Garsi Vokietijos elektroninės popmuzikos grupė „Camouflage“ švenčia keturiasdešimtmetį. Ne sykį mūsų šalyje viešėjusi grupė, gerai žinoma vyresnės kartos klausytojams, šia proga parengė jubiliejui skirtą koncertą su geriausiomis dainomis, kuris šį sekmadienį įvyks sostinės koncertų salėje „Compensa“.
1988-aisiais debiutiniu albumu „Voices & Images“ išgarsėję vokiečiai Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje dėmesį išsikovojo hitais „Love Is A Shield“ ir „The Great Commandment“.
Grupės skambesyje galima rasti ir užuominų į britų gigantus „Depeche Mode“, ir didelę dozę 80-ųjų popmuzikai būdingo svajingumo.
Aštuoni albumai ir keliolika radijo stočių eteryje dažnai skambėjusių dainų – kūrybinis bagažas, kurį grupės nariai šįmet nusprendė „Camouflage“ 40-mečio proga paminėti jubiliejinėmis gastrolėmis.
Spalį jų pasirodymai vyko didžiuosiuose Vokietijos miestuose, šį savaitgalį grupė vieši Baltijos šalyse, o kitais metais pasirodys kituose Europos kraštuose.
Tai bus ketvirtoji grupės viešnagė Lietuvoje – Vilniuje ji koncertavo 2004-aisiais, 2006-aisiais ir 2011-aisiais.
Ilga pertrauka įsiterpė ne tik tarp viešnagių mūsų šalyje, bet ir grupės karjeroje – šįmet „Camouflage“ į sceną grįžo net po 9 metų pertraukos.
Tiesa, kiek pasikeitę. Scenoje bus galima pamatyti dainininką Marcusą Meyną ir klavišininką Heiko Maile. Trečiasis grupės narys, klavišininkas Oliveris Kreyssigas, nusprendė nutraukti sceninę karjerą, tačiau toliau kartu su „Camouflage“ kurs ir įrašys muziką.
Prie grupės narių scenoje prisijungs kviestiniai muzikantai, tarp jų – gerai Lietuvoje žinomos grupės „Fools Garden“ gitaristas Volkeris Hinkelis.
Prieš koncertą M. Meynas davė interviu LRT.lt.
– Lietuvoje lankėtės jau keletą sykių. Kokius prisiminimus kelia mūsų šalis?
– Lietuvoje lankytis visada fantastiška. Puikiai praleidome laiką su jūsų šalies žmonėmis. Bet nutiko ir keistų dalykų.
Man regis, paskutinės viešnagės metu (iš tikrųjų – priešpaskutinės viešnagės metu 2006-aisiais – LRT.lt.) mūsų grupės narys Heiko pametė pasą. Moteris, kuri rado tą pasą, reikalavo už jį pinigų.
Grupė jau iškeliavo į kitą miestą, o Heiko liko Vilniuje su ja aiškintis. Galiausiai pasakė jai – žinai ką, pasilik tą pasą, aš tikrai už jį nemokėsiu.
Galiausiai ji atidavė dokumentus už dyką. Koks keistas nuotykis.
– Ko tikėtis iš jūsų koncerto, sekmadienį vyksiančio Vilniuje?
– Bus daug jėgos. Daug mūsų istorijos. Daug prisiminimų žiūrovams, apie tai, su kuo jiems asocijuojasi mūsų muzika.
Tai jau pamatėme koncertuose Vokietijoje. Žiūrovų veiduose matau, kad jų mintyse tarsi sukasi atskiras filmas. Jie prisimena savo gyvenimą, praeitį, situacijas, susijusias su mūsų dainomis.
Publika – labai entuziastinga, džiaugiasi, vėl girdėdama šias dainas ir leisdama laiką su mumis. Įspūdį sustiprina vaizdo projekcijos, kurias atsivežame ir į jūsų šalį.
Tai išties gražus vakaras su daug muzikinių dovanų gerbėjams. Atmosfera – puiki, beveik visi bilietai į koncertus Vokietijoje buvo išparduoti.
Nuo pirmos dainos, kuri šiuose koncertuose – nauja, iki senų, mažai girdėtų dainų, net išvis neišleistų kūrinių. Tokia ši programa – grojame daugybę dainų iš visos mūsų istorijos, publikai patinka, esu tikras, kad Lietuvoje irgi patiks.
– „Camouflage“ į sceną šįmet žengė po 9 metų pertraukos. Ar lengva po tokios pauzės sugrįžti?
– Man nesunku grįžti į sceną, nes per tą ilgą pertrauką dariau solinę karjerą, buvo daug koncertų.
Bet grįžti su „Camouflage“ – tai tikrai palietė širdį. Nes šias gerai žinomas dainas groti – ypatinga. Jei atvirai, tikrai jaudinausi, drebėjau. Net balsas šiek tiek strigo. Bet po pirmų trijų dainų paleidau savo emocijas ir pajutau, kaip viskas grįžta atgal. Fantastika.
– Jūsų gastrolių pavadinimas – „Atgal į ateitį ir sudie“. Tas „sudie“ šiek tiek baugina – ar tai jau „Camouflage“ pabaiga?
– Ne, grupė turi ateitį. Kai 2015-aisiais padarėme pertrauką, Heiko pasakė, kad jam to reikia, juk iki tol kone visą gyvenimą buvo grupėje.
Sutarėme, kad mes patys nuspręsime, kada metas baigti. Ne kas kitas. Nesvarbu, kiek liks gerbėjų ar kokie bus įrašų pardavimai. Mes patys suprasime, kada jau bus gana.
Mes dar grosime, kuriame naują muziką. Bet esu beveik tikras, kad tai bus paskutinis albumas. Mums visiems – jau maždaug šešiasdešimt. Gastrolės – nelengvas dalykas, scenoje šokinėju kaip išprotėjęs, išeikvoju daug energijos, nežinau, kaip ilgai tai galėsiu daryti.
Be to, mūsų narys Oliveris Kreyssigas jau nebekoncertuoja su mumis, nusprendė, kad nebenori eiti į sceną. Jis mėgsta kurti muziką, bet nebenori koncertuoti. Kai jis mums tai pasakė, nubraukėme ašarą.
Tačiau bendraujame toliau, susitikome Berlyne, reikėjo aptarti reikalus įrašų leidykloje. Daug dalykų dar bus kitais metais, bet Oliverio scenoje jau nepamatysite. Tad tai – tam tikro etapo pabaiga.
Vis dėlto simboliškai jis ir toliau su mumis – Oliverį scenoje pamatysite vaizdo projekcijose, virtualiu būdu.
– Bene žymiausios „Camouflage“ dainos – „The Great Commandment“, „Love Is A Shield“, „Strangers‘ Thoughts“. Ar, jūsų nuomone, tai geriausi grupės kūriniai?
– Tos dainos – klausytojų favoritės. Nieko nebūtų nutikę be tų dainų. Žinome, kad esame toms dainoms skolingi.
Bet po kiek laiko tos dainos jau gyvena savo gyvenimą. Jos yra hitai, jos skamba visur, tai nepriklauso nuo mūsų. Radijas ir toliau transliuoja „The Great Commandment“, „Love Is A Shield“, „Suspicious Love“, „Me and You“, „Strangers‘ Thoughts“.
Tačiau dainos, kurios labiausiai paliečia mano širdį, yra kitos. Pavyzdžiui, pirma daina pirmojoje mūsų plokštelėje – „That Smiling Face“. Kai dainuoju ją, vis dar jaučiu tą patį, ką jutau rašydamas.
Tai viena pirmųjų tikrų mano parašytų dainų. Namie turėjau daug instrumentų. Kiti muzikantai buvo išvykę į Londoną. Užtraukiau užuolaidas, valandų valandas grojau vieną frazę. Šiurpsta oda, prisiminus. Pradėjau dainuoti, net nebuvo teksto. Taip daina prasidėjo. Ir padariau viską, kol daina buvo baigta. Gryni jausmai ir tamsa, melancholija buvo labai svarbi šiai dainai.
Arba mūsų iki šiol paskutinis singlas „Shine“ iš albumo „Greyscale“ – mėgstu jį, nes tai greita, garsi, pakili daina.
Taip pat – daina „Harmful“ iš albumo „Sensor“. Tai daina apie tikrąjį mane. Apie problemas, kurias sukūriau savo pirmajai žmonai. Aš su ja labai blogai elgiausi. Parašiau šią dainą kaip atsiprašymą, ir ji tai priėmė. Įrašydamas šią dainą studijoje, pabaigoje apsiverkiau. Ir tai galite išgirsti dainoje.
– Grupės karjera buvo vingiuota. Devintojo dešimtmečio pabaigoje iškilote į viršūnę, bet paskui buvo nesėkmingų laikotarpių, prastai reklamuotų albumų, konfliktų su įrašų leidyklomis. Ar neapmaudu, juk galėjote pasiekti dar daugiau?
– Aš muzikai esu už daug ką skolingas. Esu laimingas dėl to, kaip susiklostė gyvenimas. Žinau, kad padarėme klaidų. Tiek daug keistų ir paslaptingų įvykių nutiko per mūsų karjerą. Jei visada būtų lydėjusi sėkmė, gyvenimas būtų kitoks.
Bet tai, kaip viskas susiklostė, man atnešė džiugių dalykų. Turiu keturias dukras su dviem moterimis. Tai tikriausiai būtų nenutikę, jei gyvenime tam tikri mano žingsniai būtų kitokie, jei „Camouflage“ karjera būtų didesnė ir ryškesnė.
Kai žvelgiu į savo gyvenimą – viskas tvarkoje. Tiesiog yra kitaip, nei galėjo būti. Bet tai nereiškia, kad būtų geriau. Aš vis dar gyvas, sveikas, turiu nuostabius vaikus ir du draugus, su kuriais kuriu muziką. Ko dar norėti?
Man netrūksta pinigų, gyvenu fantastišką gyvenimą. Neturiu jokių negatyvių minčių. Kai esu scenoje ir matau žiūrovus, mėgstančius mano dainas, kodėl turėčiau dėl kažko liūdėti?
Man 58-eri, aš vis dar turiu galimybę atvykti į jūsų gražią šalį ir koncertuoti. Ar tai blogai? Nemanau. Į gyvenimą žiūriu realistiškai.
Aš gyvenau Niujorke, buvau pirmoje topų vietoje Singapūre – ir puiku. Nieko nekeisčiau. Taip, sėkmės galėjo būti daugiau. Bet esu laimingas.
– Ar jūsų dukterims patinka „Camouflage“ dainos?
– Vyriausiai mano dukrai – 28-eri, antrajai dukrai – 26, jaunėlėms – 18 ir 16. Jos užaugo su mano muzika, dabar jos atėjo į koncertus. Visi į jas žiūrėjo, nes jos žino visas dainas, šoko, dainavo.
Joms patinka žiūrėti į tėtį scenoje, net jei jo užsiėmimas – šiek tiek keistas, jis šokinėja kaip beprotis.
Žinoma, ne visos dainos patinka, jos turi savo skonį. Bet tiesiog džiaugiasi, kad aš laimingas. Tai svarbiausia.
LRT OPUS laida „Be filtro“ su grupės lyderiu:
– Kai kalbėjomės prieš du dešimtmečius, dirbote įrašų leidykloje. Kaip yra šiais laikais – gyvenate iš muzikos ar verčiatės kita veikla?
– Įkūriau statybų įmonę, turiu ją jau 11 metų. Mūsų verslas susijęs su stiklo pluoštu. Paprastai kalbant, prižiūrime darbininkus, kasančius gatves ir klojančius vamzdžius, kuriais teka šviesolaidinis internetas.
Dirbu su įmonėmis iš visos Europos, taip pat ir iš Lietuvos. Labai linksma, nes verslo partneriai ateis ir į koncertą Vilniuje.
Šalia „Camouflage“ nebeužsiimu muzikos verslu, tai jau baigta. Nes kai pasieki tam tikrą amžių, turi tik du pasirinkimus – arba tapsi viršininku, arba tau nebėra vietos. O aš ten nebuvau viršininkas. Tad 2013-aisiais palikau muzikos leidybos verslą. Pasakiau: man pakaks.
Ieškojau kažko naujo. Ir visiškai netyčia atsidūriau naujame versle, gyvenu tik iš jo ir gyvenu tikrai gerai.
– Kai nėra būtinybės gyventi iš muzikos, tai suteikia laisvės kurti?
– Žinoma, bet atsiranda kita problema – laiko trūkumas. Nes verslas daug jo atima.
Vis dar kuriu dainas keliaudamas iš vieno statybvietės į kitą. Bet susitelkti į muziką taip, kaip anksčiau, nebepavyksta.
– „Camouflage“ muzikoje – daug švelnios melancholijos. Tai – jūsų asmenybės atspindys?
– Taip, aš melancholikas, tai mano gyvenimo dalis. Galiu žiūrėti filmą ir apsiverkti, net jei tas filmas nėra liūdnas. Aplanko visokios mintys. Mano sielą paliečia daugybė idėjų, vizijų.
Aš mėgstu šviesą, būti saulėkaitoje. Bet geriausios dainos gimsta, kai nesi geros nuotaikos. Kai jautiesi puikiai, neturi ką pasakyti.
Kai nesijauti pozityviai, tai geras metas parašyti dainą. Ta linija mane lydi visą gyvenimą. Kai kurie žmonės mano, kad melancholija – negatyvus dalykas. O man ji suteikia stiprybės.
Pavyzdžiui, grupės „The Cure“ muzika – melancholiška, bet tokia stipri. Visai nėra negatyvi. Daug muzikos, kurios klausausi, yra tamsi ir lėta. Bet ji manęs negniuždo, atvirkščiai, stumia į priekį, pakelia aukštyn.
– 40 metų – pakankamai ilgas laikotarpis popmuzikos grupei. Kokias mintis jums pačiam kelia „Camouflage“ 2024-aisiais?
– Džiaugiuosi, kad vis dar turime galimybę kurti muziką kartu, rengti koncertus, žmonės į juos ateina, klausosi mūsų muzikos, perka ją. Ir vis dar atsiranda naujų klausytojų.
Publikoje matau žmonių nuo 19 iki 99 metų. Tai labai netikėta, nes žiūrovai – ne tik mūsų amžiaus.
Mano jauniausia dukra papasakojo – mokykloje draugo telefone pamatė mūsų dainą „The Great Commandment“. Ji apstulbo – tu ką, klausaisi šios dainos? Jis atsakė – taip, o ką? Ir tada nepatikėjo, kad čia dainuoja jos tėtis.
Kai pradėjome kurti muziką, svajojome, kad ateis diena, kai žmonės su mūsų dainomis sies savo prisiminimus. Pasiekėme tai ir esu labai dėkingas.
Jei pasieki tai, tavo muzika niekada nemirs ir nebus pamiršta.
– Buvo laikotarpis, kai „Camouflage“ buvo jūsų ir muzikanto Heiko Maile duetas, dabar koncertuose nebedalyvauja klavišininkas Oliveris Kreyssigas. Kokie jūsų tarpusavio santykiai grupėje šiandien?
– Praeityje daug pykdavomės. Prieš šiuos koncertus mums reikėjo ilgos pertraukos. Dariau solinę karjerą, Heiko ir Oliveriui tai nepatiko. Nes dainuodavau ir „Camouflage“ dainas.
Tarp mūsų atsirado atstumas ir teko mūsų draugystę kurti iš naujo. Turėjome klausytis vidinio balso ir nuspręsti, ar draugystė gali tęstis. Žinojome, kad jei sugebėsime ją atrasti iš naujo, galėsime toliau kurti muziką.
Užtruko ilgai, reikėjo daug kantrybės ir pokalbių apie praeitį ir problemas per šiuos 40 metų. Bet esame pakankamai suaugę, kad spręstume problemas. Nėra prasmės eikvoti energiją neapykantai ar seniems ginčams.
Pavyzdžiui, turiu draugą, su kuriuo nutrūko santykiai, nes jis padarė kvailų dalykų. Pasakiau, kad tokių draugų man nereikia. Susitikę gatvėje net nežiūrėdavome vienas į kitą. Tačiau atėjo diena, kai pagalvojau, kad tai kvaila. Paskambinau jam ir pasakiau – žinai, mes neprivalome būti kaip broliai. Neturime miegoti kartu, bet esame pakankamai suaugę, kad bendrautume, atrastume kitokią draugystės formą.
Stengiuosi taip gyventi, taikoje. Praeityje esu prikrėtęs kvailysčių, kitiems padaręs blogų dalykų, bet stengiuosi apie tai pasikalbėti ir rasti sprendimų, kad galėtume vieni kitiems žiūrėti į akis.
Su grupe nebuvo taip blogai, bet noriu pasakyti, kad atradome būdus vėl būti draugais, giliai kalbėtis, ne tik apie orą, pažvelgti į vienas kito sielą.
Esu dėkingas, kad tai vėl nutiko. Tai buvo ilgas kelias. Dėl to prireikė devynerių metų pertraukos, kad vėl kurtume kartu.
„Camouflage“ lyderio interviu LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“:
