Muzika

2021.11.23 20:19

Tik LRT.lt: žymus kūrėjas Woodkidas – apie viešnagę Lietuvoje, snobizmą ir išpranašautus pavojus

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2021.11.23 20:19

Trečiadienio vakarą prancūzų atlikėjo Woodkido gerbėjai Lietuvoje sulauks to, ką teko atidėlioti pusantrų metų. Įvairiapusiu talentu stebinantis kūrėjas pirmą sykį koncertuos mūsų šalyje.

Sostinės salėje „Compensa“ Yoannas Lemoine’as (tikrasis Woodkido vardas) turėjo koncertuoti dar pernai pavasarį, tačiau tada užgriuvo pandemija ir koncertą teko atidėti net tris sykius.

Galiausiai šį trečiadienį 38-erių prancūzas žengs į sceną Vilniuje – pristatydamas savo naujausią šou, kuris lydi pernai rudenį išleistą antrąjį albumą „S16“.

Įrašą, kurio nuotaiką galima apibūdinti kaip kartu švelnią ir grėsmingą. Pasitelkdamas elektroninius ir gyvus garsus, orkestrą ir vaikų chorą Woodkidas sukūrė paslaptingą darbą, kuriame metaforomis perteikia pasaulį kamuojančias problemas.

Sekančiųjų jo karjerą tai nestebina – šis kūrėjas nėra iš tų, kurie mėgsta slysti paviršiumi, o jo idėjos ir karjera – itin spalvingi.

Karjerą jis pradėjo kine – buvo režisierių Luco Bessono ir Sofios Coppolos pagalbininkas, netrukus pradėjo režisuoti reklamos ir socialinius klipus, vaizdo klipus muzikos žvaigždėms. Pastarajame amplua Woodkidas dirbo su pasaulio populiariausiais – Taylor Swift, Drake’u, Rihanna, Lana Del Rey, Katy Perry ir kitais.

2011-aisiais jis pradėjo ir muzikinę karjerą, kuri stebina įvairove. Nuo popmuzikos dainų iki pasirodymų klasikinės muzikos salėse ar džiazo festivaliuose, garso takelių garsiems prekės ženklams ar mados namams – Woodkidas nuo pat pradžios stengėsi nepaisyti jokių ribų ir stereotipų.

„Montreux“ džiazo festivalyje Šveicarijoje jis koncertavo su Lozanos simfoniniu orkestru, o Londone – su BBC orkestru. Tuo pat metu kurdamas dainas, kurios žavėjo ir elektroninės muzikos klausytojus.

Woodkido telefone esančių numerių sąrašas turėtų būti įspūdingas. Pavyzdžiui, prieš septynerius metus jis režisavo JAV žvaigždės Pharrello Williamso koncertą festivalyje „Coachella“, kuriame dalyvavo Jay-Z, Gwen Stefani, Usheris, Puff Daddy ir kiti ryškūs atlikėjai.

2013-aisiais išleidęs debiutinį albumą „The Golden Age“, pernai jis po septynerių metų pertraukos išleido antrąjį diską „S16“ ir dar spėjo parašyti specialų kūrinį, kuris buvo atliktas Tokijo olimpinių ir paralimpinių žaidynių uždaryme.

Šio pokalbio istorija – kiek neįprasta. Dar pernai pavasarį Woodkidas davė interviu portalui LRT.lt, pasakodamas apie savo naujausią muziką ir būsimą kelionę į Lietuvą. Tačiau pokalbis nugulė į stalčių, kai tapo aišku, jog laukti jo apsilankymo dar teks labai ilgai.

Trečiadienio rytą Woodkidas autobusu atvyks į Lietuvą po koncerto Lenkijoje. Ta proga siūlome susipažinti su jo mintimis apie kūrybą, muziką, režisavimą ir pandemiją.

– Kaip jus paveikė pasaulį užklupusi pandemija ir karantinas?

– Tiesą sakant, didelių nepatogumų nepajutau. Pasiėmiau savo aparatūrą iš studijos ir persivežiau į namus, ten toliau kūriau muziką. Buvau užsiėmęs.

Daug darbo yra gerai. Kai protas turi ką veikti, tai svarbu.

Žinoma, šiaip esu socialus žmogus, gyvo bendravimo su kitais trūko, bet svarbiausia, kad turėjau viską, ko reikia.

– Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, jūsų koncertą teko nukelti. Kaip dėl to jaučiatės?

– Vienintelė priežastis, dėl kurios kuriu – kad tą muziką anksčiau ar vėliau gyvai atlikčiau prieš žiūrovus. Žinoma, krizė pavertė kitomis akimis į tai pažvelgti.

Gerbėjai, neabejoju, nusivylė, kad koncertus teko nukelti.

Tačiau visi suprantame, kad sveikata ir saugumas – prioritetas, ir niekas negali būti už tai svarbiau. Menas niekur nepradings, svarbiausia – kad nesirgtume.

– Ką mums galite papasakoti apie būsimą šou Vilniuje?

– Tai bus kiek kitoks koncertas, nei žiūrovai galbūt įpratę iš manęs tikėtis. Nuo ankstesnio mano albumo iki naujausio darbo prabėgo septyneri metai. Tad aš vysčiausi ir keičiausi.

Naujame albume – galbūt daugiau realybės, nei ankstesniuose įrašuose. Daugiau su tikrove susijusių temų.

Mėgstu sakyti, kad jei pirmasis mano albumas buvo tarsi komercinis Holivudo filmas, tai naujasis – lyg mokslinės fantastikos trileris. Koncerte tai irgi atsispindės.

– Kokias mintis jums kelia Lietuva?

– Turiu draugų Lietuvoje, nors niekada nesu jūsų šalyje lankęsis. Tačiau tie bičiuliai pasakojo daug gerų dalykų, todėl nekantriai laukiu šios viešnagės.

Visada smagu, ypač prancūzų atlikėjui, keliauti po Europą ir aplankyti kraštus, kur gal ne tiek jau daug mano tautiečių kviečiami koncertuoti.

– Įspūdingas jūsų vaizdo klipas „Goliath“ (jis vėliau buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui – Red.) pasirodė pandemijos pradžioje ir apstulbino žiūrovus. Atrodė, kad jis sukurtas būtent apie paslaptingą priešą – o gal net ir virusą.

– Taip, klipas nufilmuotas Čekijoje dar prieš pandemiją, 2019-aisiais. Prie naujojo albumo idėjų tuo metu jau dirbau kelerius metus. O klipo sumanymas ilgai sukosi mano galvoje.

Klipas pasakoja apie nematomą toksiškumą, bauginančius dalykus ore, pabaisas ir galingas jėgas, su kuriomis turime susidurti ir jas nugalėti.

Manau, daug menininkų apie tai yra susimąstę dar iki pandemijos. Tik sutapimas, kad klipas pasirodė, pandemijai prasidėjus. Menininkai yra lyg antenos, kurios sugeria ore sklandančias mintis ir jas transliuoja.

– Bet jau pirmuose kadruose – žmonės su kaukėmis. Atrodė, kad išpranašavote tai, kas mus ištiko.

– Taip, bet nejaugi tai staigmena? Daugybę metų mokslininkai įspėdavo, kad kažkas panašaus gali nutikti. Bet aš – ne vizionierius. Man tiesiog akivaizdi ir nuspėjama atrodo mintis, kad mus gali užklupti nematomas priešas. Aš net negalvojau apie virusus.

Galvojau apie toksiškumą, ir omenyje turėjau ne tik pavojų sveikatai ar mediciną. Galvojau ir apie radikalių dešiniųjų jėgų iškilimą, informacijos pertekliaus grėsmę, gamtą žudančią pramonę. Emocinį toksiškumą – meilės ryšiuose, visuomenės santykiuose, kasdieniame bendravime. Šitos problemos virš mūsų galvos kybo jau gana ilgai.

– Ar pandemija pakeis mūsų požiūrį į meną? Yra sakančių, kad baimė – ne pati geriausia būsena džiaugtis muzika ar kinu.

– Nemanau, kad gali būti netinkamas metas menui. Taip, kai kurie menininkai atidėjo savo knygų ar albumų išleidimą – aš dėl to jų nesmerkiu. Nes jiems tai gali atnešti didelius nuostolius, jei negalės vykdyti savo reklamos ir pardavimų plano.

Man pasisekė, kad dėl to galiu nesukti galvos. Net jei prarasiu pinigų – nieko baisaus. Svarbiausia – žmonėms suteikti istorijų ir garsų, tai mano atsakomybė, kaip menininko. Jei mažiau dėl to uždirbsiu, nes muziką leidžiu pandemijos metu, koks skirtumas?

Aš nežinau, kaip pasaulis atrodys po pandemijos. Net protingiausi mokslininkai to nežino. Galiu tik tikėtis, kad visi suprasime, koks brangus yra šis pasaulis, kaip svarbu yra išsaugoti demokratiją ir žodžio laisvę, koks malonumas yra susirinkti koncertų erdvėse, dalijantis emocijomis ir menu.

Gal pradėsime labiau vertinti vakarus ne namie, gal koncertuose išmoksime palikti telefonus kišenėje. Kalbu ir kaip žiūrovas, ir kaip atlikėjas. Gal suprasime, kad ne kiekviena akimirka turi keliauti į „Instagram“.

Tai nereiškia, kad esu prieš socialinius tinklus – pandemijos metu jie įrodė savo vertę ir tapo dar svarbesniu bendravimo įrankiu. Bet svarbu surasti deramą tikro ir virtualaus gyvenimo balansą.

Per karantiną daug kas transliavo savo koncertus internetu. Viskas suprantama, kūrybiniu požiūriu tai kartais įdomu. Bet labai nenorėčiau, kad tokia būtų ateitis. Nenorėčiau, kad koncertai prarastų kūną, kad viskas būtų virtualu. Tikro koncerto neįmanoma atkartoti skaitmeninėje erdvėje.

– Jūs esate muzikantas, kompozitorius, režisierius, grafikos dizaineris. Ar yra neišbandytų meno iššūkių, kuriuos norėtumėte priimti?

– Daugybė. Pavyzdžiui, norėčiau sukurti pilnametražį filmą. Šiek tiek bandžiau ta kryptimi dirbti per pastaruosius kelerius metus, rezultatai kol kas neaiškūs. Tikiuosi, anksčiau ar vėliau mano režisuotą filmą vis dėlto pamatysite.

Taip pat mane domina viskas, kas susiję su meno atlikimo erdvėmis. Iki pandemijos kelerius metus daug vaikščiojau į operos, baleto pastatymus, daug bendravau su choreografais.

Mane tai labai žavi. Manau, kad nėra nieko emociškai paveikesnio ir galingesnio nei ta akimirka, kai teatre pakyla uždanga ir per sekundės dalis atsiskleidžia kitas pasaulis.

– Pasakojama istorija, kad muzikantu tapti nusprendėte, kai hipių eros legenda, dainininkas Richie Havensas jums padovanojo ukulelę. Ar tai tiesa?

– Taip. Vis dar turiu tą instrumentą namie ir kartais juo groju. Tiesa, reikia suprasti, jog tuo metu aš jau buvau įsitvirtinęs režisierius, daug dirbantis su muzikos atlikėjais.

Kūriau dokumentinį filmą apie Bobą Dylaną ir Vudstoko laikus. Kalbinome R. Havensą, jis man padovanojo ukulelę. Norą kurti muziką širdyje jau jutau, tad nepasakyčiau, kad ta dovana buvo keičianti gyvenimą. Tačiau tai – smagi mano gyvenimo istorija, ir džiaugiuosi, kad galėjau praleisti laiko su R. Havensu.

– Kūrėte klipus popžvaigždėms Taylor Swift, Katy Perry, Harry Stylesui. Festivalio scenoje kalbinote legendinį minimalizmo kompozitorių Philipą Glassą. Koncertavote su orkestrais. Jūsų domėjimasis menu – toks platus, jog rūpi paklausti, ar yra koks muzikos žanras, kuris visiškai jūsų nedomina.

– Ne. Yra daug muzikos, kurios neišmanau. Bet aš smalsus, tai – vienas mano svarbiausių bruožų.

Nemanau, kad esu snobas. Visiškai neteisiu popmuzikos, kurios klausosi dauguma. Tačiau žinau, kad stengiuosi suformuoti savo sėkmės apibrėžimą, ir tai man vis dar nepavyksta.
Nes kūrybinė sėkmė – svarbi, bet nemeluokime sau – finansinė sėkmė taip pat yra svarbi.

Galėčiau būti kritiškas ir sakyti, kad vienintelis man rūpintis dalykas – būti patenkintam savo menu ir juo didžiuotis, o kiti tegul ką nori, tą galvoja. Iš dalies tai yra tiesa. Bet tuo pačiu norisi pasiekti kuo daugiau žmonių ir turėti išteklių įgyvendinti savo idėjas.

Todėl dirbu su popmuzikos pasauliu, į kurį žiūriu palankiai. Nes tiek daug mano pažįstamų popmuzikos artistų paaukojo tiek daug dėl savo kūrybinės kelionės.

– Jei reikėtų rinktis vieną apdovanojimą, kurį galėtumėte gauti, tai būtų „Oskaras“ ar „Grammy“?

– Žinoma, „Oskarą“. Nes galima jį gauti ir už geriausią muziką. Tiesą sakant, kurdamas gerą filmą, galiu pretenduoti į abu apdovanojimus.

Visą gyvenimą mano svajonė – režisuoti filmus. Tam tikra prasme tai – būdas sudėti daug idėjų į vieną kūrinį ir nesusidurti su nuolatine kritika.

Kita vertus, mano kūrybinių veiklų ribos yra labai neryškios. Nėra taip, kad pabudęs sakau – o, šiandien noriu rašyti dainą, o šiandien noriu režisuoti. Visa tai mano galvoje susiję.
Ir aš toks juk ne vienintelis. Tiesa, pavyzdžiui, vokiečių menininkas Carstenas Nicolai tarsi yra susigalvojęs dvi asmenybes, muziką leidžia Alva Noto slapyvardžiu. Bet iš tikrųjų tai – vienas žmogus.

Daug žmonių susiduria su barjerais. Aš nekenčiu barjerų ir ribų. Mėgstu, kai jos peržengiamos ir žmonės dėl to pasijunta kiek nejaukiai.

– Kuriuo savo nuveiktu darbu labiausiai didžiuojatės?

– Manau, naujausiu albumu. Bet taip pat – garso takeliu, kurį sukūriau dizainerio Nicolas Ghesquiere ir „Louis Vuitton“ mados namų šou (prie šių kūrinių prisidėjo ir JAV dainininkas Mosesas Sumney bei JAV aktorė Jennifer Connelly – Red.).

Didžiuojuosi, nes tai – labai laisva muzika. Minimalizmo, rytietiškų idėjų derinys. Labai gera muzika.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt