Muzika

2021.08.31 20:02

Vilniuje dainuosiantis Asafas Avidanas – apie neįprastą balsą, pažintį su Lietuva ir muzikos prasmę

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2021.08.31 20:02

Ketvirtadienio vakarą Vilniuje, LDK Valdovų rūmų kieme, koncertą surengs Asafas Avidanas – dainininkas iš Izraelio, savo kiek neįprastu balso tembru ir muzikos stiliumi melomanus stebinantis jau keliolika metų.

A. Avidanas – išskirtinio balso dainininkas, muzikantas, dainų autorius, kilęs iš Izraelio, tačiau šiuo metu gyvenantis Italijoje.

2006-aisiais jis pradėjo muzikuoti su grupe „Asaf Avidan & the Mojos“, o jai iširus jau dešimtmetį tęsia solinę karjerą, pažymėtą jau keturiais albumais.

Naujausias, pavadintas „Anagnorisis“, pasirodė pernai rudenį. Dėl COVID-19 pandemijos 2020-aisiais Asafas negalėjo surengti jam pristatyti skirto turo, tačiau su džiaugsmu tai daro dabar.

Nuo popmuzikos iki džiazo ir bliuzo – A. Avidano atliekamoje muzikoje susipina daugybė žanrų, o jo gyvenimas – ne mažiau spalvingas.

Diplomato šeimoje augusiam dainininkui teko atsidurti akistatoje su klastinga liga limfoma, kurią jam diagnozavo gydytojai dar atliekant tarnybą Izraelio armijoje.

Gydytojų dėka liga atsitraukė. Ši patirtis, kaip sako pats atlikėjas, jį privertė į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Prieš keletą metų atlikėjas, sužinojęs, kad kaulų vėžiu sergantis paauglys dėl ligos negalėjo dalyvauti jo koncerte, iškart po pasirodymo atvyko pas jaunuolį į ligoninę, kur specialiai jam surengė solinį dviejų valandų koncertą.

Dainininkas mėgsta pabrėžti, jog savo pasirodymais stengiasi sukurti šį tą daugiau, nei paprastą pasirodymą ar pramogą. Tai juntama ir iš jo interviu – A. Avidanas nekenčia „slysti paviršiumi“ ir net į paprasčiausius klausimus atsako gana sudėtingai.

Likimo ironija – vienas žymiausių kūrinių, kuriame skamba Asafo balsas, jam nelabai patinka.

Prieš devynerius metus vokiečių didžėjus Wankelmutas sukūrė šokiams skirtą kūrinio „Reckoning Song“ versiją „One Day“. Ji sulaukė milžiniško dėmesio ir daug ką paskatino susidomėti A. Avidano balsu, bet izraelietis teigia, kad mielai būtų neleidęs šiam kūriniui skambėti.

Prieš koncertą Vilniuje A. Avidanas davė išskirtinį interviu LRT.lt.

– Koks pirmas dalykas apie Lietuvą jums ateina į galvą?

– Norėčiau būti mandagus ir mielas, savo atsakymu pakaitinti patriotinius jausmus, bet man nepatinka pati valstybių ir sienų idėja.

Savo menu ir karjera stengiuosi griauti sienas, kad ir kaip nuvalkiotai tai skamba. Bet tikrai noriu žiūrėti giliau nei tik „Lietuva“, „Japonija“, „Kinija“, „Afganistanas“ ar „Izraelis“.

Žmonės yra žmonės, jie man įdomūs dėl savo panašumų. Todėl noriu nuplėšti tuos paviršutiniškus tautybių sluoksnius ir prisikasti iki branduolio, esmės. Kas paverčia žmogų žmogumi – nesvarbu, dešimtmetį berniuką iš Kinijos ar šešiasdešimtmetę moterį iš Naujojo Orleano?

Lietuva – tik dar viena vieta, kurioje žmonės susirinko ir nusprendė vadinti namais, suvienyti vaizduotės ir idealų. Tai gražu, bet tai ir viskas. Dar viena vieta su žmonėmis. O aš džiaugiuosi grodamas bet kurioje vietoje, kurioje susirinkę žmonės nori su manimi patirti jausmų kelionę.

– Vadinasi, nesate smalsus turistas, kuris stengiasi kuo daugiau pamatyti?

– Šiek tiek esu. Likimo ironija – gastroliuojantys muzikantai negali būti turistais. Atvykstame prieš koncertą, jaučiamės pavargę, turime išsimiegoti, balsui reikia pailsėti. Kitą dieną – repeticija, koncertas, o tada jau metas į kitą miestą keliauti. Niekam nėra laiko.

Žinau, skamba blogai. (Juokiasi). Nes norėčiau pasakyti, kad trokštu pamatyti Vilniaus įžymias vietas, bet neturėsiu kada. Aš tik džiaugiuosi, kad galiu groti muziką, ypač – šiais laikais.

Juk dabar tai – labai sudėtinga. Sukurti koncertą, parduoti bilietus, susitarti su valdžia, kad būtų laikomasi ribojimų, rizikuoti dėl viruso. Tai, kad po turo gali tekti porą savaičių izoliuotis, tai, kad žiūrovai nebijo ateiti ir klausytis – visa tai man atrodo neįtikėtina ir rodo, kaip smarkiai menas reikalingas mums, kaip sąmoningoms būtybėms. Koncertai – tai būtinybė, o ne prabanga.

Todėl turizmas man mažiausiai rūpi, kur kas svarbiau – meninės galimybės.

Žinau, kad vieta, kurioje grosiu, yra labai graži. Jau daugybę metų nebuvau Vilniuje, bet štai ką papasakosiu. Dar prieš pradėdamas rimtą dainininko karjerą, dirbau animacijos kūrėju. Man buvo 25-eri, gal 26-eri. Tuo metu tik pradėjau rašyti savo dainas, žengiau pirmuosius žingsnius. Mano muziką bare išgirdo vienas žmogus. Jis buvo choreografas.

Papasakojo, kad sukūrė spektaklį, kuris bus rodomas Vilniuje, Operos ir baleto teatre, šiuolaikinio šokio festivalį. Muzika jau parašyta, bet gal noriu keliauti kartu, groti ir dainuoti? Atsakiau – žinoma!

Tad mano pirmasis pasirodymas už Jeruzalės ribų įvyko Vilniuje. Nuo to laiko nutekėjo daug vandens, bet pamenu, kad Vilnius – gražus miestas. Ir džiaugiuosi, kad galiu į jį grįžti.

– Koks koncertas mūsų laukia ketvirtadienį?

– Stengiuosi, kad mano koncertai būtų kuo sudėtingesni. Prieš penkerius metus tą pačią savaitę mirė Kanados dainininkas, rašytojas Leonardas Cohenas, o Donaldas Trumpas buvo išrinktas JAV prezidentu.

Tuo metu koncertavau Lenkijoje. Sėdėjau ir galvojau – žmonija prarado asmenybę, kuri įkūnijo sąžiningumą, nuoširdumą ir sudėtingumą, o gavo visišką priešingybę – lyderį, kuris simbolizuoja lėkštumą.

Pajutau, kad muzika – įrankis bendrauti su žmonėmis, reikia nešti per ją idėją, tai yra prasmė. Nuo to laiko stengiuosi, kad mano koncertai būtų sudėtingi, lyg emociniai amerikietiškieji kalneliai. Dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausia, tai tarsi praduria publikos šarvus. Mėgstu, kai klausytojai būna priblokšti, nustebinti. Ir tas netikėtumo efektas galbūt padės prasibrauti į jų širdis. Antra priežastis – manau, kad scena yra tobula vieta perteikti žmogiškajai patirčiai. O ji – labai sudėtinga, chaotiška, su pakilimais ir nuopuoliais, energija ir išsekimu, meile ir nusivylimais, gyvenimu ir mirtimi.

Per pusantros koncerto valandos stengiuosi visa tai perteikti, patirti tas emocijas fiziškai ir psichologiškai. Bandau visa tai išlieti ir tikiuosi, kad koncerto metu žiūrovai irgi patiria savąją kelionę. Štai to galite tikėtis.

Vieniems gal patiks, kitiems – nelabai, dar kitiems gal atrodys nuobodu – šito aš negaliu pakeisti.

Koncerte skambės daug dainų iš pernai išleisto mano naujausio albumo, bet tuo pačiu ir senesnių kūrinių, kurie, kaip žinau, yra populiarūs.

Taip pat svarbu, kad šįkart būsiu su grupe, nes kartais koncertuoju vienas. Su manimi scenoje – trys muzikantai, visi dainuoja, daug žaidžiame su balsais.

– Kokios mintys lankė, kai užgriuvo pandemija ir negalėjote koncertuoti?

– Tai buvo katastrofa. Įrašiau albumą ir negalėjau jo dainų groti gyvai. Kiekvienas artistas kuria, kenčia, stengiasi, nes nori būti išgirstas. Naujausią albumą buvo sunku kurti, nežinau kodėl, bet daužiau galvą į sieną. Galiausiai ant sienos atsirado kraujo dėmė, kuri man pasirodė pakankama, kad parodyčiau pasauliui.

Daugybė dainų, kurias rašiau, atrodė panaši į buvusias. Reikėjo pakeisti mąstymą, kad sukurčiau kažką naujo. Išmečiau daug juodraščių, nustojau klausytis savo dievukų – Bobo Dylano, Leonardo Coheno, Ninos Simone, Billie Holiday. Pradėjau klausytis visai kitokios muzikos. Net popmuzikos, kurios šiaip jau nemėgstu. Tik tam, kad pakeisčiau savo kūrybos tėkmę.

Taigi, buvo nelengva. Galiausiai pavyko baigti albumą, o tada nutiko pandemija. Nebuvo ką veikti. Na, buvo keli koncertai tarp pirmosios ir antrosios bangos, keliavau į Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją, bet tik tam, kad uždėčiau varnelę dienotvarkėje.

Beje, albumas vis dėlto sulaukė gana daug dėmesio, matau iš statistikos interneto platformose. Pavyko kažkaip per karantiną nufilmuoti klipų, taip pat – su garsiu režisieriumi Wimu Wendersu. Bet albumas nusipelno kur kas daugiau.

Ir dabar, kai pagaliau galime koncertuoti, yra toks keistas jausmas – gal net per daug to albumo dainų koncertuose groju. Bet nesigailiu, nes suprantu, kad man šito reikia. Paprastai, prabėgus metams po išleidimo, jau ruošiu naują albumą, bet dabar – dar ne. Vis dar nespėjau atsidžiaugti šiuo.

Kita vertus, gali būti, kad po koncerto Vilniuje vėl teks sustoti. Spalį turėjau lankytis dešimtyje šalių, bet dabar dėl augančių užsikrėtimų skaičių viskas pakibo ant plauko.

– Vokiečių didžėjaus Wankelmuto sukurtas jūsų dainos remiksas daug kam tapo jūsų, kaip atlikėjo, vizitine kortele. Kaip dabar dėl to jaučiatės?

– Iš pradžių nekenčiau tos versijos. Net bandžiau sustabdyti, kad ji nebūtų viešai išleista. Nepavyko. Labai bijojau, kad daugelis mane žinos tik dėl to vieno įrašo, kuris net nepanašus į tai, ką paprastai dainuoju. Atrodė, kad tas įrašas – lyg blogas mano muzikos vertimas, kažkas panašaus į Frankenšteino pabaisą. Buvo skaudu.

O tada pamažu tą kūrinį prisijaukinau. Pamačiau, kad žmonėms patinka, kad ta daina gyvena atskirą gyvenimą. Kad buvo ir tebėra daugybė žmonių, kuriems ta daina pristato mano kūrybą. Ir taip, gal bus nemažai tokių, kurie tik tos vienos dainos ir klausysis, norės pagal ją šokti ir tiek.

Tačiau bus ir kitų, kurie pasiklausę sakys – o, koks įdomus balsas, įdomus gitaros garsas, pasiklausykim, ką dar tas vaikinas yra sudainavęs. Daina – vis dar labai populiari, o jau prabėgo nemažai metų. Supratau, kad menas nepriklauso menininkui, kuris jį sukūrė. Nors buvo nelengva prie tos minties priprasti.

Vis dėlto, jei galėčiau grįžti atgal ir perrašyti istoriją, vis dėlto būčiau neleidęs tam įrašui pasirodyti. Geriau turėčiau mažiau klausytojų, bet būčiau tai pasiekęs tik savo darbu. Neišmokau pamilti tos dainos, bet nėra taip, kad jos nekenčiu.

Kai koncertuose dainuoju savąją tos dainos versiją ir turiu omenyje kai ką labai ypatingo, jie tą dainą bet kuriuo atveju supranta savaip. Tai paradoksas – atlikėjai dainą girdi kitaip nei žiūrovai. Bet taip yra visiems.

– Jūsų balsas dažnai vadinamas išskirtiniu, neįprastu, nuostabiu, lyginamas ne tik su vyrų, bet ir moterų – pavyzdžiui, Janis Joplin ar Amy Winehouse. Kaip į tai reaguojate?

– Dar jis kartais vadinamas erzinančiu. (Juokiasi) Karjeros pradžioje galvojau, kad tai didelis privalumas. Na, rašė, kad mano balsas kitoks, unikalus, žmonės apie tai kalbėjo, tai didino jų susidomėjimą.

Bet truputį nuo to pavargau. Manau, tai nukreipia dėmesį nuo pačių dainų, o dėl jų labai stengiuosi. Daug jėgų įdedu į tekstus, melodijas, harmoniją. Stengiuosi sukurti kažką įdomaus, ir jei žmonės domisi tik balsu, gal ir nėra labai gerai.

Naujausiame albume aš eksperimentuoju su balsu, kitaip jį naudoju. Daugiau dainuoju žemu balsu, taip pat falcetu. Bet svarbiausia – perteikiu intensyvias emocijas. Nesistengdamas daryti triukų su balsu. Stengiuosi įtraukti žmones, o ne save siūlyti jiems.

Kiekvieną vakarą prieš koncertą su muzikantais apsikabiname ir sakau – pritraukime žiūrovus, o ne patys pas juos eikime. Tegul jie pamato mus visiškai nuogus ir atvirus.

Žinoma, man vis dar patinka šaukti, rėkti, dainuoti džiazo ir bliuzo maniera, bet vis daugiau eksperimentuoju.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt