Muzika

2019.04.07 19:00

Estai tai daro geriau: festivalio „Tallinn Music Week“ įspūdžiai ir atradimai

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.04.07 19:00

Baltijos šalių (ir ne tik) melomanų žvilgsniai praėjusį savaitgalį krypo į Estijos sostinę Taliną – čia jau vienuoliktą kartą vyko daugybę atlikėjų pritraukiantis festivalisTallinn Music Week“.

Lietuvių kalba neturi tikslaus atitikmens angliškam terminui „showcase festival“. Maždaug – vieta, kurioje susirenka kylantys (bet ne tik) muzikos atlikėjai, jų klausosi ne tik minios bilietus nusipirkusių žiūrovų, bet ir būriai muzikos pasaulio profesionalų. Kritikų, koncertų ir festivalių rengėjų, prodiuserių, vadybininkų, agentų, radijo programų sudarytojų, kurie kelias dienas besisukančioje koncertų karuselėje ieško atlikėjų, su kuriais galėtų nuveikti kažką įdomaus. Pasikviesti koncertuoti, išleisti jų įrašą ar tiesiog pasižymėti varnelę savo mobiliajame telefone – „šitie įdomūs, verta įsiminti, pravers“.

Prieš koncertus tokiuose renginiuose tradiciškai vyksta konferencija – paskaitos ir diskusijos, kuriose kalbamasi įvairiomis su muzikos verslu susijusiomis temomis. Nuo geriausių būdų iš savo kūrybos uždirbti internete iki kurios nors egzotiškos šalies koncertų rinkos ypatumų. Proga pasikeisti vizitinėmis kortelėmis, kurios galbūt atvers galimybę jūsų atstovaujamai grupei iš Tartu ar Birštono po metų pagroti, pavyzdžiui, Kanadoje ar Kinijoje.

Talentų festivalis, muzikos mugė, seminaras, pažinčių tarnyba, vieta susirinkti ir iki išnaktų linksmintis muzikos pasaulio veikėjams? „Showcase“ festivaliai yra visa tai. Ir jų yra labai daug.

„Jei keliautum visur, kur esi kviečiamas, visus metus kiekvieną savaitgalį būtum vis kitame renginyje“, – sykį atsiduso garsus britų festivalių rengėjas Martinas Elbourne‘as.

Nuo Liublijanos iki Madrido, Milano, Maskvos ar Minsko – kone kiekvienas Europos didmiestis šiais laikais turi tokį festivalį. Vilnius, beje, nėra išimtis – Lietuvos sostinėje 2012-aisiais debiutavo festivalis „Vilnius Music Week“, vėliaui mutavęs į šiais laikais kasmet rengiamą „What‘s Next In Music?“.

Tačiau lietuviškasis festivalis – ženkliai kuklesnis ir mažesnis nei tai, ką 2009-aisiais Estijos sostinėje pirmą sykį su savo komanda pristatė Helen Sildna – buvusi didelės koncertų agentūros darbuotoja, sumaniusi, jog Estijai irgi reikia tokio renginio.

Istoriją rašo jau dešimtmetį

„Tallinn Music Week“ per dešimt metų užsitarnavo solidžią reputaciją – šiame festivalyje grojo ir tokie garsūs alternatyvios scenos atlikėjai kaip britė Vashti Bunyan, suomis Jaakko Eino Kalevi, legendinės britų pankroko grupės „Sex Pistols“ buvęs narys Glenas Matlockas, kalbas sakė „Pink Floyd“, Bryano Ferry, „Wham!“ ir kitus žymius atlikėjus išgarsinę vadybininkai, skandalingosios rusų pankės „Pussy Riot“ ir kiti ryškūs muzikos pasaulio veikėjai.

Festivalis vis augo ir plėtėsi – prieš kelerius metus jis užliedavo visą Talino senamiestį, koncertams skambant dešimtyse klubų, muziejų, teatrų. Sykį didelis techno muzikos vakarėlis vyko net Hidrolėktuvų uosto muziejuje – keistesnį vaizdą, nei šokiai šalia tikro lėktuvo, salę pavertus gigantišku naktiniu klubu, pamatysi nedažnai.

Tačiau iššūkių – irgi per akis. Jokia paslaptis – patys festivalio rengėjai pripažįsta, jog didelės ambicijos reiškia ir didelę riziką.

Prieš kelerius metus festivalio programa išsiplėtė iki kone 300 atlikėjų, bet atėjo metas pasakyti „stop“.

Pernai Estijos žiniasklaidoje pasklido žinia, kad festivalis susiduria su rimtais finansiniais sunkumais. Neatsitiktinai viena iš „Tallinn Music Week“ konferencijos temų šįmet buvo apie festivalių ekonominę pusę ir problemas.

Suvaldyti savo bėdas estams pavyko, tačiau, sutapimas ar ne, šįmet festivalis – kitoks nei pernai.

Atlikėjų sąrašas – trumpesnis, tačiau vis tiek įspūdingas. Jų šįmet „Tallinn Music Week“ grojo apie 170.

„Visada yra pagunda plėstis, tačiau turi suvokti, jog svarbiausia – kad festivalis galėtų išsilaikyti“, – kalbėjo H.Sildna.

Grįžta prie šaknų

Jei pastaruosius kelerius metus renginys dreifavo link politines ir socialines temas nagrinėjančios konferencijos, šįmet jis grįžo prie šaknų. Kone visų diskusijų dėmesio centre vėl atsidūrė muzika, menai ir jų poveikis ekonomikai.

Renginio vieta pasikeitusi – iš miesto centro didžioji jo dalis persikraustė į pramoninį rajoną, kuris pastaraisiais metais tampa hipsterių ir menininkų pamėgta vieta gyventi.

Viena vertus – miesto centre festivalis mažiau matomas. Tačiau festivalio lankytojams patogiau – kelionė taksi iki renginių iš centro tekainuoja kelis eurus, o kone visos renginių erdvės – kelių minučių pėsčiomis atstumu (ar net arčiau) viena nuo kitos.

Pagrindine dieną vykstančių konferencijų erdve tapo prieš kelis mėnesius atidarytas naujasis Estijos menų akademijos pastatas – moderni ir stilinga vieta, kurioje kadaise buvo įsikūręs kojinių fabrikas.

Ryškiausiomis konferencijos žvaigždėmis tapo garsus britų muzikos albumų viršelių dizaineris Malcolmas Garrettas, negailestingai pliekęs savo tėvynainius dėl „Brexit“, suomių muzikos keistuolis (ir hito „Take Me Baby“ autorius) Jimi Tenoras, su akademijos studentais konstravęs naują muzikos instrumentą, ir garsus kūrėjas bei prodiuseris, buvęs grupių „Magazine“ ir „Nick Cave & The Bad Seeds“ narys Barry Adamsonas, pasakojęs ir savo kūrybos paslaptis, ir anekdotus iš užkulisių.

Netoli geležinkelio stoties įsikūrusios ir svarbiausios koncertų vietos – didžioji dalis jų įsikūrė senuose pramoniniuose Telliskivi rajono pastatuose šiais laikais esančiuose klubuose ir restoranuose.

Jei esate lankęsi Vilniaus menų fabrike „Loftas“, įsivaizduokite panašų rajoną, tik ženkliai didesnį ir su daugybe salių groti. Betonas, piešiniai ant sienų, šiurkšti architektūra, kurią jaukesne verčia interjeras ir menininkų instaliacijos. Maždaug tai ir yra Telliskivi.

Prezidentės kalba - apie atvirumą ir pokyčius

Kai kas vis dėlto nesikeičia. „Tallinn Music Week“ tradicija – prezidento sveikinimo kalba. Daugybę metų tai daręs tuometis Estijos vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas, tapęs melomanų numylėtiniu. Mat Amerikoje jaunystę praleidęs politikas – didelis alternatyvios muzikos gerbėjęs, stebindavęs savo žiniomis šioje srityje ir kalbose mėgdavęs minėti grupę „Arcade Fire“ ar legendinį Niujorko muzikos klubą CBGB.

Iš jo šalies vairą perėmusi Kersti Kaljulaid tokiomis detalėmis nesišvaistė, tačiau irgi pasakė įkvepiančią kalbą, kurioje Estiją piešė kaip startuolių rojų, kuriame dirbti įprastame biure nuo 8 iki 17 valandos yra beviltiškai nuobodu. Ir net, kaip nuotolinio darbo privalumų pavyzdį, pažadėjo kitais metais kelias savaites šaliai vadovauti iš kito pasaulio kampelio.

„Mūsų šalyje – tik milijonas, o valstybės dydis – kaip Nyderlandų. Todėl kviečiame – atvykite čia, likite, kurkite“, – šie prezidentės žodžiai sukėlė plojimų bangą.

Programoje - ir lietuvių muzikantai

Bet svarbiausia čia, žinoma, ne kalbos, o muzika. „Tallinn Music Week“ į ją turi savitą požiūrį.

Galima spėti, kad Donatas Montvydas, Jazzu ar Marijonas Mikutavičius į šio renginio programą nepatektų (nors, žinoma, tikriausiai į ją ir nesiveržia).

Komercinės populiariosios muzikos čia beveik nėra – su retomis išimtimis. Pavyzdžiui, vieną vakarą festivalyje grojo estų merginų numylėtiniai „Daniel Levi“ su gražuoliuku vokalistu priešakyje, kuriantys visiškai tipinį poproką. Merginos spiegė, bet bendrame festivalio kontekste grupė atrodė kaip svetimkūnis.

Ne pirmus metus susidaro tikslas, kad festivalio muzikos parinkėjai daugiau dėmesio skiria nišiniams, alternatyviems žanrams. Dauguma čia vykstančių koncertų – suskirstyti pagal žanrus.

Pavyzdžiui, viename klube per vakarą gali pamatyti dešimt folkloro, kitame – džiazo, trečiame – dramenbeiso, ketvirtame – metalo, penktame – indie roko atlikėjų.

Kitaip tariant, logika – nekvieskime tų, kurie nori varžytis su Adele ar Edu Sheeranu, nes varžytis tikriausiai nepavyks. Bet sutelkime visą dėmesį į tuos, kurie tikrai gali atsirasti gal ir ne pagrindinėse, bet svarbiose užsienio įdomesnės muzikos festivalių scenose.

Be lietuvių šis festivalis kol kas neapsiėjo nė sykio. Šįmet į Taliną keliavo keturgubas desantas. Elektroninės muzikos veteranai „Happyendless“, kai jų vokalistas dar buvo Saulius Prūsaitis, prieš dešimtmetį grojo pirmajame „Tallinn Music Week“. Šįmet jie grįžo visiškai pasikeitę – su puikiu pernykščiu albumu „Kinetika“, ant ekrano šėlstančiais piešiniais ir doze melodingos elektronikos. Didelė salė, skirta lietuvių koncertui, toli gražu nebuvo pilna, bet susirinkę estai judėjo, paneigdami visus mitus apie savo šaltumą ir susikaustymą. Net jei ir neturėjo žalio supratimo, kokie žodžiai skamba „Happyendless“ į savo programą įtrauktoje skandalingoje grupės SSG dainoje „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“.

Elektroninės muzikos kūrėjas Brokenchord grojo mažesniame bare „Sveta“, kurį vietiniai muzikos pasaulio veikėjai vadino viena madingiausių vietų mieste.

Prieš beveik dešimtmetį su savo darbu į kultinės britų grupės „Radiohead“ remiksų albumą patekęs Ernestas Kaušylas (tikrasis Brokenchord vardas) estams grojo kiek melancholišką, su nerimo atmosferą keliančiais protrūkiais muziką, kurioje svaigiai susiliejo elektronika ir gyvi gitaros garsai. Pats tas tamsiai ir kiek purvinai, sceną iš kokio pankiško spektaklio primenančiai klubo erdvei.

Lietuvai Taline dar atstovavo „beatbox“ virtuozas GON ir post-juodojo-metalo grupė „Nrcssst“, tačiau per koncertų gausą (vienu metu jų vyksta bent penki) iki jų nubėgti nepavyko.

Estų naujokai ir veteranai

Gausiausias pasirinkimas – žinoma, pačių estų artistų, tarp kurių – per akis ne tik įdomių atlikėjų, bet ir už jų slypinčių istorijų.

Pavyzdžiui, populiariausia šios šalies grupė dabar yra „Ewert & The Two Dragons“, kuri šįmet festivalyje negrojo, tačiau vienas jos narys scenoje vis dėlto buvo.

Gitaristas Erki Parnoja (kurio pavardę žinomas britų kritikas Kieronas Tyleris čia pat pakeitė į „paranoja“) jau yra išleidęs ne vieną solinį albumą, groja švelniai atmosferišką muziką, klaidžiojančią kažkur tarp popmuzikos garsų ir islandų „Sigur Ros“.

Festivalyje jis panardino į lengvą meditaciją, prie kurios prisijungė ir atskirą koncertą surengusi jo žmona – dainininkė Anna Kaneelina.

Jos balsas ir dainos kartais šiek tiek primena amerikietės Norah Jones, bet muzikoje yra ir kur kas tamsesnių protrūkių, dėl kurių pati Anna save vadina „miesto ragana“.

Istorija – kiek neįprasta, nes Anna išgarsėjo visai neseniai, įžengusi į ketvirtą dešimtį, paaugus jos ir Erki vaikams. Kitaip tariant – tuo metu, kai popmuzikos verslo taisyklės atlikėjus jau yra linkusios šiek tiek „nurašyti“ dėl amžiaus.

Smuikininkė ir vokalistė Maarja Nuut – vienas ryškiausių Estijos šio dešimtmečio atradimų, koncertuojanti Los Andžele ir Londone, savo įrašus leidžianti žinomoje britų leidykloje „FatCat“.

Šiuo metu jos projektas – muzikinės hipnozės prieskonį turintis duetas su elektroninės muzikos kūrėju Ruum, savyje talpinantis ir avangardą, ir folkloro prieskonius. Prieblandoje skendinti scena tik dar labiau sustiprino magijos įspūdį.

Viena keisčiausių Estijos alternatyvios scenos legendų – grupė „Zahir“. Trys trankiai skambančios gitaros (bosinės nėra) ir būgnai, į chaosą susiliejantys garsai, pamišėliškas vokalisto (kuris Taline garsėja kaip puikus mėsainių kepėjas) žvilgsnis – visa tai papildo neįprastai skambančią ketveriukės istoriją. Grupė susibūrė dar 1993-aisiais, bet netrukus pritilo ir labai retai pasirodydavo scenoje, kol prieš porą metų sugrįžo ir įrašė albumą, kuris kritikų vadinamas tobulu muzikinės beprotybės pavyzdžiu. Matyti, kaip „Zahir“ garsiakalbius drebina dienos šviesoje, menu akademijos fojė, kotletus prie staliukų valgant studentams, – vaizdas, kuris atmintyje įstrigo ilgam.

Jei norisi ko nors švelnesnio, verta atkreipti dėmesį į estų akordeonininkę Tuulikki Bartosik – neišgirdus jos, negalėtum patikėti, kad akordeonas gali skambėti taip įvairiai ir sekti istorijas, nuo lopšinių kūdikiui iki pasakojimų apie Japoniją ir tirpstantį sniegą. Atgaiva ausims – ir puikiai skambėtų net ir kokio nors alternatyvios muzikos festivalio scenoje.

Lenkai privertė išsižioti

Visų neišvardysi, bet festivalyje savo vietą rado ir žinomi tamsių garsų entuziastai iš JAV „Ceremony“, ir dar tik kylanti Velso indie rokerių grupė „Red Telephone“, ir tik pernai vasarą pirmąją dainą išleidusi, sparčiai kylanti elektroninės popmuzikos atlikėja Rokky, ir neįtikėtinai jaukius ir įdomius dalykus su smuiku išdarinėjanti ambientinės muzikos atlikėja respectfulchild iš Kanados – visų jų įrašus verta susirasti.

Vietą sau rado ir ugninga, sparčiai populiarėjanti danų fanko, soulo, r’n’b atlikėja Iris Gold, per kurios seksualų pasirodymą žiūrovų minia spėjo suprakaituoti, bet daugiausiai kalbama po festivalio vis dėlto apie keletą kitų atlikėjų, apie kuriuos norisi užsiminti.

Pavyzdžiui, lenkai „Siksa“ – visiškai pritrenkiantis vokalistės ir gitaristo duetas, savo šalyje jau tapęs šiokia tokia maištingos muzikos sensacija. Jį net sunku nupasakoti – kažkas per vidurį tarp pankroko, abstraktaus triukšmo ir avangardinio teatro.

Lenkiškai dainuojanti (nors tiksliau būtų pasakyti „rėkianti“) grupės vokalistė koncerto pradžioje kelias minutes praleidžia aiškindama, apie ką tekstai jos gimtąja kalba. Pasidaro aiškiau, kad tai – įdomus feminizmo, seksualinės laisvės, įniršio ir nihilizmo kokteilis. Daugmaž „visuomenė sako, kad merginos neturi laisvai kalbėti, jog nori dulkintis, bet vyrams tai kažkodėl leidžiama“.

Vos prasidėjus nuo scenos, ji šoka į salę, nusiplėšia peruką ir pusę pasirodymo praleidžia, pasirinkdama vis kitą žiūrovą ir po porą minučių skausmo perkreiptu veidu dainuodama per dešimt centimetrų nuo jo veido, žiūrėdama tiesiai į akis.
Tada nusiplėšia beveik visus drabužius, lieka tik su kelnaitėmis ir koncertą baigia stovėdama ant baro, visiškai apsėsta, pritrenkianti ir bauginanti.

„Būtum labai drąsus, jei nueitum imti jos interviu“, – nusijuokė britų leidinio „Louder Than War“ redaktorius, pankroko grupės „The Membranes“ lyderis Johnas Robbas. Bet niekas to daryti ir nebando.

Rusai „Super Collection Orchestra“ – ramesni, bet ne ką mažiau keisti. Vien jau todėl, kad muzikantai šioje grupėje keičiasi instrumentais, o pati jų muzika – neįprastas derinys iš elektronikos, psichodelinių garsų ir 80-ųjų popdievukų (tokių kaip „Duran Duran“) skambesio.

Rusijos atlikėjų, kaip ir žurnalistų bei koncertų rengėjų, beje, festivalyje gausu. Madinga Sankt Peterburgo scena prieš kelerius metus atrado Talino festivalį, yra laikoma, jog būtent čia savo kelią į tarptautinę areną pradėjo ir dabar smarkiai populiarėjanti grupė „Shortparis“.

Tarp ryškiausių šios šalies atstovų, estus stebinusių praėjusį savaitgalį, išsiskyrė tie, kurie šiuo metu gyvena Berlyne. Muzikantė ir dainininkė Chikiss, grojanti lėtą, seksualią elektroninę muziką, bet tuo pačiu ir pasirinkusi įdomų sceninį sprendimą – daryti tai, nutaisius veidą, visiškai nerodantį emocijų. Ir Vilniuje jau koncertavę padūkėliai „Sado Opera“ – išsidažę veidus, scenoje kuriantys patvirkusį teatrą ir turintys kūrinį pavadinimu „Russian Anal Game“ („Rusijos analinis žaidimas“). „Tikiuosi, pas jus to dar neuždraudė“, – nuo scenos šūkavo grupės lyderis Borisas Day. Muzika – fanko ir „disco“ mišinys. Kvailystė? Taip, bet dėmesį pritraukianti kvailystė.

Vis dėlto bene daugiausia „oho“ tarp užsienio delegatų sulaukė baltarusių grupė „Molchat Doma“, kurią K.Tyleris net paskelbė norintis pakviesti prisijungti prie savo įrašų leidyklos.

Ši grupė – juodai apsirengę muzikantai, grojantys derinį iš ankstyvųjų 80-ųjų elektronikos ir postpanko žanro, dainuojantys apie tai, kad nemoka šokti, ir akivaizdžiai įkvėpti garsių britų „niūruolių“ „Joy Division“.

Lyg ir nieko labai originalaus, nes tokių grupių šiais laikais pridygę daug, iš to paties šulinio įkvėpimo semiasi ir kita, Vakaruose jau šiek tiek išgarsėjusi baltarusių komanda „Super Besse“.

Bet „Molchat Doma“ turi charizmatišką vokalistą, o muzika – keistą įtaigą, kuri, kalbama, jau paskatino apie tūkstantį Vakarų melomanų nusipirkti grupės įrašus. Pavadinimas, kurį verta sekti.

Ketvirtą ryto nutilus „Tallinn Music Week“ garsams, galvoje sukosi spalvingos mintys. Viena vertus, festivalis gal ir nėra toks didelis, kaip anksčiau. Taip pat – ir žiūrovų skaičiumi.

„Mes sėkmės nematuojame skaičiais. Mes sėkmę matuojame patirtimis“, – į šią pastabą atsakė H.Sildna.

Negali nesutikti. Panašių Baltijos šalių (ir ne tik) festivalių sąraše „Tallinn Music Week“ vis dar yra aukščiau visa galva. Jei dar niekada jame nebuvote – galbūt kitų metų pavasaris yra tinkamas metas pabandyti. Lietuvos muzikantams – taip pat, apie naują atranką į festivalį bus pranešta jau greitai.