Dainininkė Petunija klausytojams pristato naują dainą „O kur matai”.
Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, Vasario 16-oji dainos premjerai pasirinkta neatsitiktinai.
Apie kūrinio atsiradimą ir reikšmę – pokalbis su dainos autore ir atlikėja.
– Kokia pagrindinė dainos mintis? Kodėl paskyrei ją protėviams?
– Kai rašiau šią dainą, daug galvojau apie savo senelius ir jų tėvus. Kai augau, girdėjau daug pasakojimų ir istorijų iš jų gyvenimo. Būdama maža dažnai jaučiausi, kad gimiau lyg per vėlai. Atrodė, kad labai įdomus ir ilgas gyvenimas buvo iki manęs ir net pavydėjau, kad negalėjau būti to dalimi ir visko savo akimis pamatyti, pasikalbėti, paklausti.
Man pasisekė, kad turiu plačią giminę, todėl klausytis istorijų per susitikimus - mėgstamiausias užsiėmimas. Jų besiklausydama pajuntu, kad esu kažko didesnio dalimi ir neatsiradau čia iš niekur.
Suprantu, kokia esu privilegijuota, kad gimiau laisvoje Lietuvoje ir kartu per vyresnius artimuosius galiu jausti ryšį su tais, kurių net nesu sutikusi.
Mano seneliui šiemet būtų suėję 101-eri, močiutė būtų ėjusi 98-uosius. Jie abu gimę laisvoje Lietuvoje - visad tuo didžiavausi. Nors suprantu, kad toli gražu nebuvo lengva išgyventi okupaciniais metais ir tekdavo priimti kartais ir skaudžius, sunkius sprendimus. Dažnai pajuntu, kad vertinu pasaulį ir istoriją per jų patirčių prizmę.
– Ką klausytojai turėtų jausti ją išgirdę?
– Noriu, kad klausytojai jaustų pasididžiavimo jausmą, pagalvotų apie tai, ko dalis kiekvienas esame, net jei ir kažko jau netekome. Manau, žmogus, nesuvokiantis, ko dalimi yra, gali tapti labiau pažeidžiamu.
– Kodėl ši daina pasirodo būtent Vasario 16-ąją?
– Dainos nepavadinčiau patriotine, ji tokia ir nėra. Ji apie jausmą, apie ilgesį. Apie tuos, kurie net per kelias kartas perdavė savo patirtis mums. Man Lietuva - visų pirma žmogus. Tu ir aš.
Ši diena - svarbus priminimas, kad ir dabar kiekvienas iš mūsų kuriame ateitį ne tik sau, bet ir ateities kartoms. Aš tai darau nešdama žinią per muziką.
– Kaip šis ilgesys atsispindi pačioje muzikoje?
– Šita daina gimė be skubos. Ji neturi priedainio - viskas joje tarsi teka vienu ilgu įkvėpimu. Norėjosi ne kulminacijos, o buvimo. Stygos, gyvi būgnai ir elektroninis bosas susijungia taip, kad tai nebūtų nei liaudies daina, nei popkūrinys. Man svarbu kad muzika skambėtų taip, kaip jaučiamas ilgesys.
– Dainoje kartojasi eilutė „mažu paleisk ir viskas pasikeis“. Ką tau reiškia paleidimas šiame kontekste?
– Man paleidimas nėra pamiršimas. Tai labiau leidimas sau nesinešti visko vienam. Paleisti - tai pripažinti, kad esi grandinės dalis, o ne jos pabaiga.
– Kokią vietą tavo dabartiniame kūrybiniame etape užima ši daina?
– Ši daina labai aiškiai parodo, kur dabar esu. Man svarbu kalbėti apie lietuviškumą ne kaip apie archyvą, o kaip apie gyvą dalyką, kuris vyksta dabar. Tai nėra nostalgija - tai ryšys. Ir jis gali būti ir tamsus, ir gražus vienu metu.
– Ar „O kur matai“ klausytojai galės patirti ir gyvai?
– Tikrai taip. Kovo mėnesį laukia du labai intymūs pasirodymai. Kovo 17 dieną Klaipėdos Žvejų rūmuose vyks akustinis koncertas, kuriame gitara skambins mano muzikos bendraautoris Kęstutis Vaitkevičius. O kovo 19 dieną pristatysime visiškai naują programą „Piano & a Microphone“ formate Vilniuje, Lukiškių kalėjime - joje man akomponuos pianistas Kazimieras Krulikovskis. Labai laukiu šių susitikimų gyvai.
