Muzika

2021.08.18 14:26

Į Lietuvą atvykęs Salvadoras Sobralis: tėvai jau sako, kad galėčiau čia apsigyventi

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2021.08.18 14:26

Lietuvoje lankosi 2017-ųjų „Eurovizijos“ konkurso laimėtojas Salvadoras Sobralis – trečiadienio vakarą jis surengs koncertą Kaune, o ketvirtadienį dainuos Palangoje.

Kūriniu „Amar pelos dois“ Europą sužavėjusį atlikėją galima drąsiai vadinti Lietuvos publikos numylėtinių. Festivalio „Kaunas Jazz“ kvietimu mūsų šalyje jis lankosi jau ketvirtus metus iš eilės – iki šiol jau yra surengęs pasirodymus Vilniuje, Kaune, Trakuose ir Palangoje.

Šįkart dviem koncertams į Lietuvą atvykęs 31-erių artistas jau be klaidų taria dešimtis lietuvių kalbos žodžių, o ankstesnių viešnagių metu scenoje dainavo ir lietuviškus kūrinius – „Paukščius“ ir grupės „Biplan“ dainą „Amore“.

Antradienio vakarą į Vilnių su grupe atskridęs dainininkas šįkart dalyvaus ir gimtadienio šventėje – šį vakarą jo koncertu bus paminėtas Kauno „Žalgirio“ arenos jubiliejus.

Prieš ketverius metus iškovota pergalė „Eurovizijoje“ tapo Salvadoro Sobralio vizitine kortele, tačiau pats dainininkas garsėja dviprasmišku požiūriu į ją. Sako, jog džiaugiasi tai patyręs, tačiau daugiau „Eurovizija“ pernelyg nesidomi.

Šįkart Lietuvoje jis pristato gegužę išleistą naujausią albumą „bpm“, tačiau buvę jo koncertuose žino – iš šio portugalo pasirodymų galima tikėtis daug netikėtumų.

Dar prieš kelionę į Lietuvą S. Sobralis davė interviu LRT.lt, kuriame pasakojo apie savo ryšį su savo šalimi, pandemijos kasdienybę ir muzikinius planus.

– Daugelis klausytojų, kuriuos dabar turite, jus atrado dėl pergalės „Eurovizijoje“. Ar šis konkursas jums kelia kokių nors sentimentų?

– Gegužės viduryje, kai vyko „Eurovizija“, gavau žinutę nuo buvusios vadybininkės. Parašė, kad tą dieną sukako ketveri metai nuo mano pergalės, ir ta proga lėktuve, kuriuo ji skrido, paleido mano dainą.

Tačiau nejaučiu jokios nostalgijos. Gerai jaučiuosi dėl to, ką ten nuveikiau, puikūs prisiminimai. Bet tai ir viskas.

– Šių metų konkursu nesidomėjote?

– Nelabai. Tačiau šiek tiek pažįstu Prancūzijos atstovę Barbarą Pravi – ji dažnai sako gražius žodžius apie mane, mano pasirodymą, ir man tai garbė.

Ji gyvena netoli mano buto Paryžiuje, taip ir susipažino su mano uošve. Jos susitiko kirpykloje. Barbara garsiai kalbėjo apie Euroviziją, apie tai, kad jai labai patiko „to portugalo“ daina. Manuo uošvė tai išgirdo ir pasakė – o, jis mano dukters vyras.

Tad po to su Barbara susirašinėjome elektroniniu paštu, susitarėme pasikalbėti nuotoliniu būdu, tačiau ji buvo labai užsiėmusi „Eurovizijos“ reikalais. Manau, pabendrausime. Labiau norėčiau tiesiog išgerti kartu kavos kur nors Monmartre, nes tokie pokalbiai – geresni.

– Lietuvoje koncertuosite jau ketvirtus metus iš eilės. Ką jums reiškia apsilankymai mūsų šalyje?

– Tėvai jau sako – jei man nebesiseks Portugalijoje, jei žmonės manęs nebemylės, galėčiau apsigyventi jūsų šalyje. Taip sako, nes mane jūsų šalyje visada puikiai sutinka.

Susikaupė daug smagių prisiminimų. Pernai per koncertą Palangoje pasakiau – viskas, baigiame, bet jei kažkas dar plos, sugrįšime į sceną. Ir praėjus keliolikai minučių, kai didelė dalis žmonių išsiskirstė, sugrįžome, nors plojo tik vienas žmogus. Tai buvo taip ypatinga.

– LRT TELEVIZIJOS muzikiniame projekte „Dainuok su manim“ šįmet jūsų eurovizinę dainą atliko aštuonerių berniukas Teodoras Lipčius su atlikėja KaYra. Daug kam tai suvirpino širdį.

– Mačiau ir pamaniau, kad tai žavinga. Vadybininkas man parodė tą įrašą iš „Dainuok su manim“. Mane tai tikrai sujaudino. Daina – vis dar gyva ir skambės ilgai. Buvo gražu pamatyti, kaip tas mažas berniukas ją dainuoja. Jis puikiai pataikė į natas.

– Kaune ir Palangoje pristatysite šįmet išleistą albumą „bpm“. Kuo jis skiriasi nuo ankstesnių?

– Jo skambesys – kitoks. Jame skamba ir gitara. Ankstesniuose albumuose bandžiau imituoti mano grupės koncertinį skambesį. O šįkart – kitaip, daugiau neįprastų garsų, studijoje atrastų spalvų.

Be to, tai pirmas sykis, kai prie visų dainų prisidėjau pats, kūriau muziką ir tekstus. Norėjau sukurti konceptualų albumą, kurio dainas vienytų viena idėja. Pirmasis sumanymas buvo parašyti albumą apie paskutinį vakarą teatre, kurį kitą dieną nugriaus, nes vietoj jo įrengs automobilių stovėjimo aikštelę. Galvojome, kokia tai galėtų būti atmosfera, kokie bus veikėjai, nuo valytojo iki įsimylėjėlių poros, kuri ateina į teatrą ir susipyksta.

O tada prasidėjo pandemija, grįžau namo, ten buvau visiškai vienas. Man tai neįprasta, nes mėgstu būti tarp žmonių, man nepatinka vienatvė. Pradėjau galvoti apie savo problemas, skausmą, kurį teko patirti. Ir nusprendžiau, kad noriu rašyti apie tai. Pirmą sykį gyvenime kilo noras rašyti dainas apie save.

Tai ir pradėjau rašyti. Šis albumas yra tų dviejų sumanymų mišinys. Dalis dainų – apie paskutinį vakarą teatre, o dalis – apie mane, mano baimes, jausmus, nerimą, o taip pat – smagias akimirkas.

– Ar šią muziką vis dar galima vadinti džiazu?

– Puikus klausimas. Vienas kritikas jau pavadino tai alternatyviu, kitokiu džiazu. Visi mano grupės nariai – užauginti džiazo, groja būtent džiazo muziką. Bet šįkart ieškome kažko kito. Naujas dainas įkvėpė ir kitų žanrų atlikėjai – nuo Patricko Watsono iki „Bon Iver“ ir Fionos Apple.

– Albumo pavadinimą galima išversti „dūžiai per minutę“. Daug kas pagalvos apie širdies plakimą ir jums atliktą širdies persodinimo operaciją.

– Tokia ir buvo mintis. Dainos yra mano, tai mano gyvenimas. Žinoma, kalbu apie širdies dūžius. Dūžius, kurie palaiko gyvybę. Tuo pačiu tai – ir apie muziką, pulsą, kurį jai suteikia ritmas. Ritmas – tai svarbiausias gyvenimo ir muzikos ryšys.

Ir žinoma, kai gulėjau ligoninėje, buvau prijungtas prie aparatų, kurie nuolat rodė mano širdies plakimo dažnumą. Kiekvieną minutę tai matydavau, žiūrėdavau ir galvodavau, kad tas ritmas suteikia atspalvį visai tai keistai gyvenimo patirčiai. Man tai skambėjo kaip muzika, raminanti visoje toje ligoninės beprotybėje.

Ir dabar, kai nusprendžiau dainomis tekstais atskleisti pasauliui savo sielą, pagalvojau, kad „dūžiai per minutę“ būtų tinkamas pavadinimas.

– Ar tai – geriausias jūsų albumas?

– Manau, taip. Viena jau todėl, kad labai smarkiai prisidėjau prie jo, kiekviename žingsnyje, nuo dainų eilučių iki garso korekcijų. Dėl šio albumo praleidau daug bemiegių naktų.

– Dėl koronaviruso pandemijos teko atšaukti daug koncertų, o jie – mėgstamiausias jūsų užsiėmimas.

– Tiesa, bet negaliu skųstis. Pats sirgau COVID-19, tai rimtas dalykas. Tačiau pernai, kai koncertai vėl vyko, dainavau Portugalijoje, Lietuvoje, Ispanijoje, Italijoje. Šįmet irgi yra koncertų.

Aš dainininkas, visą gyvenimą esu dainininkas, nuo trečios klasės. Ir kai negaliu koncertuoti, sutrinku, nebežinau, kas esu, prarandu pasitikėjimą savimi. Tada net nenoriu ryte keltis iš lovos.

Žinoma, susigalvojau užsiėmimų – bandžiau mokytis neapoliečių dialekto, nes man labai patinka kalbos, bet mečiau. Reikia pagyventi Neapolyje ir užsiimti rimčiau.

– O kas toliau?

– Norėčiau suburti hiphopo grupę. Nes šiuo metu esu apsėstas hiphopo muzikos ir galbūt net ateityje pats norėčiau repuoti. Bet tai – vėliau. O kol kas nekantrauju pristatyti naująjį albumą koncertuose.

Be to, tikiuosi, kad dar šįmet Paryžiuje pavyks surengti Jacques‘o Brelio (legendinis belgų dainininkas, aktorius, dainų kūrėjas – Red.) dainų koncertą. Tai labai didelis iššūkis, bet laikau sukryžiavęs pirštus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt