Muzika

2019.11.27 20:14

Matėme savo akimis: Londono muziejuje – išskirtinis žymios grupės „Coldplay“ koncertas

Ramūnas Zilnys, specialiai iš Londono, LRT.lt2019.11.27 20:14

800 žiūrovų, keliolika dainų ir vieno banginio griaučiai – pirmadienio vakarą Londone surengtas populiariosios britų grupės „Coldplay“ koncertas buvo visiškai kitoks, nei jau yra pripratę matyti jos gerbėjai.

Penktadienį parduotuvėse ir internete pasirodė aštuntasis grupės albumas „Everyday Life“ – neįprasto skambesio, eksperimentinis, pasakojantis apie artimo ilgesį, ksenofobiją ir ginklų grėsmę. Jame skamba beveik valanda muzikos, klaidžiojančios nuo rytietiškų ritmų iki užuominų į bliuzą, gospelus ir net klasiką.

„Coldplay“ dabar – tokioje karjeros stadijoje, kai sau gali leisti daryti viską, ką nori. Ankstesnės grupės gastrolės, vykusios perpildytuose stadionuose, galutinai įrodė, kad šiuo metu tai – viena populiariausių grupių pasaulyje.

Net keista apie tai pagalvoti, prisiminus debiutinį jos albumą „Parachutes“, išleistą prieš 19 metų, kuriame šie kuklūs jaunuoliai tada grojo švelnų, melancholišką roką su didele doze liūdesio.

Laikai keičiasi – skeptikai bamba, kad vėliau grupės skambesys „minkštėjo“ ir kartais net primindavo tuo metu madingą elektroninę šokių muziką. Grupė išmoko rašyti himnus, skirtus 50 tūkstančių žmonių, šėlstančių kartu ir virš galvų mojuojančių švytinčiomis lazdelėmis.

Todėl naujausias albumas – šiokia tokia staigmena. Taip, dainos „Orphans“ ir „Champion Of The World“ vis dar kvepia ta nuotaika, kai norisi, viską pamiršus, dūkti ir bliauti žodžius kartu su minia, bet šiaip „Everyday Life“ yra ir kūrinių, kurie beveik tiktų pamaldoms bažnyčioje.

Neįprastas ir jo pristatymas – penktadienį grupė surengė du koncertus Jordanijoje, Amano miesto citadelėje. Vieną – saulei tekant, kitą – leidžiantis. Mat ir albumo dainos simboliškai suskirstytos į dvi dalis – „saulėtekio“ ir „saulėlydžio“.

Tą pačią dieną „Coldplay“ paskelbė, kad bent jau artimiausius metus ar dvejus nerengs jokių gastrolių – taip pareikšdami susirūpinimą klimato kaita, prie kurios prisideda ir gigantiški koncertai stadionuose bei muzikantų kelionės ir koncertams reikalingos aparatūros gabenimas per pasaulį.

Per artimiausius porą metų grupė tikisi atrasti būdą rengti didelius koncertų turus taip, kad gamtai daroma žala būtų kuo mažesnė. Pavyzdžiui, koncertams naudodami tik saulės energiją ir visiškai atsisakydami vienkartinių plastiko reikmenų.

Kovotojai su klimato kaita sveikino grupės sprendimą, o skeptikai mano, kad tai – dar ir puikus būdas atkreipti į save dėmesį. „Coldplay“ pavadinimas iškart atsirado šimtuose stambių pasaulio žiniasklaidos leidinių antraštėse ir televizijos reportažuose.

Be to, iš grupės įrašų leidyklos prasismelkė informacija, kad kito „Coldplay“ albumo sulauksime greitai, galbūt – net kitais metais. Jei tai tiesa, grupė tiesiog pakartos tai, ką padarė prieš kelerius metus – išleido du albumus iš eilės ir tada išvyko į ilgą koncertinę kelionę.

Kaip bebūtų, porą koncertų Didžiojoje Britanijoje „Coldplay“ vis dėlto nusprendė surengti. Vienas jų vyks šį vakarą – BBC radijo studijoje. Jo transliaciją tiesiogiai 22 valandą buvo galima išgirsti per LRT RADIJĄ.

Kitas vyko pirmadienį – apie jį grupė paskelbė, likus vos kelioms dienoms.

Nenuostabu, nes Gamtos istorijos muziejaus salė, kurią pasirinko muzikantai, talpina mažiau nei tūkstantį žmonių, tad visi bilietai į pasirodymą (juos galėjo įsigyti tik Didžiosios Britanijos gyventojai, iš anksto užsisakę naująjį albumą internetu) buvo išgraibstyti akimirksniu.

Į koncertą buvo pakviesta ir saujelė žiniasklaidos atstovų iš įvairių Europos šalių – tarp jų ir portalas LRT.lt.

Kai devintą vakaro prie muziejaus išsirikiavo eilė, o aplink ją slankiojo parduoti bilietą maldaujantys gerbėjai, viduje dar virė paskutiniai pasiruošimo darbai.

Mat sceną statyti grupės technikų komanda pradėjo tik šeštą vakaro, muziejui užsidarius.

„Dar šį rytą mūsų technikai buvo Jordanijoje. Neįsivaizduoju, kaip jie suspėjo“, – prasidėjus koncertui, stebėjosi „Coldplay“ vokalistas Chrisas Martinas.

Prieš koncertą nerimavo ne tik muzikantai, bet ir besirenkantys klausytojai. Likus 24 valandoms iki pasirodymo, pasklido žinia, kad Ch. Martinui teko apsilankyti ligoninėje – dėl netikėtai atsiradusių problemų su gerkle, dėl kurių jam net į britų žurnalistų klausimus teko atsakyti, vietoj savo balso naudojant kompiuterio programėlę, į kurią tekstas įvedamas klaviatūra.

Kai „Coldplay“ socialiniuose tinkluose paskelbė vaizdus iš repeticijos, visiems palengvėjo – išskyrus gal tuos, kurie per lietų atėjo prie muziejaus, nors taip ir negavo bilietų.

Valandą pastovėjus eilėje (apsaugininkai tikrino kiekvieno žiūrovo asmens dokumentus, kad bilietai nebūtų perparduoti) ir patekus į muziejų, pirmiausia žvilgsnį prikaustė virš scenos pakibę gigantiško mėlynojo banginio griaučiai.

Banginis muziejaus darbuotojų simboliškai vadinamas Viltimi – o apie ją „Coldplay“ dainuoja ir kalba daug.

Kiekvienam įėjusiam buvo siūloma įsisegti ženkliuką su užrašu „Meilė“, visos už pinigus surinktos lėšos buvo paaukotos su klimato kaita kovojančiai organizacijai. Žodžiu, tikėjimo, kad muzika gali pakeisti pasaulį, „Coldplay“ stovykloje sklando per akis.

Su visais šiais užmojais keistai derėjo muziejuje įrengti barai, kuriuose alus buvo pilstomas į vienkartinius plastiko bokalus – šie po koncerto mėtėsi ant grindų.

Grupės leidyklos atstovai svarstė, kad kažkas tiesiog neapsižiūrėjo – esą barais pasirūpinęs muziejus žioplai praleido pro akis, kaip smarkiai visai tai nedera su „Coldplay“ ekologinėmis žinutėmis.

Bet tiek jau to. Kai pusę vienuoliktos vakaro „Coldplay“ pagaliau žengė į kuklią, nedidelę sceną, kurioje vos išsiteko su talkinančia styginių grupe, minia pašėlo taip, kad nuo triukšmo, regis, galėjo sudrebėti netoliese stovinčios žirafų iškamšos.

Styginiams sugrojus įžanginį albumo kūrinį „Sunrise“, Ch. Martinas į sceną atšuoliavo išsišiepęs kaip paauglys, pasigriebė gitarą ir užgrojo „Church“ – vieną gražiausių dainų visame albume, kurią rytietišku vokalu praturtino prie grupės prisijungusi dainininkė Norah Shaqur.

Kai pasigirdo daina „Trouble In Town“, publika jau pradėjo tikėti, kad „Coldplay“ šį vakarą tiesiog gros naują albumą nuo pradžios iki pabaigos, bet ne – netrukus gerbėjai jau svaigo nuo senos grupės baladės „Fix You“.

Jos paskutinį priedainį Ch. Martinas paprašė pakartoti pritariančių gospelų vokalistų kvarteto.

„Štai kaip skamba, kai dainuoja tikrai geri dainininkai. Jei mes tokie būtume, gal galėtume groti didesnėse salėse“, - kvatojosi Chrisas.

Energija trykštantis dainininkas, kuris, sulaukęs 42-ejų, savo išore atrodo per porą dešimtmečių nė kiek nesuaugęs, juokelius į kairę ir dešinę laidė visą vakarą.

Kai suklydo per dainos „Orphans“ įžangą, sustabdė grupę ir paprašė pradėti iš naujo, Chrisas publikai pareiškė, kad norintys galės atsiimti pinigus už bilietą.

„Tiksliau, ketverius metus galėsite į muziejų užeiti nemokamai“, – dėstė „Coldplay“ lyderis. Pokšto esmė – kad į muziejaus parodas ir šiaip galima vaikščioti už dyką.

Pažvelgęs į įspūdingai apšviestus banginio griaučius virš galvos, jis atsiduso: „Štai kas būna, kai pasakai, kad galėsime pagroti netoli Velso. Visada reikia aiškiai ištarti žodžius“. Velsas (Wales) ir banginiai (whales) angliškai skamba panašiai.

Sėdęs prie fortepijono ir vienas jautriai sugrojęs dainą „A Sky Full Of Stars“, jis atsiprašė, kad per kulminaciją nebus fejerverkų: „Paprastai būna, bet mums sakė, kad šis pastatas – per brangus“.

Per populiarųjį hitą „Viva La Vida“ Ch. Martinas lakstė muziejaus laiptais, o atėjus metui groti bisą, nustebino retai koncertuose atliekama daina „Sparks“ iš pirmojo grupės albumo.

Tačiau didžiąją koncerto dalį sudarė nauji kūriniai – nuo liūdnai lyriškos „Daddy“ iki bliuzu dvelkiančios „Cry Cry Cry“.

„Daddy“, kuri skamba kaip vaiko rauda dėl palikusio tėvo, pabrėžė Ch. Martinas, jis parašė ne apie savo tėvą.

„Jis yra tarp jūsų, jei užuosite gerus kvepalus, tai – jis“, – juokėsi dainininkas.

Efektingiausiai, beje, skambėjo kūrinys „Arabesque“. Kartu su grupe jį įrašęs belgų atlikėjas Stromae į Londoną neatvyko, bet šią neįprastą dainą pagroti kartu „Coldplay“ pakvietė Nigerijos džiazo žvaigždę, saksofonininką Femi Kuti ir jo grupę.

Muzikantai pagrojo taip ugningai, kad buvo palikti scenoje ir dar vieną kūrinį atliko be Ch. Martino.

Jokių kalbų apie klimatą ar manifestų scenoje – savo žinutę grupė stengiasi perduoti dainomis.

Tiesa, koncerte švelniau skambėjo net ir tos, kurios albume atrodo skaudžios ar aršios – pavyzdžiui, „Guns“ apie ginklus ir smurtą, kurią dainuodamas Ch. Martinas net susilaikė nuo įraše skambančių keiksmažodžių (keistokai derančių su jo „mandagaus ir padoraus vaikino“ įvaizdžiu).

80 koncerto minučių, regis, prabėgo akimirksniu – nors antroje pasirodymo dalyje atrodė, kad kalbos apie Ch. Martino balso problemas nebuvo laužtos iš piršto. Jis kiek prikimo, nuolat gėrė vandenį ir kitiems muzikantams vis rodė į savo kaklą.

Nepaisant to, žiūrovai nuo prekystalių šlavė „Coldplay“ plokšteles, specialiai šia proga pagamintus riboto leidimo marškinėlius ir atrodė visiškai patenkinti.

Ir kaip tokiais nesijausti? Kas antro rankose iškeltas mobilusis telefonas akivaizdžiai rodė – šis vakaras buvo ne tik reta proga nedidelėje erdvėje pasimėgauti „Coldplay“ dainomis, pamatyti muzikantus kelių metrų atstumu, bet ir pasigirti draugams „Instagram“ ar feisbuke. 75 svarai sterlingų už bilietą tikrai neatrodė per didelė kainą už tokį malonumą.

Nekliudė ir tai, kad kai kuriose dainose buvo juntamas fonogramos sluoksnis – išskirtinio įvykio pojūtis nustelbė viską. Patys „Coldplay“ scenoje atrodė kaip nuoširdžiai šia muzika besimėgaujantys vaikėzai, nė iš tolo netransliuojantys „mes – žvaigždės, o jūsų darbas – mums ploti“ įspūdžio.

Tiesiog šiluma, apmąstymais, o kartais – noru dūkti be jokių minčių dvelkiančią muziką rašantys muzikantai, kuriems ir patiems turbūt nėra visiškai aišku, kodėl dėl jų jau beveik dešimt metų iš proto eina pusė pasaulio. Eis ir toliau. Ir „Everyday Life“ dainos tikrai nenumuš „Coldplay“ akcijų vertės.

„Veteranai, bet ne iškasenos“, – grupės koncertą reziumavo viena britų žiniasklaidos svetainė. Ir su tuo reikia sutikti. Prabėgus 23 metams nuo susibūrimo, „Coldplay“ groja aktualią, kartais – net provokuojančią, klausimų sau ir kitiems užduoti įkvepiančią muziką. To tikrai gana.

Taip pat skaitykite