Ketvirtadienio vakaras Vilniaus arenoje priklausė ilgesį 90-ųjų eros rokui jaučiantiems melomanams. 30-mečiui skirtų gastrolių koncertą čia surengė po ilgos pertraukos į Lietuvą sugrįžusi britų grupė „Placebo“.
Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ši grupė tapo tamsios melancholijos simboliu alternatyviojo roko scenoje.
Suknelę dėvėjęs ir lyčių stereotipus laužęs šaižaus balso vokalistas Brianas Molko, dainos apie depresiją, geidulius ir nepasitikėjimą savimi, manieringas elgesys – visa tai aplink grupę sukūrė ypatingą aurą, kuriai pasidavė ir „Placebo“ bičiuliu tapęs legendinis rokeris Davidas Bowie.
Vėliau „Placebo“ išsiveržė į aukščiausią populiuarumo lygą, įrašė ir ne vieną perdirbinį (tarp jų – serialo „Keistesni dalykai“ vėliau iš naujo išgarsintą Kate Bush kūrinį „Running Up That Hill“), virtinę hitų („Black Eyed“, „The Bitter End“).
Lietuvoje ši grupė iki šiol vienintelį sykį koncertavo 2007-aisiais – ir tada koncertas virto šiokiu tokiu skandalu.
Perskaitę apie į Vilnių neįleistą tarptautinę tolerancijos akciją, grupės vokalistas Brianas Molko ir bosistas Stefanas Olsdalas koncertą tada demonstratyviai pradėjo karštu bučiniu. Šiandien tai mažai ką nustebintų, tačiau tuo metu atrodė drąsu ir sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio.
Po 19 metų į Lietuvą grįžę muzikantai šiandien jau yra roko scenos veteranai, kurių pasirodymai vyksta ir dideliuose festivaliuose, kur renkasi vyresnės minios.
Į Lietuvą šįkart jie užsuko su specifine programa – joje dominuoja pirmų dviejų grupės albumų, „Placebo“ (1996 m.) ir „Without You I‘m Nothing“ (1998 m.) dainos. Pirmasis albumas, beje, neseniai atgimė naujoje grupės sukurtoje versijoje.
Tad koncertas - žvilgsnis į grupės ištakas, kuriame trūksta ne vieno populiariausio grupės kūrinio, tačiau tai – dovana tikriems „Placebo“ gerbėjams ir galimybė gyvai išgirsti dainas, daug metų neskambėjusias koncertuose. Juolab kad kritikai šiuos albumus (ypač antrąjį) laiko vienais geriausių grupės istorijoje.
Į Vilnių „Placebo“ muzikantai be didelio triukšmo iš Vokietijos atvyko dar pora dienų iki koncerto ir apsistojo viename brangiausių sostinės viešbučių.
Su muzikantais atvyko gausi palyda – 60 žmonių komanda, 6 vilkikai garso, apšvietimo ir kitos scenos įrangos bei 4 specialūs gastrolių autobusai.
Gerbėjams dar prieš koncertą buvo išplatinta žinia apie tai, ko koncertų metu jie neturėtų daryti. Jokia paslaptis, jog B. Molko nekenčia, kai žiūrovai pasirodymus filmuoja mobiliaisiais telefonais – ne kartą dėl to jis yra stabdęs ar nutraukęs pasirodymus.
Vilniaus arena ketvirtadienio vakarą – toli gražu ne pilna, tačiau „Placebo“ sulaukė kelių tūkstančių gerbėjų, nuo klausytojų „su stažu“ iki grupės muziką atradusių paauglių.
Nors dar prieš porą mėnesių sklandė gandai, kad apšildyti koncertą bus patikėta Lietuvos muzikantams, galiausiai „Placebo“ nusprendė kitaip. Aštuntą vakaro į sceną žengė sparčiai populiarėjantys švedai „Kallsup“.
Grupė debiutavo 2025 m. pavasarį išleistu albumu „En sista räddning“, po kurio sekė koncertai Švedijoje ir už jos ribų. Per trumpą laiką grupė spėjo užsitarnauti stiprios koncertinės grupės reputaciją. Jei įrašuose „Kallsup“ skamba svajingai ir atmosferiškai, scenoje jų muzika tampa gerokai garsesnė ir intensyvesnė.
Pagrindiniai vakaro kaltininkai į sceną žengė apie devintą valandą vakaro. Ant sceną dengiančios užuolaidos atsirado užrašas „Praeitis yra dabartis“, o jai kritus, pasigirdo hito „Pure Morning“ garsai.
„Paleidome čia porą dienų. Džiugu matyti, kaip smarkiai šis miestas pasikeitė per dvidešimt metų“, - sveikindamasis su žiūrovais, sakė B. Molko.
Jis čia pat dar sykį paprašė žiūrovų palikti telefonus kišenėse ir pasijusti kaip 1996-aisiais, kai koncertuose niekas nefilmuodavo.
Didžioji dalis publikos pakluso dainininko norui, kuris buvo aiškiai įvardytas ir plakatuose prie įėjimų į salę. Didžiąją dalį koncerto telefonais filmuoti bandė tik vienas kitas žiūrovas – ne vieną iš jų greitai sutramdė apsaugininkai.
„You Don‘t Care About Us“, „Teenage Angst“, „Without You I‘m Nothing“ – energingai nusiteikusi grupė jau netrukus sviedė klausytojus į tikrą laiko mašiną, nukėlusią į laikus, kai MTV rodomi klipai muzikantus paversdavo žvaigždėmis, o kioskai būdavo pilni muzikinių žurnalų.
Grupės dainos atrodo išlaikiusios laiko egzaminą – glemroko įtaka, aštrūs gitarų garsai nuo tų laikų, kai „Placebo“ buvo ant pirmosios bangos, dar ne kartą sugrįžo į madą, salėje taip pat netrūko jaunų Lietuvos alternatyviosios scenos muzikantų.
Ekranai, vaizdo projekcijos su archyviniais kadrais ir dinamiškais koncerto vaizdais – „Placebo“ šou scenoje šiandien atrodo solidus, nors ir neapleidžia mintis, kad keletas į programą įtrauktų vėlesnių hitų kiek pagyvintų nuotaiką.
„Brick Shithouse“, „Scared of Girls“, „Nancy Boy“, žudanti baladė „My Sweet Prince“ – įsimintini kūriniai, tačiau su grupės istorija mažiau susipažinusiems jie gali būti beveik negirdėti.
Savo pasirinktai koncepcijai - groti kūrinius iš pirmųjų dviejų albumų ir praleisti vėlesnius hitus - grupė liko ištikima iki pabaigos.
Bisui ji pasiliko dainą „Every Me Every You“, o tada sugrojo dvi dainas, kurių pati nėra parašiusi - „Depeche Mode“ „I Feel You“ ir Kate Bush „Running Up That Hill“.
Kitaip tariant – vakaras pasišventusiems sekėjams, o ne atsitiktinai užklydusiems. Tačiau po 30 metų scenoje „Placebo“, akivaizdu, nusprendė, jog gali daryti tai, ką nori. Ir tai jų teisė – uždirbtų taškų iš šios grupės jau niekas neatims, net jei didžiausio jos populiarumo laikai galbūt jau yra praeityje.
