Muzika

2020.04.15 21:34

Karantinas namuose įkalino ir muzikos garsenybes, jų koncertų dabar klausosi kaimynai

Trečiadienį pasaulinė kultūros diena, tačiau švęsti menininkai turbūt turi labai nedaug ūpo. Dauguma jų karantino įkalinti namuose, priversti nutraukti savo veiklą, jų koncertai ir spektakliai atšaukti, duris uždarė muziejai ir rengia tik virtualias ekskursijas, parodų salėse taip pat tamsu. Pavasaris – džiaugsmo ir prisikėlimo metas šiemet tylus ir nespalvingas. Nors Europoje plinta Tamperės operos iniciatyva – apšviesti teatrų pastatų fasadus žalia spalva, taip viliantis pandemijos pabaigos ir kartu dėkojant tiems, kurie kasdien prisideda prie kovos su ja. Kaip tik šiuo metu Vilniuje žaliai sušvinta operos ir baleto teatro langai. LRT laidoje „Dienos tema“ kalbintos Lietuvos kultūros žvaigždės, garsinančios ją pasaulyje: pianistė Mūza Rubackytė, kuri šiuo metu yra Ženevoje, tenoras Edgaras Montvidas, gyvenantis Londone, bei Miunchene esanti operos primadona Violeta Urmana.

Dienos tema. Karantinas įkalino šalies muzikos garsenybes: operinio skambesio dabar klausosi kaimynai (su vertimu į gestų k.)

- Vasario mėnesį Milano „La Scaloje“ vyko Giuseppe Verdi operos „Trubadūras“ premjera, kurioje jūs įkūnijote Azučeną. Buvo planuojami, rodo, 8 premjeriniai pasirodymai. Ar pavyko juos visus parodyti, nes, man regis, vasario pabaigoje teatras paskelbė stabdąs kol kas spektaklius?

V. Urmana: Taip, mums iš tiesų pavyko, nes iš 10 spektaklių 6 sudainavome. Vasario 21 d. likus iki spektaklio valandai, jis buvo „nuimtas“, nes valdžia nusprendė uždaryti teatrus, stadionus ir taip toliau. Taigi mums dar kažkuria prasme pavyko, o kai jau išaiškėjo situacija, tai, aišku, pasistengėme kuo greičiau išvykti iš Milano.

- Jūs išvykote iš Milano ir dabar esate Miunchene, Vokietijoje. Kodėl išvykote iš Italijos ir pasirinkote Vokietiją?

V. Urmana: Todėl, kad aš čia gyvenu.

- Dabar skelbiama, kad Milano „La Scala“ bus uždaryta iki gegužės 3 d. Galbūt turite žinių, ar taip ir išliks, o gal bus pratęsta?

V. Urmana: Manau, kad turbūt užsitęs visas šitas karantinas. Į Milaną turėjau važiuoti vėl gegužės viduryje repetuoti G. Verdi operą „Kaukių balius“. Iš vienos pusės norėčiau debiutuoti Ulrikos vaidmeniu, bet iš kitos pusės – labai baisu, nes turėjome išvažiuoti iš Milano, užsikrėtusių buvo gal 1 000, dabar situacija žymiai baisesnė. Manau, kad būtų labai neatsargu, tuo labiau, kad žmonės kvėpuodami, šnekėdami gali užkrėsti, o įsivaizduokite, mums repetuojant reikia dainuoti.

- Repeticijos nėra atšauktos?

V. Urmana: Kol kas nieko negirdėti.

- Kiek apskritai jūsų spektaklių atšaukta ir jau tiksliai žinote, kad neįvyks? Iki kada atšaukti pasirodymai?

V. Urmana: Po „Trubadūro“ turėjau važiuoti į Hamburgą, kur kovo viduryje turėjo prasidėti Richardo Strausso operos „Elektra“ repeticijos. Mus stūmė vis tolyn, tolyn, paskui paaiškėjo, kad sceninis pastatymas yra neįmanomas. Dabar jie vis dar tikisi, kad repeticijas būtų galima pradėti balandžio 26 d. ir bent jau koncertiniu atlikimu pusę spektaklio padaryti. Bet vėlgi, iš vienos pusės labai norisi, o iš kitos pusės – baisu, nes situacija yra tokia, kad dar per anksti. Mes rizikuotume tada visi, jeigu kas pasveiko, kad vėl neprasidėtų antroji užsikrėtimų banga.

- Ką veikiate namuose?

V. Urmana: Namuose, kai niekad nebūni, tai yra darbų vien ūkyje pakankamai. Aišku, dabar ateina man asmeniškai gražiausias metų laikas, kada viskas pradėjo jau žaliuoti, žydėti ir oras, man atrodo, netipiškai balandžio mėnesiui šiltas, tai smagu sėdėti terasoje, gerti kavą ir skaityti knygą. Sakau, darbų užtenka ir labai daug reikia mokytis naujų partijų. Iš nuobodulio nesikankinsiu, nėra prošvaisčių.

- Ačiū už pokalbį, o dabar noriu kreiptis į ponią Mūzą Rubackytę. Jus karantino laikotarpis užklupo besirengiant koncertams JAV: jau baigėte tvarkyti vizų formalumus, bet taip ir neteko išvykti, tiesa?

M. Rubackytė: Malonu bent nuotoliniu būdu atsidurti Lietuvoje. Esu užstrigusi Ženevoje, į kurią atskridau 3 dienoms kovo pradžioje. Po to turėjau tuoj pat skristi į Vilnių, Paryžių, Čikagą ir į Kolumbiją, bet jau 40 dienų esu tikrame karantine.

- Daug šalių išvardijote, o kiek iš viso koncertų per tą laiką atšaukta?

M. Rubackytė: Šiuo metu atšaukta kovo ir balandžio ir jau kai kurie gegužės mėnesį Prancūzijoje. Summa summarum – šiuo metu atšaukta apie 15. Toliau žiūrėsim, kas iš to bus.

- Kaip išgyvenate šį tylos laikotarpį, ar jis labai skausmingas?

M. Rubackytė: Žinote, mano profesija susideda iš dviejų visiškai poliarinių dalių: viena – tai izoliacijos, karantino, galima pavadinti, kai mokomės kūrinius, juos studijuojame. Tada yra tam tikra autoizoliacija, įėjimas į savo paties ir kitų kūrėjų pasaulius. O antroji pusė – tas pasidalijimas su publika: koncertai, šventė, plojimai ir panašiai. Taigi man nėra naujas tas autoizoliavimo periodas ir jeigu priimant jį pozityviai, jis yra labai šaunus. Be abejo, gaila koncertų, bet jie nėra anuliuoti, jie atidėti ir tikiuosi juos surengti rudenį arba kitais metais. Šiandien išgyvenu labai harmoningą periodą ir mokausi daug naujų kūrinių. Ypač džiaugiuosi, kad daugiau laiko galiu skirti gigantiškam kūriniui, kurį turiu išmokti birželiui. Kalbu apie Leopoldo Godowskio didžiulę fortepijoninę sonatą, kuri yra Gaono metų dalis. L. Godowskis gimė Žasliuose ir yra litvakas, taigi tai Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos projektų dalis. Aš mokausi šiuo metu, studijuoju, dailinu ir tai man suteikia didžiulį džiaugsmą. Turiu tam visas sąlygas ir be to – gyvenu šalia savo mylimo žmogaus, nes galėjau būti užstrigusi Bogotoje, Čikagoje ar nežinau, kur.

- Viskas ne taip ir blogai tam karantine, juolab kad jūsų namuose skamba muzika, tik nėra klausytojų. Žinau, kad jūs dar rašote autobiografinę knygą, gal kaip tik dabar atrasite laiko pabaigti ją?

M. Rubackytė: Sakote nėra klausytojų, bet yra kaimynai: vakar gavau gėlių puokštę ir vyno prie durų. Tai labai miela ir manęs, kai dirbu, prašo atidaryti langus. Dėl kitų darbų, išties, kaip tik šiuo metu su vyru keturiom rankom darome paskutines korekcijas mano autobiografinei knygai, kuri vadinsis „MŪZA, gimusi po fortepijonu“. Pirmiausia ji pasirodys Prancūzijoje, o paskui, tikiuosi, „Tyto alba“ ją išvers į lietuvių kalbą. Taigi paskutinės knygos korektūros, taip pat turiu daug diskų, kuriuos turiu išklausyti, sumontuoti ir išleisti, nuotoliniu būdu dirbu su prodiuseriais. Taigi tokie kartais beveik dešimtmečiais atidėti darbai šiandien yra čia ir tai – didžiulis privalumas.

- Ačiū jums, saugokite save ir lauksime jūsų naujuose koncertuose, taip pat ir Lietuvoje. O dabar kreipiamės į garsųjį tenorą, šiuo metu esantį Londone, Edgarą Montvidą. Esate įkalintas savo namuose po Cristiano Josto operos „Egmontas“ premjeros Vienos operoje. Ar įvyko visi premjeriniai spektakliai, ar, kaip V. Urmanos atveju, kai kuriuos teko atidėti?

E. Montvidas: Ačiū Dievui, visus spektaklius Vienoje padainavau. Tiesą pasakius, virusas mane nutildė tik pradėjus Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos turnė po Prancūziją, taip kad ta džiaugsmo odė viruso buvo nutildyta.

- Ir ne tik Prancūzijoje, nes jums neteko dainuoti Nyderlanduose, į Lietuvą turėjote atvažiuoti. Ar visi jūsų spektakliai atidėti, atšaukti?

E. Montvidas: Koncertai, kurių aš labai laukiau, su Bostono simfoninio orkestru buvo, deja, atšaukti. Taip pat ir koncertas Nyderlanduose, minėti koncertai Prancūzijoje, o šiuo metu turėjau būti Lietuvoje. Su koncertinėmis organizacijomis, Filharmonija, Operos ir baleto teatru dar ieškome datų, į kurias būtų galima perkelti dabar turėjusius įvykti koncertus arba spektaklius.

- Liepos mėnesį buvo lyg ir buvo planuotas jūsų pasirodymas „Midsummer Vilnius“ festivalyje, Valdovų rūmuose, bet man nepavyko aptikti jokios programos. Ar tas koncertas jau irgi atidėtas, festivalis nevyks? Ką nors žinote apie tai, o gal dar visko galima tikėtis?

E. Montvidas: Dar viliuosi, kad galbūt iki liepos pabaigos bus sušvelnintas režimas ir koncertinės organizacijos galės vykdyti savo veiklą. Kol kas iš šio festivalio aš jokių naujienų dar negavau ir oficialiai dar jie nepaskelbė, kad koncertai būtų atšaukti. Tai dar viliuosi, kad galbūt liepos gale man pavyks susitikti su Lietuvos publika.

- Ar tas karantinas dėl tų visų atšauktų ar atidėtų koncertų jums yra labai skausmingas, nes iš vienos pusės buvo įdėta daug darbo, repeticijos, laikas, o iš kitos pusės tai vienintelis pragyvenimo šaltinis, kurio dabar netekote, nes esate samdomas dainininkas ir nesate vieno teatro, kuris jums mokėtų algą, aktorius?

E. Montvidas: Taip, tiesa, tai buvo nukirsta kaip kirviu ir dabar man tenka gyventi tik iš santaupų, kurios neišvengiamai baigsis.

- Tenka taupyti šiek tiek?

E. Montvidas: Tenka taupyti, gyventi labai minimaliomis apsukomis.

- Bet matau, kad jūsų geros nuotaikos, bent jau kol kas, nėra paveikusi šita situacija. Be to, jeigu užklystume į jūsų „Facebooko“ profilį, tai matau, kad bėgiojate, aplankote netoliese gyvenančią režisierę Dalia Ibelhauptaitę, šiandien buvote nuvykęs aplankyti rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės. Toks neplanuotai didelis laiko atsiradimas verčia ieškoti kažkokių užsiėmimų ir pramogų, kam skiriate daugiausiai savo laiko?

E. Montvidas: Tiesą pasakius, nors ir aplankau draugus, gyvenančius Londone, laikydamasis rekomenduojamos 2 metrų socialinės distancijos, bet taip pat atradau daugiau laiko pedagoginei veiklai. Veiklai, kurią pradėjau praeitais metais, bendradarbiaudamas su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, nuotoliniu būdu turiu susiformavusią tarsi savo klasę, dirbu su keliais studentais. Turiu daugiau laiko dirbti ir privačiai su žmonėmis, kurie norėtų išmokti dainuoti. Vildamasis, kad galbūt kitą sezoną jau galėsime dirbti savo darbą, ruošiu vaidmenis kitam sezonui ir dirbu su savo balsu, kasdien stengiuosi palaikyti formą.

- Jūsų namuose irgi skamba muzika ir kaimynai turbūt, kaip ir Mūzos Rubackytės atveju, tik gėlių dar neatnešė.

E. Montvidas: Klausiau kaimynų, ar jų netrukdau, tai jie labai džiaugiasi, kad skamba operiniai garsai iš mano buto.

- Sakiau, kad jūs judate, bėgiojate, aplankote savo koleges. Bet iš tiesų, kiek apskritai galima judėti Londone, ar labai griežtos karantino sąlygos, nepažeidžiate nieko savo judėjimu?

E. Montvidas: Valdžia rekomenduoja tik kartą per dieną atlikti kažkokius sporto pratimus: ar tai būtų pasivaikščiojimas, ar bėgiojimas, ar važinėjimasis dviračiu. Tiesą pasakius, kai nubėgu 14–15 km, tai antrą kartą per dieną bėgioti nebesinori, tai man tiek visiškai pakanka. O miestas iš principo yra labai tuščias, uždaryta absoliučiai viskas ir nėra prasmės po tą tuščią miestą vaikščioti. Žmonės, tiesą pasakius, lankosi tik maisto prekių parduotuvėse, kuriose taip pat ribojami žmonių srautai, įleidžiama tik tada, kai kažkas išeina. Tokio labai griežto, kaip buvo Italijoje ar Prancūzijoje, nėra, mums jokių oficialių raštų dar nereikia rodyti policijai. Bet pastebėjau, kad labai daug patruliuoja gatvėse policininkų, ypač parkuose neleidžia žmonėms burtis grupelėmis, sėdėti ant suoliukų, žolės. O oras šiuo metu yra labai palankus Britanijoje: saulė šviečia, per 20 laipsnių šilumos, gal šiomis dienomis šiek tiek vėsiau, bet šiaip kaip tyčia – nei lietaus, tik saulė.