Gruodžio 14 d. Marijono Mikutavičiaus šou „Ore“ atkeliavo į Kauną. „Ore“ rengėjai atviri: kad žiūrovai išvystų kvapą gniaužiantį Marijono Mikutavičiaus šou, teko rimtai pasukti galvas, išspręsti daugybę netradicinių techninių problemų, įveikti aukščio baimę ir net pergudrauti fizikos dėsnius. Rezultatas – beveik dviejų valandų Marijono muzikos ir naujausių technologijų šou, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Ore“ dar bus parodytas tik vienintelį kartą – gruodžio 28 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje.
Daugiau nei šimto žmonių komanda dirbo beveik metus, kad iš pirmo žvilgsnio beprotiška „Ore“ idėja taptu kūnu. Pasak M. Mikutavičiaus, mintį pakelti koncertą į orą jis pasitiko su džiaugsmu, nors ir suprato, kad laukia didžiulis sceninis išbandymas ir sudėtingiausias šou jo gyvenime. Nepaprastas ne tik techniškai, bet ir morališkai.
Kilti į orą su visa trijų modulių scena, leistis iš palubės grojant fortepijonu, naviguoti tarp trijų judančių scenų ir savo padėtį nuolat keičiančių gigantiškų ekranų, dainuoti, bendrauti su publika ir atrodyti taip nerūpestingai tarsi vaikštinėtum po parką – reikia maksimalaus sceninio pasitikėjimo savimi.
„Atkreipkit dėmesį, kad dabar jūs esate labai aukštai, maždaug kaip atvirame penkto–šešto aukšto balkone. Nepamirškite to nė sekundei“, – per „Ore“ repeticiją į 18 metrų aukštį pakilusius Marijoną ir jo muzikantus instruktavo koncerto režisierius ir „Ore“ koncepcijos autorius Dalius Abaris.
Pradėję kilti į viršų, muzikantai galėjo tik nujausti, kokiame aukštyje jie jau yra. „Tai, kad nelabai matydavau, kiek aukštai virš žemės esu, buvo palengvėjimas. Turiu nemenką aukščio baimę ir teko padirbėti su savimi, kad ją įveikčiau. Kai pajusdavau, kad pagrindas po kojomis darosi nestabilus ir scena lengvai siūbuoja, suprasdavau, kad kylame“, – sakė Marijono grupės gitaristas Robertas Semeniukas.
Marijonas sakė, kad jam aukščio baimė – svetimas dalykas. Todėl žiūrovai tik aikčiojo, stebėdami, kaip lengvai jis atsisėsdavo ant aukščiausiai pakilusios scenos krašto, arba tik viena ranka laikydamasis metalinės konstrukcijos iš tiesų pakibdavo ore. Tačiau, kaip pats prisipažino, sudėtingiausia buvo ne tai. Labiausiai mobilizuoti save reikėjo tuo metu, kai per labai trumpą laiką turėjo išnykti nuo vienos scenos ir atsirasti kitoje.
Tai, kas žiūrovams atrodė kaip dar vienas magiškas „Ore“ triukas, iš tiesų pareikalavo ne tik greitos dainininko reakcijos, bet ir gero fizinio pasirengimo bei iki sekundžių suderinto komandinio darbo.
