Muzika

2020.04.22 17:05

Išskirtinis pasakojimas: KGB akiratyje atsidūrusiam Vilniaus Žirmūnų roko festivaliui – 50 metų

knygos ištrauka
LRT.lt 2020.04.22 17:05

1970 metais balandžio 22 dieną Vilniuje grupelė pažangaus jaunimo, vadinamo „Vilniaus sistema“, suorganizavo KGB akiratyje atsidūrusį roko festivalį Žirmūnuose. Apie nelegalų alternatyvios muzikos festivalį, kurio diena (žinoma, neatsitiktinai) sutapo su bolševikų vado Vladimiro Iljičiaus Lenino gimimo diena, rašo Samas Yossmanas, vienas pagrindinių festivalio organizatorių.

Ištrauka iš knygos „Šaltojo karo samdinys“ (Samas Yossmanas kartu su Inga Liutkevičiene, „Mažoji leidykla“, 2016):

Ne tik tokie užmaskuoti juokeliai, bet ir rokas padėjo mums gyventi tautų kalėjime. 1970-ųjų metų pradžioje susiruošėme į Rygą, kur vyko vienas didesnių roko festivalių. Jau buvome girdėję apie Vudstoko festivalį, įvykusį JAV 1969 metais, kažkas panašaus turėjo įvykti ir Sovietų Sąjungoje. Rygos festivalis buvo surengtas didžiulėje Politechnikos instituto aktų salėje. Mes, „Vilniaus sistema“, į Rygą nuvažiavome traukiniu. Sutikome vieną žymiausių Sovietų Sąjungos hipių latvį, pravarde Cepelinas. Jo plaukai beveik siekė užpakalį.

Mano plaukai irgi buvo ilgi, bet ne tiek. Tuomet daug kas augino plaukus, nors valdžia tai draudė. Griebdavomės gudrybės – užsidėdavome trumpų plaukų perukus ant galvos, kad milicininkai ar draugovininkai nematytų ilgų plaukų, nes pamatę ilgaplaukį, nukirpdavo plaukus tiesiog gatvėje. 1956–1957 metais taip pat elgdavosi su žmonėmis, mūvinčiais kelnes-dūdeles – prieidavo ir nukirpdavo jas per vidurį. Džiaugėmės pakliuvę į festivalį, nes neturėjome nei bilietų, nei pakvietimų. Visgi „sistema“ gerbė „sistemą“. Grojo vietinės grupės, atvyko svečių iš Leningrado – dviejų merginų grupė „Flamingo“, kita – „Lesnyje bratja“. Grojo „The Dreamers“, kuriuos matėme koncertuojančius Vilniuje. Susipažinau su garsiausiu Sovietų Sąjungoje roko muzikantu Pitu Andersonu. Jo grupė iš Rygos vadinosi „Natural product“. Pitas buvo gavęs 15 parų už chuliganizmą, nes kažkur šokiuose be leidimo grojo rokenrolą.

Po Rygos festivalio Kolia Gula, mano draugas iš „Orgtechnikos“, važiavęs kartu su mumis į festivalį, ėmė sukti galvą, kaip suorganizuoti tokį festivalį Vilniuje. Tikėjau, kad jam pavyks, nes Kolia buvo labai talentingas vyras. Vieną dieną atėjęs į darbą jo nepažinau – nusiskutęs ūsus, iš bruneto tapęs blondinu. Pasiruošė už kitą vaikiną laikyti fizikos egzaminą (už tai buvo mokami pinigai). Jūs paklausite, argi tai įmanoma? Taip, įmanoma. Paimi įskaitų knygutę ar abiturientų egzaminų lapelį, karštu virtu kiaušiniu nuimi antspaudą, įklijuoji savo nuotrauką ir vėl uždedi antspaudą. Aš taip pat laikiau anglų kalbos egzaminą už vieną sportininką, kuris stojo į Universiteto ekonomikos fakultetą. Įstojo, bet prasilaikė tik trejus metus. Žinoma, jei pagautų, smarkiai nukentėtum, grėstų kalėjimas.

Pradėję galvoti apie festivalį, susirinkome į savo naują klubą, plokštelių parduotuvę šalia F. Dzeržinskio tilto. Ši studija buvo panaši į Romkos įrašų studiją, prekiavo ten mūsų draugas Jurijus Vasilčenko. Jurijus slapčia su J. Kobzono ir E. Pjechos plokštelėmis pardavinėjo „The Beatles“ ir „Rolling stones“ plokšteles. Kartą atėjo jaunas, mums nepažįstamas vyras, bet supratome – „sisteminis“, su džinsais. Prisistatė – Alvitas Taunys. Fantastiškas vyras, nuoširdus roko fanas, vienas iš hipių judėjimo sielų Lietuvoje.

Alvitas pritarė idėjai, kad Vilniuje taip pat reikia organizuoti roko festivalį, tik reikėjo surasti patalpas. Anksčiau, 1968 metais, roko festivalis vyko Universiteto medicinos fakulteto aktų salėje M. K. Čiurlionio gatvėje. Ir šįkart nuėjome į Universitetą prašydami išsinuomoti aktų salę šeštadieniui ar sekmadieniui. Lyg ir sutarėme, bet po poros dienų jie persigalvojo, kaip ir KPI filialas Vilniuje, kelios mokyklos, gamyklos. Mes visai pamiršome, kad 1970 m. balandžio 22 d. Lenino gimimo šimtmetis, dėl to taip nesisekė išsinuomoti patalpų. Mes gyvenome tarsi greta esančiame pasaulyje. Sovietai komunistai gyveno sau, o mes turėjome savo pasaulį.

Pakvietėme žinomą Vilniuje grupę, pasivadinusią „Sartakov yesterday and today“, pagal „The Beatles“ plokštelės „Yesterday and today“ pavadinimą. Draugo Olego Sartakovo tėvas buvo pulkininkas, KPI karinės katedros vedėjas. Olego gimimo diena balandį, tad užsakėme Žirmūnų restorano banketinę salę švęsti jo gimimo dieną. Ten irgi nelabai norėjo įsileisti, bet kaip neleisi švęsti gimtadienio. Banketinėje salėje galėjo tilpti 300 sėdinčių ir gal šimtas stovinčių. Reikėjo užsakyti stalus, pietus. Žirmūnų restorano direktorė paklausė, ar užsakysime desertą, vaisių. Apelsinai buvo deficitas, bet ji pasakė galėsianti gauti jų kokius penkis kilogramus. Penki kilogramai apelsinų tapo mūsų slapyvardžiu. Įspėjome, kad priėjus prie durų reikia pasakyti: „Penki kilogramai apelsinų“, tai leidimas.

Alvitas Taunys jau buvo susitaręs su grupėmis Lietuvoje, Rygoje, reikėjo tik patikslinti dieną. Ir ta diena išaušo. Susirinko pilna salė. Grojo geriausia Vilniaus grupė „Gėlių vaikai“, „Sartakov yesterday and today“, grupė iš Rygos „Natural product“. Dalyvavo vienas iš hipių judėjimo tėvų Vilniuje Aleksandras Jegorovas-Džyza ir kitas garsus hipis, pravarde Fikusas. Jie dviese dainavo bliuzą. Žmonės įsijautę pradėjo šaukti, nusimetė marškinius. Atmosfera įkaito. Jautėmės lyg normalioje šalyje. Ačiū Dievui, niekas neišsišoko su antisovietiniais lozungais ar antisovietinėmis dainomis, tiesa, kažkas iš Dailės instituto studentų užrašė vieną hipių žodį „Why?“ (Kodėl?).

Tuo metu šis klausimas buvo labai populiarus. Matėme salės sienas ramstant tam tikrus žmones, bet nekreipėme dėmesio, manėm, darbuotojai, tačiau mus stebėjo kagėbistai. Kai, pasibaigus koncertui, išėjome į gatvę, aplink knibždėjo milicininkai, stovėjo sunkvežimiai su kareiviais. Nieko bloga nepagalvojome, manėme, gal kokie kariniai manevrai. Naivuoliai!

Pėsti iš Žirmūnų keliavome į geležinkelio stotį palydėti Pitą Andersoną ir „Natural product“ grupę, jie turėjo grįžti į Rygą. Aš ant platformos norėjau nufotografuoti juos, bet kažkas griebė man iš rankų fotoaparatą. Vaikinas, stovėjęs šalia manęs, laikė laikraštį, iš jo pagriebė laikraštį. Surežisuota provokacija. Kažkas pradėjo muštis, šaukti: „Hipiai, svoločiai!“ Nepraėjo ir minutė, kai mus sugriebė už rankų ir nutempė į geležinkelio stoties milicijos skyrių. Klausinėjo, kas mes tokie, ką čia veikiame. Pora kagėbistų, stebėjusių mus Žirmūnų restorane, pradėjo aiškintis, kas renginio „Žirmūnuose“ organizatorius. Visgi kagėbistai nekvaili, suprato, kad 300 žmonių neareštuosi, kils triukšmas pasaulyje. Bet trumpam areštavo ir Kolią Gulą, kitus.

A. Taunį, kuris mokėsi KPI, išmetė iš instituto, Sartakovas turėjo išvažiuoti gyventi į Ukrainą. Dabar daug žmonių skelbiasi buvę festivalio „Žirmūnų“ restorane organizatoriais, nenoriu su jais ginčytis, bet tiesa tokia – iš tikrųjų renginį organizavo trys žmonės: Alvitas Taunys, atsakingas už roko grupes, Kolia Gula ir aš. Mes turėjome surasti patalpas. Tada negalėjau net įtarti, kad Alvitas neilgai gyvens. 1979 metais, kai jau dirbau Londone BBC radijuje, paskambino mano draugas iš Izraelio ir pranešė, kad prieš dvi dienas autokatastrofoje žuvo Alvitas. Roko muzikos laidą vedė mano kolega Seva Novogrodcevas. Paprašiau jo leidimo tarti keletą žodžių prie mikrofono. Paleidau mėgstamą Alvito „Led Zeppelin“ gabalą – „Stairway to heaven“ („Laiptai į dangų“).