis.

Šalia senojo malūno – pastatas, pavadintas amatų namais. Jame didžiulė duonkepė, tad čia galima pamatyti visą duonos kelią – nuo grūdo iki gardžiai kvepiančio kepalo. Ir pačiam sau išsikepti pagranduką. O kadangi senuose malūnuose būtinai vaidenasi ir velniai „veselias“ kelia, tai Šlyninka – labai tinkama vieta Ažugavoms (čia tarmiškai). Ir upelis su stačiais skardžiais – labai tinkama vieta Gavėnu arba Gavanu atsikratyti, nes jis – aukštaičiams atsibodusi piktoji žiemos dvasia. Prieš išvejamas iš kaimo, jis paliko tokius priesakus: „Kas blynų bus neragavį, tai tas pats kaip dušių velniui atidavį“, „Jei arielkų gersta, tai blusas un pečiaus šersta“, „Prisivalgį, prisiputį gulkitės unksčiau truputį“. Gavaną, įsodintą kubilan,  smagia muzika ir dainomis iš malūno  išlydėjo zarasiškiai etnokultūros puoselėtojai, kuriuos suburia draugėn Rima Vitaitė, geroji šio sėlių krašto dvasia. Teateinie greičiau pavasaris!

 Pasakojimas skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...