captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie naująją biblioteką

Šią savaitę, trečiadienį Saulėtekyje atidarytas naujas Vilniaus Universiteto bibliotekos pastatas. Nors ne, iš tikrųjų trečiadienį Saulėtekyje atidarytas Nacionalinis atviros prieigos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras. Bet būsimą įvykį galima pavadinti ir dar kitaip.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Šią savaitę, trečiadienį Saulėtekyje atidarytas naujas Vilniaus Universiteto bibliotekos pastatas. Nors ne, iš tikrųjų trečiadienį Saulėtekyje atidarytas Nacionalinis atviros prieigos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras. Bet būsimą įvykį galima pavadinti ir dar kitaip.

Knygoje „Laisvės architektūra“ („Baltos lankos“, 2012) jos autoriai Tomas Grunskis ir Julija Reklaitė, apžvelgia pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos architektūrą, analizuoja, aptaria ar šiaip pamini beveik pusantro šimto reikšmingiausių statinių. Tarp šios sąlyginės gausybės visuomenės reikmėms skirtų naujų – ne rekonstruotų, o pastatytų nuo pamato duobės – yra labai nedaug: kelios sporto arenos, „Litexpo“ parodų ir kongreso centro naujas paviljonas ir viskas. O visuomeninių pastatų, skirtų kultūros reikmėms, per nepriklausomybės dešimtmečius nebuvo pastatyta nei vieno. Vyko tik rekonstrukcijos – Revoliucijos muziejus rekonstruotas į Nacionalinę dailės galeriją, centro Komiteto spaustuvė – į Dailės akademijos mokomąjį korpusą, Čiurlionio dailės muziejus rekonstruotas į geresnį Čiurlionio dailės muziejų su biblioteka.

Taip, bibliotekų rekonstrukcijų fronte viskas atrodo neblogai: kardinaliai perdarytos kelios stambios bibliotekos Klaipėdoje, Panevėžyje ir Utenoje, puikiai restauruotos mažesnės bibliotekos Kėdainiuose ir Plungėje, net pastatytos kelios naujos viešos bibliotekos Birštone, Druskininkuose, o Sveikatos universitetas Kaune gavo naują, gražią ir didelę. Na bet pastarąją sunku pavadinti visuomenei skirtu pastatu – juk ten skaito būsimi gydytojai.

O štai Saulėtekyje galės skaityti visi. Galės skaityti, vaikus palikę žaidimų kambaryje, užsidarę specialiose darbo kabinose arba prie keliasdešimties kompiuterių, arba galybėje erdvių vestibiulių. Arba kavinėje. Jei nenorės skaityti, bus galima projektuoti, mokytis dizaino, rengti konferencijas, žiūrėti filmus, pasimankštinti treniruoklių salėje, vartyti žurnalus, nusnausti specialiose vietose, pasivažinėti paskolintu dviračiu, tiesiog atsinešti savo kompiuterį ir atnaujinti įrašus socialiniuose tinkluose ar, jei jau labai prireiks, ką nors sumodeliuoti ir sumodeliuotą daiktą atsispausdinti 3D spausdintuvu. Ir visa tai nemokamai. Kiaurą parą. Na išskyrus turbūt darbą su tridimensiu spausdintuvu – bet tai galima iškentėti.

Todėl ir norisi sakyti, kad Vilniuje pradėjo veikti pirmas didelis, naujas, absoliučiai visuomeniškas kultūros centras Lietuvoje. Šį faktą galima interpretuoti įvairiai: dejuojant dėl vizionieriškumo trūkumo, lėtumo, šykštumo ir neorganizuotumo. Per du dešimtmečius – tik vienas pastatas kultūrai? Ir tokiose dejonėse, be abejo, yra tiesos grūdas. Arba galima rinktis tiesmuko pozityvumo variantą – naujoji Vilniaus universiteto biblioteka, milžiniškas trijų tūrių statinys yra teisingos politikos simbolis ir rezultatas.

Nes juk visi žinome, kad kultūra nėra vienanarė. Ji turi aiškų strateginį pagrindą, kurio buvimas generuoja taktinius rezultatus. Tie rezultatai (o rezultatams tai būtina savybė) matomi aiškiausiai – knygos, spektakliai, parodos, koncertai ir įvairūs tardisciplinarinės kultūros produktai. Strateginis pagrindas, žvelgiant paviršutiniškai, yra nuobodus. Tai – kultūrinis edukavimas. Arba bibliotekos ir muziejai. Tai yra du svarbiausi strateginiai elementai, formuojantys būsimus kultūros produktų vartotojus.

Žinoma, galima atsisakyti terminologinio konservatyvumo ir bibliotekas pavadinti kultūros ir informacijos centrais, bet tai nepakeis esmės: bibliotekos, sumažėjus arba išnykus bažnyčios kultūrinio veiksmo įtakai, tampa to veiksmo bendruomenėse štabais. Su visais sąlyginės šventyklos atributais, iš kurių bene svarbiausią vaidmenį atlieka architektūra. Paremontavus sovietinį kultūrnamį, įstačius jame kelias plastikines duris ir langus, o buvusioje aptriušusioje skaitykloje pastačius tris kompiuterius, naujo efekto nebus pasiekta. Toks pastatas praneš tik vieną žinią – mes stengiamės, bet esame neturtingi, todėl niekas nesikeičia. Naujų gi bibliotekų pranešimas yra visiškai kitoks – jos yra įžūlios, sveikai arogantiškos, šviečiančios, blyksinčios ir kviečiamai mirksinčios – panašios į tą, kuri tuoj sumirksės Saulėtekyje.

Aš, žinoma, neteigiu, kad modernių kultūros centrų atsiradimas automatiškai pakeis valstybės kultūros lauką, jos vartojimo poreikius ir tų poreikių mentalitetą. Bet, pasidairydamas aplinkui, stebėdamas analogiškus projektus kitose valstybėse, matau, kad šiandien tai yra brangus, bet vienintelis kelias palaikyti šalies, kaip valstybės, o ne teritorijos savivoką. Norint nepavirsti teritorija, reikia statyti bibliotekas. Arba atviros prieigos kultūrinės komunikacijos ir informacijos centrus, jei tai padės lengviau gauti finansavimą.

Komentaras skambėjo per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...