Muzika

2019.11.18 15:58

Lietuvoje viešinčios grupės „Brit Floyd“ lyderis – apie koncertuose atkuriamą „Pink Floyd“ muzikos stebuklą

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.11.18 15:58

Roko gerbėjai tikriausiai jau niekada scenoje neišvys legendinės grupės „Pink Floyd“. Tačiau šią savaitę Lietuvoje galima pasimėgauti meistriškai sukurta jos koncerto iliuzija.

Viena populiariausių visų laikų grupių, kurios įrašai parduoti daugiau nei 250 milijonų egzempliorių tiražu, paskutinį savo koncertų turą surengė dar 1994-aisiais.

Nuo to laiko „Pink Floyd“ viešai scenoje pasirodė tik sykį – 2005-aisiais, kai surengė trumpą pasirodymą labdaros koncerte „Live 8“ Londone. Šia proga grupės nariai net užkasė karo kirvį – į „Pink Floyd“ dvidešimčiai minučių sugrįžo dar 1983 metais grupę palikęs, vėliau dėl jos pavadinimo su buvusiais bendražygiais bylinėjęsis bosistas ir dainų kūrėjas Rogeris Watersas.

2014-aisiais „Pink Floyd“ išleido paskutinį albumą „The Endless River“ – jame skambėjo daugiausiai instrumentinė muzika, paremta prieš du dešimtmečius padarytų įrašų nuotrupomis.

2008-aisiais mirus grupės klavišininkui Rickui Wrightui, tikimybė, kad „Pink Floyd“ dar sugrįš į sceną, priartėjo prie nulio. Visi trys grupės nariai – R. Watersas, vokalistas Davidas Gilmouras ir būgnininkas Nickas Masonas – vykdo muzikinę veiklą atskirai. R. Watersas – bene aktyviausiai, pernai jis savo pasaulinių gastrolių „Us And Them“ koncertą surengė ir Kaune.

„Pink Floyd“ nelikus, šios grupės muziką koncertuose atlieka kitos grupės, pasirodymuose ne tik atkuriančios legendinių dainų skambesį, bet ir besistengiančios sukurti šou scenoje, primenantį tikrus „Pink Floyd“ koncertus.
Viena garsiausių tokių grupių – 2011 metais Didžiojoje Britanijoje susibūrusi „Brit Floyd“, jau keletą sykių viešėjusi Lietuvoje ir priviliojusi tūkstančius žiūrovų.

Koncertuose pasirodo net keliolika muzikantų, muziką lydi specalios vaizdo projekcijos, primenančios „Pink Floyd“ albumų viršelius ir estetiką, naudojamos ir įspūdingos scenografijos detalės – pavyzdžiui, gigantiška pripučiama kiaulė.

Šiuo metu „Brit Floyd“ vėl vieši Lietuvoje – sekmadienį Palangoje pradėjo koncertų seriją, kurios metu pirmadienio vakarą gros Vilniaus salėje „Compensa“, o trečiadienį – Kauno „Žalgirio“ arenoje. Lietuvoje grupė rengia pasaulinio turo, kuriuo pamini „Pink Floyd“ albumo „The Wall“ pasirodymo keturiasdešimtmetį, koncertus.

Prieš šiuos pasirodymus portalui LRT.lt interviu davė „Brit Floyd“ lyderis, vokalistas ir gitaristas Damianas Darlingtonas, kuris neabejoja – „Pink Floyd“ muzika garsiai skambės ir po kelių dešimtmečių, o gal ir ilgiau.

– Šis koncertų turas skirtas albumo „The Wall“ keturiasdešimtmečiui, bet juk grojate ir kitas dainas, ar ne?

– Taip, koncertuose skamba ryškiausi kūriniai iš albumo „The Wall“, viso jo negrosime, bet išgirsite gana nemažą jo dalį.

Iš visų „Pink Floyd“ albumų „The Wall“ tikriausiai turi pačią ryškiausią temą ir koncepciją, todėl stengsimės ją perteikti, bet bus ir dainų iš kitų albumų – „The Dark Side Of The Moon“, „Animals“, „Wish You Were Here“, „The Division Bell“, „A Momentary Lapse Of Reason“ ir kitų.

– Daug kas sako, kad „The Wall“ – bene vizualiausias „Pink Floyd“ albumas, vien jau dėl pagal jį pastatyto režisieriaus Alano Parkerio filmo. Ar tai atsispindės ir jūsų koncertuose?

– Taip, mūsų koncertuose svarbų vaidmenį atlieka vaizdo projekcijos, nuolat jas atnaujiname, kiekvienam turui. Tačiau, kadangi šis turas skirtas albumui „The Wall“, koncertas jau savaime bus labiau teatrališki, pamatysite, kaip tai atsispindės scenografijoje ir dainų atlikime.

– Albumas – apie sienas ir susvetimėjimą, jame netrūksta politinių poteksčių. Temos, kurios labai aktualios ir šiandien. Kaip manote, kaip ši muzika skamba 2019-ųjų pasaulio įvykių kontekste?

– Net ir praėjus keliems dešimtmečiams, albumas „The Wall“ išlieka svarbus ir aktualus. Jis – apie sienas, ir mes galime kalbėti apie sienas Amerikoje ar tarp Europos ir Didžiosios Britanijos, bet tai turbūt pernelyg akivaizdu.

Tai tamsus albumas, su tuo nepasiginčysi, jo susvetimėjimo, atsiskyrimo tema – kelianti iššūkį. Ir galbūt tai, apie ką parašytos tos dainos, galima palyginti su šių dienų politiniais įvykiais pasaulyje. Kita vertus, manau, kad liūdinančių ir tamsių įvykių pasaulyje netrūko visais laikais, mūsų laikmetis šiuo požiūriu nėra išskirtinis.

– Kuris „Pink Floyd“ albumas – jūsų mėgstamiausias? Juk visus juos mokate atmintinai.

– Būtent „The Wall“. Tai buvo pirmasis šios grupės įrašas, kurį išgirdau, kai man buvo trylika. Jis man atvėrė duris į „Pink Floyd“ muzikos pasaulį ir nuo to laiko juo nenustoju žavėtis. Jame tiek daug nuostabių dalykų – istorija, vaizdiniai, puikus grojimas gitara, tokiose dainose kaip „Comfortably Numb“, puikūs, susimąstyti verčiantys Rogerio Waterso tekstai.

– Kaip jūs atradote „Pink Floyd“ muziką? Nusipirkote plokštelę iš savo kišenpinigių?

– Vienas bičiulis pasiskolino tą plokštelę iš savo vyresnio brolio, kartą pasikvietė į svečius ir paleido tą muziką. Buvau sužavėtas akimirksniu, iškart panorau surasti daugiau „Pink Floyd“ įrašų. Tuo metu jau buvau pradėjęs domėtis roku, klausiausi tokių atlikėjų kaip „Rush“ ar Mike‘as Oldfieldas. Buvau pasiruošęs naujoviškiems garsams.

– Kodėl „Pink Floyd“ muzika – vis dar tokia populiari?

– Ji kuria ypatingą nuotaiką. Ši muzika gali jus nunešti perkelti kažkur kitur. Dažnai „Pink Floyd“ priskiriami progresyviojo roko žanrui, bet jų nereikėtų lyginti su grupėmis „Yes“, „Genesis“ ar „King Crimson“.

Nes „Pink Floyd“ neužsiminėjo muzikine gimnastika, nesistengė pagroti kuo daugiau natų per minutę, kaip kai kurie kiti kiti muzikantai. Todėl jų muzikos lengviau klausytis. Tai protinga, įdomi, mąstyti įkvepianti muzika, bet ji ir labai prieinama klausytojams. Tai esminė grupės žavesio dalis. Ir, žinoma, tekstai, kurie ir šiandien aktualūs. Pavyzdžiui, daina „Us And Them“ yra apie socialinę atskirtį, ir šiais laikais tai labai svarbi tema. Kaip ir dainos apie gyvenimą ir mirtį.

– Jei reikėtų lažintis, ar statytumėte pinigų, kad ši grupė dar sugrįš į sceną? Trys jos nariai – dar gyvi ir aktyviai muzikuojantys.

– Nuojauta sako, kad tai labai mažai tikėtina. Gal retsykiais pamatysime porą iš jų kartu kokiame labdaros renginyje, bet neįsivaizduoju, kad jie dar susiburtų pilnos trukmės koncertui ar turui.

Neseniai grupės dainininkas Davidas Gilmouras porai dainų pakilo į sceną Londono salėje „Royal Albert Hall“, atlikėjo Richardo Thompsono koncerte. Tokių dalykų dar bus, bet „Pink Floyd“ koncerto – jau turbūt ne.

Nors visai įdomu matyti, ką grupės nariai veikia atskirai. Pavyzdžiui, būgnininkas Nickas Masonas subūrė savo grupę „A Saucerful Of Secrets“, su kuria atlieka ankstyvąją „Pink Floyd“ kūrybą. Mačiau jo koncertą, visai smagu klausytis.

– Ar jums pačiam yra tekę būti „Pink Floyd“ koncertuose?

– Taip, ne kartą – pirmąsyk 1988-aisiais, kai grupę jau buvo palikęs Rogeris Watersas. Tada porą kartų Londone 1994-aisiais ir taip pat 2005-aisiais, kai keturi grupės nariai susivienijo labdaros koncertui „Live 8“.

– Ar scenoje jie buvo tokie nuostabūs, kaip pasakojama? Šios grupės koncertai jau apaugę legendomis.

– Taip, visiškai. 1988-aisiais mačiau koncertą Mančesterio futbolo stadione, iki tol nebuvau lankęsis tokio dydžio renginyje. Muzika skambėjo labai galingai, su niekuo nebuvo įmanoma to palyginti.

– Pasaulyje dabar – filmų apie muzikantus mada. Didelės sėkmės sulaukė filmas apie grupę „Queen“, sukurtas filmas apie Eltoną Johną. Gal dabar – „Pink Floyd“ eilė?

– Taip ir ne. Eltonas Johnas, Freddie Mercury – labai ryškūs veikėjai, ekrane virstantys spalvingais personažais. „Pink Floyd“ – ne tokie. Net populiarumo viršūnėje jie galėjo ramiai vaikščioti gatve neatpažinti.

Jų įvaizdis buvo muzika, spektaklis, koncertas, o ne grupės narių apranga, elgesys ar asmeninis gyvenimas. Tai būtų visai kitoks filmas, nei jūsų paminėti.

– „Brit Floyd“ puikiai sekasi, kaskart grojate didesnėse salėse. Per metus surengiate apie 150 koncertų. Kas toliau? Juk galėtumėte groti dar bent porą dešimtmečių, net ir tada, kai „Pink Floyd“ nariai iškeliaus iš šio pasaulio.

– Tai visai įmanoma. Nors po poros dešimtmečių man bus tiek metų, kiek dabar – „Pink Floyd“ nariams. Nematau priežasčių, dėl kurių ši muzika neturėtų gyvai skambėti dar daug metų. Mano akimis, „Pink Floyd“ yra lyg klasikos kompozitorių kūriniai, kurie koncertų salėse tebeskamba, autoriams mirus prieš kelis šimtmečius.

Esu tikras, kad ir po kelių dešimtmečių publika norės gyvai išgirsti „The Wall“ dainas. Nes tai – visai kas kita, nei klausytis įrašo namie per ausines. Koncertuose atsiranda bendrumo jausmas. Keliauju po visą pasaulį, matau daugybę jaunų žmonių, kurie ateina į mūsų koncertus. Tokių, kurie dar nebuvo gimę, kai „Pink Floyd“ surengė paskutines gastroles. Šioje muzikoje vis dar yra daug gyvybės.

– Ar matėte pastarąsias Rogerio Waterso gastroles, per kurias jis užsuko ir į Lietuvą?

– Ne, nes kiekvieną sykį, kai jis grodavo, aš irgi koncertuodavau kitoje žemyno pusėje. Bet mačiau jo ankstesnį koncertų turą, kai 2011-aisiais jis grojo albumo „The Wall“ dainas.

– Šiais laikais jis – labai pasinėręs į politiką. Nuolat užsipuola Izraelį, nekenčia Donaldo Trumpo, iš esmės pritaria Krymo aneksijai. Ką manote apie jo pažiūras?

– Pasaulyje yra visokių nuomonių. Kalbant apie „Brit Floyd“, mūsų koncertuose nėra jokių politinių žinučių. Skambant dainai „Brain Damage“, ekranuose matysite daug politikų veidų, bet tik todėl, kad daina yra apie tai, taip koncertuose elgdavosi ir „Pink Floyd“. Bet daugiau – nieko, tiesiog atkuriame „Pink Floyd“ šou elementą, nepiršdami jokių politinių pažiūrų.

– Kone kas antrą vakarą grojate „Pink Floyd“ dainas scenoje. Ar lieka laiko kitiems muzikiniams projektams?

– Kartais pagroju nedideliuose Šiaurės Vakarų Anglijos, kur gyvenu, klubuose. Daug metų turiu akustinės muzikos projektą „Acoustic Unlimited“, bet koncertuojame nedaug, nes beveik visą laiką esu užsiėmęs su „Brit Floyd“. Tai – visai kitoks skambesys, grojame viską nuo keltų muzikos iki klasikos, džiazo, aštuntojo dešimtmečio popdainų. Tai galimybė man bent retsykiais pagroti kažką kito, ne „Pink Floyd“. (Juokiasi).

– Ar yra tekę pabendrauti su „Pink Floyd“ nariais?

– „Pink Floyd“ muziką profesionaliai atlikti scenoje pradėjau 1994-aisiais, kai tapau grupės „Australian Pink Floyd Show“ nariu. Su ta grupe grojau 17 metų.

Netrukus į mūsų koncertą atėjo „Pink Floyd“ vokalistas Davidas Gilmouras, užsuko į užkulisius, pabendravome. Po poros metų buvau pakviestas groti jo 50-ajame gimtadienyje. Prie mūsų tada scenoje prisijungė ir „Pink Floyd“ klavišininkas Rickas Wrightas, o tarp svečių, kurie klausėsi, buvo ir „Pink Floyd“ būgnininkas Nickas Masonas ir buvęs „The Beatles“ narys George‘as Harrisonas. Taip kad aš grojau tikram bitlui, to niekada nepamiršiu.

Tai buvo labiausiai neįtikėtinas vakaras mano gyvenime. Beprotiškai jaudinausi, kol nepradėjau groti – tada šiek tiek neaprimau.

– Jei šiandien galėtumėte pasišnekėti su „Pink Floyd“ muzikantais, ko jų paklaustumėte ar paprašytumėte?

– Padėkočiau už muziką. Tikrai neraginčiau vėl susiburti. Jie nusprendė, kad daugiau negros, tikiu, kad turėjo rimtų priežasčių. Tačiau jų muzika tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi. Iš jų kūrybos atlikimo gyvenu jau 25 metus, pasakyti „ačiū“ – mažiausiai, ką galėčiau padaryti.

Taip pat skaitykite