Muzika

2021.08.08 10:59

Michel-Dansac: šiuolaikinė muzika – tarsi žaidimas su griežtomis taisyklėmis

LRT.lt2021.08.08 10:59

Prancūzų sopranas Donatienne Michel-Dansac – pasaulinio lygio atlikėja, ypač žinoma dėl šiuolaikinės vokalinės muzikos interpretacijų. Jos repertuare – sudėtingiausių vokalinių kūrinių gretose besirikiuojančios kompozicijos, kaip Luciano Berio „Sequenza III“, Pierre‘o Boulezo „Le marteau sans maître“ ir kt.

Šalia aktyvios kūrybinės veiklos D. Michel-Dansac jau daugelį metų dirba pedagoge ir padeda jauniems atlikėjams „perkąsti“ įvairią vokalinę muziką – nuo baroko iki šių dienų kūrybos. Pastarąją savaitę ši aukšto kalibro atlikėja ir pedagogė praleido Kintuose, kur vadodavo naujosios vokalinės muzikos kolektyvo MELOS meistriškumo rezidencijai.

Rugpjūčio 8 d. 20 val. Kintų muzikos festivalyje skambės šios rezidencijos metu su D. Michel-Dansac paruošta MELOS programa „Living Room Music“.

Kintuose viešintį prancūzų sopraną pakalbinome apie aistrą vokalinei muzikai, įsimintiniausius atliktus kūrinius ir jaunų atlikėjų ugdymą.

– Jūsų akimis, kaip keitėsi vokalinė muzika nuo, pavyzdžiui, Jūsų studijų pradžios iki dabar?

– Kalbant apie pokyčius, pirmiausia vyko mano pačios evoliucija. Studijų pradžioje daugiausiai gilinausi į klasikinį ir baroko repertuarą, taip pat džiazą. Kitokius, šiuolaikinius vokalinius kūrinius atradau 1990-aisiais, pradėjusi dirbti su įvairiais kompozitoriais, ypač Georges’u Aperghis’u. Na, o kalbant bendrai, vokalinės kūrybos sistema išties išsiplėtė: kompozitoriai savo kūriniuose dažniau naudoja sakytinį balsą, naujų garsų atrasti leido ir elektronikos, mikrofonų naudojimas.

– Kuo šiuolaikinė muzika Jus taip traukia? Kitaip tariant – kas paskatino į ją sutelkti savo dėmesį?

– Nes ji verčia mane atrasti vis daugiau savo balso galimybių. Smalsumas buvo mano auklėjimo dalis – negalėjau praleisti nieko, kas galėtų mane intelektualiai praturtinti.

Tačiau dirbti su kompozitoriais pradėjau atsitiktinai, sutikusi G. Aperghis‘ą, Pascalį Dusapiną, vėliau ir daugybę kitų. Iš prigimties esu tikra žaidėja – mėgstu žaisti stalo žaidimus, kortomis ir kt. Ir man ši muzika yra tarsi žaidimas su griežtomis taisyklėmis. Tai visai nereiškia, kad yra lengva – toli gražu ne! Dvi minutės muzikos kartais reikalauja daugiau nei šešių mėnesių pasiruošimo. Pavyzdžiui, parengti visą G. Aperghis‘o ciklą „Recitations“ man užtruko 7 metus.

O Luciano Berio kūrinys „Sequenza III“ man padėjo suvokti visą interpretacijos subjektyvumą: žinoma, reikia atlikti tai, kas parašyta, tačiau interpretacijos, muzikos „ištransliavimo“ galimybių yra daugybė.

– Kokį kūrinį atlikti buvo įsimintiniausia patirtis?

– Yra pernelyg daug tokių kūrinių, kad galėčiau įvardinti tik vieną. Man teko atlikti šimtus kūrinių. Galima sakyti, kiekvienas iš jų iškėlė tam tikrą problemą, kuri man vėliau labai padėdavo atliekant ir kitus kūrinius.

Neabejotinai sunkiausia atlikti buvo G. Ligeti „Aventures“ ir „Nouvelles aventures“. Visko, ko šiuose kūriniuose prašoma, man atrodo neįmanoma įgyvendinti, tačiau jų iššūkis – visada stengtis nužengti vis toliau. Ši partitūra turi neįtikėtiną energiją. Taip pat yra daug kitų kompozitorių, kurie sugeba per savo muziką suteikti (ir reikalauti!) energijos.

– Pakalbėkime apie šiuolaikinės vokalinės muzikos atlikėjus, kolektyvus. Jūsų manymu, ar jiems užtenka vietos akademinės muzikos lauke? Galbūt galėtumėte įvardinti keletą Jus pačią įkvepiančių muzikantų?

Vienas kertinių dalykų, nuo kurio reikėtų pradėti, yra atlikėjų ugdymas. Idėja, kad dainuojantis – vadinamasis „lyrinis“ – balsas iš esmės turi atlikti klasikinį repertuarą, pernelyg dažnai trukdo mokyti šiuolaikinio vokalo ir tyrinėti viską, ką balsas gali pasiūlyti.

Jau daug metų esu dainavimo pedagogė, dirbanti su muzika nuo baroko iki šiuolaikinio repertuaro, ir savo darbu noriu perduoti žinutę, kad balsas gali būti labai lankstus, jei atlikėjas pats mąsto lanksčiai ir turi stiprią vokalinę techniką. Daug atlikėjų yra labai lankstūs ir ieško plačių vokalinių galimybių. Tikiuosi, kad ši naujoji karta suras savo vietą ir parodys visa, kas įmanoma.

Taip pat dirbu su kompozitoriais, kad jie patys jautriau pažintų savo pačių balsą ir šitaip kuo tiksliau rašytų vokalui.

Mane labai įkvėpė tokie atlikėjai kaip Cathy Berberian, Françoise Kubler ir Lionelis Peintre’as – jie yra nuostabūs dainininkai. O kompozitoriai G. Aperghis’as, Franckas Bedrossianas, György Ligetis, György Kurtagas man labai padėjo progresuoti, tyrinėjant savo vokalą.

– Kaip dažnai dirbate su jaunais atlikėjais? Kokios šio proceso dalys Jums patinka labiausiai (ir mažiausiai)?

– Labai dažnai dirbu su jaunais atlikėjais. Iš tiesų, nebūna nieko nemalonaus – jauni žmonės pilni energijos. Kartais reikia juos paskatinti mažiau bijoti tyrinėjimų ir atradimų. Tačiau visuomet tai – didžiulis praturtėjimas.

– Kaip pradėjote dirbti su MELOS, kaip užsimezgė jūsų pažintis? Jūsų akimis – koks šis kolektyvas?

– Dirbti su MELOS pernai pasiūlė Juta (J. Pranulytė, MELOS kolektyvo narė ir prodiuserė – red. past.). Pernai mūsų darbas nebuvo įmanomas dėl pandemijos. O šiandien labai džiaugiuosi, kad esu čia ir susipažįstu su šiuo kolektyvu. Jis turi labai glaudų santykį ir autentišką darbo atmosferą – su daug humoro ir kartu atstumo. Šiame kolektyve taip pat matau daug empatijos viena kitai – tai labai svarbu kuriant pasitikėjimą.

– Kokie aspektai sudėtingiausi MELOS programoje „Living Room Music“?

Neabejotinai – darbo su tokio tipo repertuaru metodika. Tai labai ilgas ir specifinis procesas. Šios metodikos nežino ne vien MELOS – daugybė atlikėjų nėra susipažinę, kaip su tokiu repertuaru dirbti. O nedirbant teisingai, tokios muzikos atlikimas tikrai sunkėja.

Perpratus procesą, jo principus galima lengvai pritaikyti dirbant su bet kuriuo repertuaru – o šiuolaikinė muzika mus moko dirbti su jais visokiausiais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.