Muzika

2019.11.07 22:15

Melancholijos triumfas: Vilniuje koncertą surengė publikos pamėgti britai „Fink“

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.11.07 22:15

Ruduo – metų laikas, kuriam grupės „Finkmuzika tinka labiausiai. Gal todėl ji į Lietuvą visada ir užsuka šiuo metų laiku.

Ketvirtadienio vakarą Vilniaus menų fabrike „Loftas“ surengtas „Fink“ koncertas – jau trečiasis šioje renginių erdvėje ir Lietuvos sostinėje.

Pirmąsyk melomanų numylėtiniai į „Loftą“ užsuko 2015 metų rudenį. Tada sugrįžo 2017-ųjų rugsėjį, o šių metų lapkritį vėl atkeliavo – su vos antruoju naujo turo po Europą, kuriame pristato prieš porą savaičių išleistą albumą „Bloom Innocent“, koncertu.

Be nesklandumų neapsieita – dar ryte Vilniuje būti ir interviu dalinti turėję muzikantai į „Loftą“ iš Varšuvos autobusu atvažiavo tik ketvirtadienio popietę. Lyg ir sutrukdė kažkokios bėdos su turui pasamdyta transporto kompanija – o gal muzikantai tiesiog pernelyg ilgai Lenkijoje švęsti gastrolių pradžią.

Bet esmės nekeičia – kiek po devintos vakaro „Fink“ kilo į sceną ir vėl nardino artipilnę salę gerbėjų į klampią melancholiją.

„Fink“ istorija – gana paini ir keistoka. Daug kas iki šiol mano, kad „Fink“ – tai ne grupė, o atlikėjas Finas Greenallas. Barzdotas hipis, gyvenantis Berlyne, mėgstantis puoštis masyvia grandine ir į publiką žiūrintis filosofiškai skaidriu žvilgsniu.

Jo karjeros pradžioje, 2000-aisiais, panašiai ir buvo. „Fink“ debiutavo kaip vieno žmogaus projektas, pirmajame albume „Fresh Produce“ grojęs ramią elektroninę muziką.

Paskui F. Greenallas permąstė savo karjerą, rašė dainas kitiems (tarp jų – ir amžinatilsį Amy Winehouse), pelnė ne vieną apdovanojimą kaip kompozitorius.

Galiausiai 2006-aisiais atgaivino savo paties projektą – šįkart į sceną su bendraminčiais grįžo kaip grupė „Fink“ ir išleido albumą „Biscuits For Breakfast“, kurį akimirksniu pradėjo liaupsinti muzikos kritikai.

Skambesys irgi pasikeitė – nuo to laiko „Fink“ klaidžioja tarp alternatyvaus roko, folko, bliuzo garsų, beveik be išimčių rinkdamasis vangią, melancholišką nuotaiką.

Tokią, kurią beveik kyla pagunda pavadinti niūria. Fino balsas dažnai skamba taip, lyg jis nedainuotų, o murmėtų po nosimi, kūriniai – meditatyvūs, dažnai besitęsiantys septynias ir daugiau minučių, o tekstai – su grūdeliu vilties, bet iš esmės apie naktines nuotaikas, kai lyg ir viskas pusė bėdos, bet vis tiek graužia nerimas dėl pamestos meilės ar rytoj laukiančių iššūkių.

Net ir koncertai dažniausiai vyksta prieblandoje, dėl kurios keikiasi ir į šuns dienas atlikėją deda žiniasklaidos fotografai – kartais jų nuotraukose galima pamatyti tik muzikantų šešėlius. Viskas – dėl to, kad nebūtų sudrumsta lengvai flegmatiška pasirodymų nuotaika.

„Apšildytojus“ „Fink“ irgi renkasi atitinkamus – į „Loftą“ susirinkusią publiką pirmiausia pasveikino keliolika metų karjerą daranti šveicarų atlikėja Sophie Hunger, irgi, kaip pagrindinė vakaro žvaigždė, smarkiai įkvėpta bliuzo ir džiazo.

Po jos į sceną žengę „Fink“ maišė kokteilį iš senų ir naujojo albumo dainų, nors ryškesnius skirtumus tarp jų įžvelgia tik ištikimiausi grupės gerbėjai.

Taip, „Fink“ turi hitų, kurių iš šios grupės visi tikisi – monotonišką „Sort Of Revolution“, švelnią „Looking To Closely“, šviesiai liūdną „Berlin Sunrise“, kuri fantastiškai skamba, įrašyta su orkestru.

Tačiau didžioji dalis grupės muzikos, neišskiriant ir naujojo albumo dainų, pro ausis slenka kaip vienas kūrinys. Toks, kokį įsivaizduotum skambantį fone paryčiais, kai galvoje sukasi liūdnos mintys, o ant stalo baigia sutirpti žvakė.

Liūdesio grožiu besisvaiginanti (ir kitus svaiginanti) F. Greenallo kompanija yra galbūt labiausiai netipinės alternatyvios muzikos žvaigždės šiuo metu – jokių išsišokimų, bandymų kurti ryškesnį įvaizdį ar netikėtų duetų su kitais atlikėjais.

Vienintelis ginklas – muzika, kurios niekaip nepavadinsi taikančia į populiariausių radijo stočių grojaraščius, bet ir neapkaltinsi nuoširdumo stygiumi. Gal būtent tai ir yra „Fink“ stiprybė, taip viliojanti grupės gerbėjus. Mėgdamas „Fink“, randi užuovėją nuo iš visų pusių bombarduojančio komercinio „popso“, kurioje gali glaustis su kitais bendraminčiais. Muzika kiek nuliūdusiems romantikams? Tikrai taip. Bet tie romantikai, nėra abejonių, į „Fink“ koncertą tikrai susirinks ir 2021 metų rudenį.

Taip pat skaitykite