Penktadienio vakarą Lietuvoje pirmą sykį koncertuos garsi britų elektroninės popmuzikos grupė „Orchestral Manoeuvres In The Dark“ (OMD). Prieš koncertą Vilniaus salėje „Compensa“ jos vokalistas Andy McCluskey davė išskirtinį interviu portalui LRT.lt.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išgarsėjusi OMD – viena garsiausių „synthpop“ žanro grupių, parašiusi dešimtis populiarių dainų ir išleidusi trylika albumų.
„If You Leave“, „So In Love“, „Souvenir“, „Tesla Girls“, „Call My Name“, „Walking On The Milky Way“, „Sailing On The Seven Seas“, „Enola Gay“ – šiuos hitus puikiai žino vyresnės kartos melomanai. Tarp grupės gerbėjų mūsų šalyje – Andrius Mamontovas, Algis Ramanauskas, pasirodymą Vilniuje „apšildysiantis“ Rimas Šapauskas ir kiti žinomi pramogų pasaulio žmonės.
Grupės lyderiai – dainininkas Andy McCluskey ir klavišininkas Paulas Humphreys. 1996-aisiais OMD atsisveikino su scena. Grupės nariai užsiėmė kitais projektais, A. McCluskey subūrė labai sėkmingą merginų popgrupę „Atomic Kitten“. Beje, 2016-aisiais kartu su grupės „Take That“ lyderiu Gary Barlow jis parašė dainą režisieriaus Dexterio Fletcherio filmui „Erelis Edis“.
2006-aisiais OMD sugrįžo ir sėkmingai tęsia karjerą – nuo to laiko išleido tris puikiai gerbėjų įvertintus albumus.
Į Vilnių grupė atvyko, minėdama susibūrimo keturiasdešimtetį – su koncertine programa „Souvenir“, kurioje skamba ir senieji hitai, ir naujojo OMD etapo dainos. Prieš pasirodymą Vilniuje Andy davė interviu LRT.lt.
– Pirmą sykį koncertuosite Lietuvoje. Ką apie šią šalį žinote?
– Nedaug, bet mano partneris grupėje Paulas Humphreys, kaip jau turbūt žinote, yra vedęs lietuvę (daugiau apie tai galite perskaityti čia – Red.). Sakė, kad jūsų šalyje labai gražu.
Tik bėda, kad nespėsiu daug sužinoti, nes taip jau būna – atvyksti, pagroji, išvyksti. Gal net iškart po koncerto teks keliauti į Krokuvą.
– Ko mums tikėtis iš šio koncerto, kuriuo minite grupės keturiasdešimtmetį?
– Mums pasisekė, kad turime daug populiarių dainų, bet grojame ir keletą netikėtų kūrinių. Tikiu, kad žiūrovams tai bus ir pamėgtų hitų, ir gražių atradimų vakaras. Pasiklausykite geriausių OMD dainų rinkinio – iš jo skambės 13-14 kūrinių.
Įdomiausia, kad skirtingose šalyse mūsų populiariausios dainos – skirtingos. Pavyzdžiui, Amerikoje mūsų dainos hitais pradėjo tapti kokiais 1984-aisiais. Daina „Enola Gay“ populiari visur, bet ne Vokietijoje. Bet ten mūsų „Maid Of Orleans“ buvo populiariausia 1982 metų populiariausia daina. Ir taip toliau.
Būna, kad vienoje šalyje pagroji dainą, visi eina iš proto, kitoje šalyje sutrikę dairosi – o kas čia per daina?
Tikrai bus „Souvenir“, „Pandora's Box“, „Tesla Girls“, „Enola Gay“, „If You Leave“, „Sailing On The Seven Seas“ – tikiu, kad jas Lietuvoje žino. Bet esame parašę ir daug eksperimentinių dainų – bus ir jų. Tie, kurie žino mūsų kūrybą gerai ir giliai, bus nustebę, kad pagrosim ir netikėtų dalykų.
Beje, koncertą pradedame eksperimentinių garsų koliažu, o tada daina „Stanlow“ – lėtu kūriniu apie naftos perdirbimo įmonę. Tai lyg lėta preliudija, kai ji baigiasi, žmonės jau pasiruošę šokti.
– 1996-aisiais OMD paliko sceną ir grįžo po dešimtmečio. Ar tikėjote, kad grupė dar atgims?
– Ne, maniau, kad viskas baigta. Dabar aš suprantu, kad praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis buvo postmodernios eros pradžia. Kai popkultūra pradėjo maitintis savo istorija, suktis ratu, viskas pradėjo kartotis, nebeišrandama nieko iš esmės naujo. Tai galioja viskam – filmams, muzikai, madai.
Kai tai prasidėjo, buvau šokiruotas. Norėjau kurti kažką, kas žiūri į ateitį, o ne „o, mažule, myliu tave“ ir dainas su ilgomis gitaros suluotėmis. Ir tada į madą sugrįžo gitaros. Žiūrėjau ir nesupratau – kas čia darosi, nesąmonė.
O dabar jau aišku – nebėra tokio dalyko, kaip visiškai naujos kryptys ar mados. Tai ir blogai ir gerai. Jei esi geras kūrėjas tam tikrame žanre, vis dar sugebi groti, tavo dainos vis dar svarbios, žmonės nori tave matyti – nesvarbu, groji sunkųjį roką, folką ar elektroninę muziką. Žmonės sako – ta grupė ikona, ją norisi pamatyti. Pasižiūrėkite į „The Rolling Stones“ – jiems vis dar netrūksta publikos.
Praėjusiame dešimtmetyje mūsų pradėjo klausinėti – gal sugrįšite? Sakėm „ne“, bet paskui susimąstėme – o gal?
Dabar rengiame šimtą koncertų per metus, grojame tūkstančiams žmonių. Ir pagaliau grosime į Lietuvą, nes ten mūsų irgi laukia.
– Man vienas įdomiausių jūsų projektų – grupė „Elektric Music“, kurią sukūrėte paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje su jus įkvėpusios grupės „Kraftwerk“ nariu Karlu Bartosu. Kaip tai nutiko?
– Oi, tai keista istorija. Ta grupė išleido tik vieną albumą. Tuo metu ir Karlas, ir aš nežinojome, ką daryti su savo gyvenimu. Išpopuliarėjo britpopo, „grunge“ žanrai, atrodė, kad mūsų muzikos niekam nereikia.
Tai labai juokinga. Kai aš nuvažiavau į Diuseldorfą, pirmiausia norėjau pamatyti vietą, kur buvo „Kraftwerk“ studija, nes ta grupė man labai svarbi. Kai Karlas atvyko į mano miestą Liverpulį, pirmiausia norėjo pamatyti klubą, kuriame kadaise grojo „The Beatles“. Mes abu apsėsti muzikos ir jos istorijos.
Žodžiu, viskas prasidėjo taip. Kadaise nusiunčiau grupei „Kraftwerk“ faksą, prašydamas leidimo perdirbti jos dainą „Neon Lights“. Sulaukiau Karlo atsakymo, kad grupė niekada neatsako į tokius laiškus, bet iš esmės galiu tai daryti, jokių problemų. Ir kad jis išėjo iš „Kraftwerk“, bet norėtų su manimi susipažinti.
Pasijutau maždaug taip – nusiunčiau faksą Dievui, atrašė šventas Petras ir pakvietė paplepėti prie rojaus vartų. Beje, neseniai tą faksą radau. Liko tik baltas popierius, dažai jau nusitrynę.
– Pernai jums sukako šešiasdešimt. Ką jums reiškia šis skaičius?
– Kai buvau paauglys, galvojau, kad trisdešimtmečiai – seniai, kurie turėtų atsiknisti ir nelįsti į akis.
Dvidešimtmetis aš būčiau visiškai pasišlykštėjęs nuo minties, kad kad šešiasdešimties vis dar kursiu muziką. Sakyčiau – traukis, užleisk vietą kitiems. Pamenu, kai 21-erių bare pasakiau draugui – jei 25-erių vis dar grosiu, nušauk mane.
Bet dabar pasakyčiau – gerai, pasiklausykite dviejų naujausių OMD albumų ir pasakykite, ar reikia sustoti. Nes manau, kad vis dar kuriame gerą muziką.
Amžius, žinoma, keičia taisykles. Pernai turėjome 65 koncertus iš eilės. Paskutines dvi savaites jau fiziškai skaudėjo, buvau pervargęs, miegojau 11 valandų per parą. Bet dar ir todėl, kad netekom per tą koncertų seriją suplanuotų trijų savaičių atostogų – dėl geriausių dainų albumo reklamos.
Jei šiandien dainuočiau tik pensininkams, kad užsidirbčiau vaistams, to tikrai nedaryčiau. Bet man atrodo, kad mūsų grupė vis dar svarbi ir įdomi.
Mes didžiuojamės tuo, ką nuveikėme. Gerbiame mūsų hitus, nes jie apmoka mūsų sąskaitas ir patinka žmonėms. Kai pradedi groti „Enola Gay“, jautiesi lyg prie pokerio stalo su keturiais tūzais – žinai, kad laimėsi.
Bet nauji albumai mus perkėlė į šiuos laikus, nes žmonės pastebi, kad mes kuriame ir gerbiame muziką. Daug grupių dabar kuria naujus albumus tik tam, kad turėtų naują logotipą marškinėliams ir priežastį surengti dar koncertų. Mūsų atvejis – kitoks.
– Jūsų muzikinis partneris P. Humphreys dėl kūrybinių nesutarimų 1989-aisiais paliko OMD, 2006-aisiais grupei atsikūrus vėl groja grupėje. Kokie jūsų santykiai šiandien?
– Mes labai skirtingi žmonės, bet mums kartu gera dirbti. Kai dirbame, jaučiamės kaip dvi mašinos detalės, kurios tinka viena kitai. Ką aš galiu, jis negali, ir atvirkščiai. Jis nuostabiai dirba su skambesio detalėmis, aš neturiu kantrybės tam.
Bet turime vieną problemą, dėl kurios turime mandagiai prikąsti liežuvį. Jis palaiko futbolo komandą „Manchester United“, o aš – „Liverpool“. Mes nekenčiame vienas kito komandų. Visa kita – gerai.
– Negaliu nepaklausti apie „Brexitą“, nes dabar tai – kone pagrindinė tema pasaulyje.
– Britai į valdžią išrinko Borisą Johnsoną. Jis – šiknius, savanaudis, melagis, narcizas, gašlūnas, bjaurus šlykštynė, kurio brolis paliko partiją, nes negali jo pakęsti.
Borisas – žmogus, kuris sukūrė „Brexitą“ savo naudai, įsodino šalį į autobusą ir nuvairavo jį nuo uolos.
– Kas nutiko britams, kad jie rinkosi už jį balsuoti?
– Tai, kas nutiko daugelyje šalių. Šio amžiaus pradžioje bankų sistema buvo visiškai paleista nuo pavadžio, įsigalėjo godumas. Prieš dešimtmetį įvyko krizė.
Daug šalių turėjo paaukoti mokesčių mokėtojų pinigus, kad išgelbėtų bankus. Daug pinigų, kurie turėjo atitekti socialinei gerovei, teko bankams.
Darbininkų klasei pasidarė labai sunku, ne tik Anglijoje. Tie žmonės pamatė, kad pasaulis pasikeitė. Užsidarė daug gamyklų, dingo tūkstančiai darbų. 50-60 metų vyrai nebeturi darbo, jų žmonos laksto per tris darbovietes, kad išlaikytų šeimą.
Tada dar paaiškėja, kad jų sūnus gėjus, o dukra grįžo namo su lenku draugu. Tas britas sėdi ir klausia – kur mano senoji Anglija? Visame pasaulyje taip yra – pikti, neišsilavinę žmonės visada kaltina kito socialinio sluoksnio, tikėjimo, spalvos žmones. Jie visada yra problema.
Tokiomis nuotaikomis pasinaudojo ksenofobiški laikraščiai ir politikai. Na, ir žmonės, kurie visą gyvenimą balsavo už leiboristus, šįkart balsavo kitaip.
Donaldas Trumpas tą patį padarė Amerikoje – įtikino, kad jo oponentams demokratams rūpi tik gerai uždirbantys intelektualai didmiesčiuose, o ne darbininkai provincijoje.
Na, o pas mus konservatoriai įkalbėjo kalakutus balsuoti už Kalėdas. Nes dėl „Brexito“ labiausiai nukentės būtent neturtingi britai, o turtingiems ir toliau bus labai gerai. Nes nebereikės savo pajamų ir mokesčių rodyti Europos institucijoms. Tai dar viena priežastis, dėl kurių B. Johnsonas ir jo bendramintis Nigelis Farage'as taip norėjo išstoti iš Europos Sąjungos.
– Ar ketinate kraustytis kitur?
– Ne, liksiu Anglijoje. Liūdniausia, kad leiboristų partija prarado daug gerbėjų dėl partijos lyderio Jeremy Corbyno – seno socialisto iš 70-ųjų, kuris nesupranta šių laikų.
Žiūrėkite, mano tėvas buvo komunistas, bet aš puikiai suprantu, kad socialistiniai, komunistiniai idealai neveikia ir nepasiteisina. Blogiausia, kad dėl Corbyno partiją paliko daug žmonių, kurie linko prie centristinių idėjų.
Na, dabar penkerius metus turėsime B. Johnsoną, kuris darys ką nori.
– Neseniai pasaulį paliko „Roxette“ dainininkė Marie Fredriksson. Kaip ir OMD, „Roxette“ išgarsėjo devintajame dešimtmetyje. Ar teko ją pažinoti?
– Taip, su „Roxette“ grojome ture „Night Of The Proms“ su orkestru, kai sugrįžome į sceną. Beje, jai tai irgi buvo sugrįžimas po smegenų auglio operacijos. Tada ji jau buvo silpna. Trapi, prastai matė. Balsas pagerėjo, turui įsibėgėjus. Šiaip puiki atlikėja, gaila.
– Kai OMD 1996-aisiais atsisveikino, ką ketinote daryti toliau?
– Daužiau galvą į sieną. Atrodė, kad šios grupės niekam nereikia. Mėgau elektroninę muziką, norėjau rašyti dainas apie politiką, o staiga madingiausiu dalyku tapo groti roką gitara, maivytis scenoje ir skambėti kaip „The Beatles“.
Tuo metu paskutiniame OMD albume „Universal“ net bandžiau nuo elektroninių garsų pereiti prie akustinių. Parašiau „Walking On The Milky Way“ – man atrodo, tai viena geriausių mano dainų. Bet populiariausia BBC radijo stotis „Radio 1“ jos netransliavo, nes nusprendė, kad būdamas 36-erių esu per senas jos klausytojams. „Woolworth's“ tinklo parduotuvės, kuriose tuo metu būdavo parduodama 40 procentų singlų, atsisakė priimti mano įrašą.
Net tokiomis aplinkybėmis daina pakilo į 17-ąją vietą Didžiosios Britanijos dvidešimtuke. Kai dabar pagalvoju – triumfas. Pamaniau, kam stengtis, viskas baigta.
Bet supratau, kad vis dar sugebu rašyti dainas.
– Netrukus atsirado labai populiari, paauglių auditoriją sužavėjusi merginų grupė „Atomic Kitten“, kuriai rašėte dainas. Kaip tai nutiko?
– Niekas netiki, bet iš esmės „Kraftwerk“ išrado grupę „Atomic Kitten“. Pasiskundžiau K. Bartosui, kad mano albumo niekas neperka. Sakiau – ai, rašysiu dainas ir atiduosiu kitiems.
Jis sako – pala, o kodėl tau pačiam nesubūrus grupės, kuri tas dainas dainuos? Hm, kokią grupę? Ogi trijų merginų, nes istorijoje – daug puikių tokios sudėties grupių.
Matote, vaikinų grupės gali parduoti bet ką, nes juos dievinančių merginų meilė yra ne tik akla, bet ir kurčia. Su merginų grupėmis kitaip – turi būti geros dainos, nes kitaip nepavyks. Man ta idėja patiko. Taip atsirado „Atomic Kitten“.
– Turbūt teko patirti įdomių istorijų su šia grupe?
– Patikėkite. Mačiau šių dienų Romeo ir Džiuljetos istoriją. „Atomic Kitten“ Londone apsistodavo tame pačiame viešbutyje, kaip ir beprotiškai populiari vaikinų grupė „Westlife“.
„Atomic Kitten“ narė Kerry Katona įsimylėjo negražiausią vaikiną iš „Westlife“ – Brianą McFaddeną (pora vėliau susituokė, bet išsiskyrė 2006 m. – Red.). Tipiška, nes ji buvo daili, bet labai nepasitikėjo savimi.
Abiejų grupių įrašų leidyklos išėjo iš proto – maždaug, jei gerbėjai sužinos, kad jie draugauja, tai nustos pirkti įrašus ir eiti į koncertus. Jie tame viešbutyje tyliai išslinkdavo į tualetą – kartu parūkyti ir pasibučiuoti. Atlėkdavo abiejų grupių apsaugininkai, išspirdavo duris ir juos ištempdavo. Esu matęs tai ne sykį.
– OMD yra sukūrę daug labai keistos, intriguojančios muzikos, bet jūsų vizitinė kortelė – popmuzikos hitai. Dėl kurių į šią grupę dalis klausytojų gal žiūri mažiau rimtai, nei reikėtų.
Hitai – tai, ką palieki po savęs. Juos transliuoja per radiją, jie skamba filmuose. Kai 1996 m. OMD nutraukė veiklą, taip ir nutiko, tapome „ta 80-ųjų grupe, kuri turėjo tas populiarias dainas“. Tai nervino, nes grupę sukūrėme ne dėl to. Mūsų albumuose – daug labai įdomios muzikos, kuri buvo pamiršta.
Pavyzdžiui, albumas „Architecture Of Morality“ – trys garsios dainos ir daug labai keistų dalykų. Ir mes to albumo pardavėme keturis milijonus egzempliorių. Nes klausytojai priėmė ir eksperimentus.
Kai grupė atsikūrė, tai buvo geriausia, kas nutiko, nes klausytojai iš naujo įvertino mūsų istoriją – „o, geras, jie ne tik hitus grojo“.
Pavyzdžiui, mūsų 1983-ųjų albumas „Dazzle Ships“ – apie šaltojo karo politiką ir radijo traškesius. Labai keista muzika tiems laikams.
– Kai 2006-aisiais grįžote, ar žinojote, kad tai bus ilgalaikis projektas?
– Ne. Bet po trejų metų prisėdome ir pradėjome kalbėtis – ar norim tiesiog joti ant senų dainų? Nieko blogo, daug kas taip daro, bet tai neatitinka mūsų koncepcijos. Mes visada norėjome mesti sau iššūkį, mąstyti neįprastai, žiūrėti į priekį.
Taip, dažnai grojame retro festivaliuose, 14 populiariausių dainų, 50 tūkstančių žmonių su 80-ųjų stiliaus rūbais eina iš proto, ir viskas čia gerai.
Bet taip pat grojame orkestruose, kuriame projektus su muziejais, meno instaliacijas, kuriame naują muziką.
Tuo tarpu nemažai mūsų bendraamžių prisėda porai savaičių, paskubomis įrašo prastą albumą ir „ai, bus gerai, svarbiausia, kad vėl galėtume keliauti į turą“. Aš tai suprantu – jie priklausomi nuo šio gyvenimo būdo, smagu uždirbti daug pinigų ir matyti, kaip žmonės šoka. Tarp koncertų jie mėgsta ne kurti naujas idėjas, o jodinėti žirgais ar plaukioti nuosavu suknistu katamaranu Karibų jūroje.
O mes nenorime kurti blogos muzikos. Kai koncertuose grojame naujas dainas, žmonės nebėga į tualetą ar barą.
– Kalbama, kad devintojo dešimtmečio muzikos pasaulio užkulisiai buvo visiškai beprotiški.
– Didžiausią beprotybę mačiau „Depeche Mode“ koncertų ture. Vienas grupės komandos narys turėjo stiklinę akį. Jis išsiimdavo ją, palaižydavo, apvoliodavo kokaine ir įsidėdavo atgal.
Ką mes patys darydavome, geriau nepasakosiu. Tuo metu muzikos versle buvo labai daug pinigų ir narkotikų. Kad atsispirtum pagundoms, turėjai būti labai stiprus.
Bet žinote, jei po koncerto iki ryto šniaukši narkotikus ir gersi viskį, kitą dieną nepadainuosi, o tau už tai moka pinigus. Kartą mūsų garso režisierius pasakė – nori narkotikų? Imk migdomųjų tabletę.
Pagalvojau, kad tai protingas patarimas. Po koncertų pirmas einu miegoti, nes balsas – mano instrumentas, turiu jį saugoti. Dabar tai mūsų grupės pokštas – užkulisiuose kalnai tablečių, bet tik migdomųjų ir vaistų nuo skausmo.
– Esate sakęs, kad OMD į sceną sugrąžinote dar ir todėl, kad jūsų vaikai nebuvo matę jūsų scenoje.
– Taip dabar jau matė. Iš esmės lyg ir didžiavosi. Bet kai mano penkiolikmetis sūnus su bičiuliu nuėjo į OMD koncertą, tas jam pasakė – „tavo tėvas šoka kaip labai keistas grybas“.
O mano dukra visą koncertą pražaidė kompiuterinius žaidimus. Kai jos mama paklausė, argi neįdomu pažiūrėti į tėtį, dukra tik gūžtelėjo pečiais – „taigi aš jį namie matau“.
– Iš kurios dainos esate uždirbęs daugiausiai pinigų?
– Tikriausiai iš „Enola Gay“, nes ji labai dažnai pasaulyje skamba per radiją. Toliau – „If You Leave“ ir „Maid Of Orleans“. Bet įdomu, kad viskas keičiasi. Mūsų daina „Electricity“ niekur nebuvo hitas, bet per pastaruosius dešimt metų išpopuliarėjo internete ir dabar yra viena mūsų vizitinių kortelių.
– Kas toliau?
– Pastaruosius porą metų buvome visiškai susitelkę į grupės jubiliejų, koncertavome su orkestru. Šiuo metu nėra idėjos naujam albumui, bet laukia šis tas įdomaus.
Turim naują projektą, kuris daug labiau džiugina, Mus pasamdė JAV sukurti meno instaliaciją. Visiškai beprotiška idėja, susijusi su milžiniška organizacija, kuri mus įsileido į savo archyvus. Negaliu atskleisti, kokia tai organizacija, bet aš visiškai pritrenktas. Tiesa, tai užtruks porą metų.
