Muzika

2021.09.24 11:32

Istorines plokšteles po 30 metų išleidžianti „Siela“ nėrė į prisiminimus: tai buvo laukiniai laikai

LRT.lt2021.09.24 11:32

Du istoriniai roko grupės „Siela“ albumai – „Prakeikimas / Vėjas, nešantis naktį“ - vinilinių plokštelių formatu kitą savaitę bus išleisti praėjus 30 metų nuo jų įrašų. 

Naujam gyvenimui prikelti ankstyvieji „Sielos“ hitai grupės gerbėjus, jau tada šėlusius roko koncertuose, sugrąžins į laikus, kuriuos šiandien daugelis idealizuoja.

Tačiau muzikantai ir garso režisierius Edmondas Babenskas prisimena, kokiomis laukinėmis sąlygomis tie kūriniai buvo įrašyti ir kaip vyko jų sklaida.

„Mūsų pirmieji albumai „Vėjas, nešantis naktį“ (1990 m.) ir „Prakeikimas“ (1991 m.) tais laikais nebuvo išleisti jokiu formatu. Įrašėme juos į magnetinę juostą, kurią vėliau Utenoje nunešiau į muzikos įrašų kioskelį.

Ten vyrai perrašinėdavo dainas į kasetes, juostas, o tokių kioskelių Lietuvoje veikė visas tinklas. Tai ir buvo vienintelis muzikos sklaidos būdas, nes prieš 30 metų neturėjome leidybos kompanijų, žmonės platindavo įrašus iš rankų į rankas“, – pasakoja „Sielos“ lyderis Aurelijus Sirgedas.

Po 10 metų albumą „Vėjas, nešantis naktį“ išleido „Guru Records“. „Prakeikimą“ kompaktinės plokštelės formatu, itin mažu tiražu, A. Sirgedas vėliau išleido pats. Planas naujai perleisti istorinius albumus ir surengti koncertus buvo siejamas su pernai minėtu „Sielos“ 30-mečiu, tačiau dėl pandemijos tai teko nukelti.

„Dabar įgyvendinome seną svajonę – iš pirminių juostų su nauju skambesiu perkelti kūrinius į plokšteles. Dainos išliko autentiškos – tokios, kokias jas su garso režisieriumi Edmondu Babensku įrašėme „Utenos trikotažo“ fabriko bunkeryje.

Netrukus tai pristatysime koncertuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje. Viliuosi, kad bent viename koncertų, kaip garso režisierius už pulto, prie mūsų prisijungs ir E. Babenskas“, – sako Aurelijus.

Dabar „bunkeris“ skamba egzotiškai. O garso režisierius E. Babenskas, kurio pavardė iš viso minima prie daugiau nei 3000 skirtingų žanrų kūrinių, ilgainiui nudreifavo į simfoninių orkestrų įrašus, darbą su Vladimiru Čekasinu ir jo ansambliais.

Tačiau jis puikiai pamena, kokiomis primityviomis, skurdžiomis, kartais – tiesiog anekdotinėmis, o kitąsyk – pavojingomis sąlygomis teko dirbti koncertuose, festivaliuose ar „Roko maršuose“, kuriuos tais laikais garsino.

Fizikas-lyrikas E. Babenskas dar būdamas „fuksu“ pradėjo dirbti Vilniaus filharmonijoje, ten ir susiformavo jame slypėjęs garso režisieriaus talentas. Keliai suvedė su artroko grupe „Ad Libitum“, atsiradusia suskilus grupei „Saulės laikrodis“. Paskui buvo „Foje“, E. Babenską samdė festivalis „Lituanika“, ten gabiu lietuviu susidomėjo ir užsieniečiai.

„Dirbau prie 5-6 metrų pulto, patyrę kitų šalių garso režisieriai sėdėjo už nugaros ir užsirašinėjo. Nors susiorientuoti, kas ten iš tų laidų priburta, jie neturėjo jokių šansų, – pasakoja Edmondas. – Dabar yra skaitmeniniai pultai, o tuomet buvo analoginiai. Sukaišioti laidus 10-iai roko grupių, sugroti su jomis garso repeticijas, o paskui – dar ir koncertą... Ir tokiomis ubagiškomis sąlygomis, kai beveik nėra kuo dirbti, todėl koncertas neišmuštais elektros kamščiais ar nulūžusiu garsu buvo tiesiog atsitiktinumas.

Dažniau apšvietėjas Norvydas Birulis, paimdavęs iš manęs mikrofoną, sakydavo publikai: „Tamsa – jaunimo draugas“. Kai atvažiuodavo labiau prakutę muzikantai, nusipirkdavome iš jų už viso gyvenimo pinigus vieną ar du garsiakalbius, pagal brėžinius darydavome kolonėles.“

Roko koncertuose tais laikais streso netrūko: dirbant garso kanalas bet kada galėjo išnykti, laidas nuplyšti. „Koncertuose nėra apsaugos, kažkas girtas užlipo ant scenos – tikrai užklius ir ką nors sugadins. Bėgi, meti jį nuo scenos, tas krenta į minią. Pats būdavai ir krovikas, ir garso inžinierius, statantis mikrofoną ir derinantis viską. Na, gal dar koks nors draugas pagalbininkas, nors tokių beveik neprisišauksi. Taip atrodydavo roko koncertas. Taip atrodė visa ta epocha, taip gimė ir „Sielos“ albumas“, – kalba E. Babenskas.

Grupės „Siela“ branduolį tuomet sudarė trys muzikantai: A. Sirgedas, Aidas Blažys ir Aivaras Švilpa. Kai jie sugalvojo įrašyti albumą, Andrius Mamontovas pasiūlė kreiptis į tuometinį jų grupės garso režisierių E. Babenską.

„Antroje „Lituanikoje“ susipažinau su grupe „Kino“, ir tai yra raktinis žodis, kalbant apie „Sielą“, – pasakoja Edmondas. – Tuo metu daug muzikantų norėjo būti panašūs į „The Doors“, rusakalbiai norėjo groti kaip „Kino“ ir dainuoti kaip Viktoras Cojus, tik jiems tai nesisekė. O „Siela“ buvo unikalus lietuviškas variantas, kuriam sekėsi. Aurelijaus tvirtybė – nešti tą dvasią kelis dešimtmečius taip, kaip jis ją supranta, išlaikant specifinį gitarinį rifą, dainavimą „ant vienos natos“. Ir tais laikais Aurio pasakymas „mes esame „Kino“ įtakoje“, nors Cojus jau buvo žuvęs, sukūrė „Sielos“ įrašų spalvą. Man į tai įsijungti nebuvo sunku, kadangi bendravau su V. Cojumi, dirbau daugiau nei penkiuose „Kino“ koncertuose, žinojau, kuo jie yra kitokie nei DDT, „Akvarium“ ar kitos grupės.“

Į įrašus Utenoje vyrai išvyko lengvaisiais automobiliais, į kuriuos niekas netilpo: prikimšę salonus ir bagažines, likusią aparatūrą rišo tiesiog ant stogų.

„Utenoje – ankštos patalpos, prieblanda, kažkokie žmonės, matyti pirmą ir paskutinį kartą, entuziastingos kalbos, susijaudinimas, kad čia iš Vilniaus kažkas atvažiavo. Lyg vakar prisimenu tą laiką“, – sako E. Babenskas.

„Ir man pats procesas dar dabar stovi akyse, – pritaria A. Sirgedas. – E. Babenskas savo patirtimi ir charizma mus tuomet gerai pamotyvavo. Kiekvienai dainai jis prigalvodavo efektų, kūrė savitą piešinį. Galėjo daryti, ką norėjo. Tačiau ir patys turėjome būti gerai pasiruošę, surepetavę.

Dabar studijoje medžiagą gabaliukais gali įrašinėti, net vienas už visus muzikantus gali viską sugroti. Tada nebuvo tokios funkcijos. Visai grupei kartu reikėjo viską tinkamai atlikti vienu dubliu.“

„Kadangi pati muzika, jeigu nesigilintume į tekstą, buvo gana monotoniška, reikėjo efektų, spalvų, kad neatrodytų, jog klausaisi tos pačios dainos. Dirbau pakankamai spontaniškai, kaip muzikantas improvizatorius. Per garso patikrinimą jie sugroja pusę posmo – aš susidarau įspūdį. Kaip tą akimirką sureaguoju, to ir pridedu. Taip gimė įrašai, pasinaudojant garso aparatūros priemonėmis, nedidelėmis pastabomis bei autoritetu, kad muzikantai su manimi nesiginčytų ir kūriniai turėtų savo veidą“, – teigia E. Babenskas.

Praėjus trims dešimtmečiams, jiedu su „Sielos“ lyderiu tebepalaiko ryšius. „Aurelijus yra toks: kartkartėmis susirašome, pasimatome atsitiktinai, bet tas keliasdešimties metų buvimas netoliese, nebūtinai kartu, nebūtinai bendraujant, bet išlaikant tai, kas sieja, palieka netikėtą bendrystės jausmą, o jis yra brangiausia“, – sako garso režisierius.

„Tuose pirmuosiuose mūsų įrašytuose albumuose yra daug hitų, kuriuos ir šiandien grojame koncertuose. Tai ir „Sielos sala“, „Naktis“, „Rudenio Dievas“, „Paskutinis herojus“. Tos dainos ir jų temos nepavaldžios laikui, – kalba A. Sirgedas. – O labiausiai mūsų grupei padėjo iškilti daina „O, mano žvaigžde“ iš albumo „Vėjas, nešantis naktį“. Ją atlikome hipių festivalyje Ariogaloje, kurį filmavo Lietuvos televizija. Kai ši daina pasirodė eteryje, „Siela“ per vieną dieną tapo žinoma ne tik gimtojoje Utenoje, bet ir visoje šalyje. Tuomet juk nebuvo jokių kitų kanalų išgarsėti, parodyti savo kūrybą.“

Istorinis, dvigubas „Sielos“ vinilas pasirodys spalio 2 dieną. Projektą remia asociacija LATGA. Bendrame abiejų vinilų viršelyje – laikmečio dvasią atspindinti tuomet dar ilgaplaukio A. Sirgedo nuotrauka, įamžinta uteniškio fotografo, kolekcionieriaus Arvydo Jurkaičio.

Gyvai persikelti į tą laiką, kai gimė šie įrašai, padės „Sielos“ vinilų pristatymo koncertai, kurie įvyks: spalio 21 dieną – Vilniaus gyvos muzikos klube „Tamsta“, spalio 23 d. – Kauno klube „Lemmy“, spalio 29 d. – Klaipėdos klube „Jazzpilis“ ir lapkričio 12 d. – Utenos kameriniame teatre.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt