Britų muzikos žvaigždė Sarah Brightman – jau gerai pažįstama koncertus lankyti mėgstantiems lietuviams. Pirmadienį ji ketvirtą sykį koncertuos mūsų šalyje – pristatydama šiuo metų vykstančių pasaulinių gastrolių „Hymn“ programą.
„Žalgirio“ arenoje lapkričio 4-osios vakarą atlikėja į sceną žengs su lietuvių muzikantais – Kauno miesto simfoniniu orkestru. Koncerte taip pat dalyvaus ritmo grupė ir svečiai – prancūzų tenoras Vincent'as Niclo ir jaunas kontratenoras iš Rumunijos Narcis Ianau.
Ir popmuzikos, ir klasikos klausytojams gerai žinoma S. Brightman laikoma viena sėkmingiausią karjertą padariusių Didžiosios Britanijos dainininkių.
„Disco“ muzikos grupėje „Hot Gossip“ kelią į sceną dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusi moteris vėliau tapo Londono miuziklų žvaigžde, o 1988-aisiais pradėjusi leisti solinius albumus, tapo populiariausiu sopranu pasaulyje – jos įrašai, kuriuose skamba ir klasikinės arijos, ir popmuzikos kūriniai, parduoti daugiau nei 35 milijonų egzempliorių tiražu.
Buvusi garsiojo miuziklų kompozitoriaus Andrew Lloydo Webberio žmona (būtent jai tuometis vyras parašė vaidmenį garsiame miuzikle „Operos fantomas“) yra pirmoji atlikėja, du sykius pakviesta dainuoti olimpinėsė žaidynėse (1992 m. Barselonoje ir 2008 m. Pekine).
Ji dalyvauja daugybėje socialinių ir labdaros kampanijų, o už savo įrašus yra pelniusi daugiau nei 200 „auksinių“ ir „platininių“ diskų apdovanojimų.
Nuostabus atlikėjos balsas nesilpsta, metams bėgant – rugpjūtį ji šventė 59-ąjį gimtadienį.
Kalbėdama apie savo karjerą, dainininkė neslepia – jeigu jos gyvenime ko nors ir trūksta, tai vaikų.
Po skyrybų su A.L. Webberiu Sarah dešimtmetį draugavo su muzikos prodiuseriu Franku Petersonu (beje, prodiusavusiu ir naujausią jos albumą „Hymn“, išleistą pernai).
Britų spaudai dainininkė yra atskleidusi, kad tuo laikotarpiu pora bandė susilaukti vaikų, bet nesėkmingai.
1998-aisiais S. Brightman vardas buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą – kaip atlikėjos, kurios įrašytas kūrinys („Time To Say Goodbye“ su italų atlikėju Andrea Bocelli) tapo populiariausia visų laikų daina Vokietijoje.
Tai – tik vienas iš daugelio atlikėjai skirtų įvertinimų. Nuo vieno britų universiteto garbės daktarės vardo iki Italijos ordino už nuopelnus menui – S. Brightman turi kuo pasigirti, tačiau susitikę su ja žmonės liudija, kad dainininkė išlieka santūri ir kukli.
Tiesa, pastaruosius kelerius metus žiniasklaidos antraštėse S. Brightman dažniau šmėžavo ne dėl muzikos. 2012-aisiais ji paskelbė planą tapti kosmoso turiste ir nukeliauti į Tarptautinę kosminę stotį. Dainininkė pradėjo pasirengimo kelionei procesą, žadėjo pati už skrydį sumokėti daugiau nei 30 milijonų svarų sterlingų.
Tačiau po trejų metų ji pranešė, kad į kosmosą vis dėlto nevyks, ir tiksliai nenurodė priežasčių – tiesiog užsiminė, kad jos yra asmeninės.
Netrūksta manančių, jog pasirengimas kelionei buvo savotiškas reklamos triukas – dainininkė atsidūrė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre, didžiąją šio dešimtmečio dalį, pristatydama savo koncertų turus ir albumus, kalba apie kosmosą, jo tema prieš kelerius metus dominavo ir jos pasirodymų scenografijoje.
Kaip bebūtų, S. Brightman toliau intensyviai koncertuoja – pernai prasidėjęs jos koncertų turas, žadama, aplankys net penkis žemynus, žadama surengti per šimtą pasirodymų. Beje, po savaitės jo koncertas vyks ir prestižinėje Londono salėje „Royal Albert Hall“.
Koncertuose atlikėja dainuoja ne tik žinomus savo repertuaro perlus – nuo kūrinio „A Question Of Honour“ iki „Queen“ dainos „Who Wants To Live Forever“ versijos, „Time To Say Goodbye“ ir arijos iš miuziklo „Operos fantomas“.
Turo "Hymn" koncerto ištrauka:
Skamba ir kūriniai iš naujausio albumo „Hymn“ – po penkerių metų pertraukos išleisto disko, kurį kritikai vadina vienu geriausių Sarah darbų.
Šalia originalių kūrinių, kaip įprasta, čia skamba ir netikėti dainų perdirbiniai – S. Brightman albume įrašė ir roko veteranų „Barclay James Harvest“, ir didžėjaus Paulo Kalkbrennerio, ir modernios chorinės muzikos kūrėjo Erico Whitacre'o muziką.
2004-aisiais pirmą sykį Lietuvoje viešėjusi, pastarąjį sykį mūsų šalyje prieš porą metų dainavusi S. Brightman prieš pasirodymą davė interviu LRT.lt – jame teigė, kad jau nekantrauja Lietuvos publikai pristatyti naująjį savo, muzikantų ir šou režisierių sukurtą koncertą.
– Ne sykį esate viešėjusi Lietuvoje. Ką pamenate iš ankstesnių viešnagių?
– Per visus daugybę metų, kiek tęsiasi mano karjera, niekada neturiu laiko apsidairyti nuostabiose vietose, kuriose tenka lankytis, tokiose kaip Lietuva. Sau pažadėjau, kad kai baigsiu karjerą, aplankysiu visus tuos miestus dar sykį, kad galėčiau juos deramai apžiūrėti. Ir tada galėsiu atsakyti į jūsų klausimą.
Tačiau nuoširdžiai sakau, jog man įstrigo, kad įgarsinimas koncertuose Lietuvoje visada būna geras, o publika – dėmesinga ir mandagi. Norėčiau jai padėkoti, kad vertina tai, ką stengiuosi padaryti scenoje.
– Bet jei norėsite aplankyti visas šalis, kuriose koncertavote, tai užtruks ilgai, gal net keletą metų.
– Taip, ir tai labai gerai. Įsivaizduojate, kokios nuostabios tai būtų atostogos?
– Tikrai. Į Kauną atvykstate surengti pasaulinių gastrolių „Hymn“ koncerto. Kaip sekasi, kas kol kas įsiminė labiausiai?
– Vasarą baigiau koncertų seriją Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Japonijoje. Net nežinojau, ko tikėtis. Bet daugumoje koncertų recenzijų rašoma, kad tai – geriausi pasirodymai, kokius esu surengusi. Giriama jų atmosfera, tai, kad dainuoju visus ryškiausius savo praeities hitus, o taip pat – mažiau girdėtas dainas.
Įdomu tai, kad Argentinoje surengiau du koncertus gražiame operos teatre Buenos Airėse. Lyg tyčia, ten tuo metu buvo mano antros eilės pusbrolis. Jis atėjo į koncertą ir po jo pasakė – esu nustebęs, kad didžioji publikos dalis – jaunimas, visi žino dainų žodžius, kaip tai gali būti?
Kai jis užkalbino kelis žiūrovus, sužinojo, kad jie mano įrašus atrado, nes jų klausosi tėvai ir seneliai. Pamėgo mano balsą ir dabar jis jau skamba naujai kartai. Man tai buvo didelė staigmena. Panašiai buvo ir JAV, Kanadoje, Japonijoje. Tai smagu, kai pagalvoju, kad scenoje esu jau 40 metų.
– Kaip apibūdintumėte šių gastrolių koncertus?
– Kaip galbūt žinote, treniravausi kelionei į kosmosą, bet taip ir neišskridau. Dėl įvairių priežasčių, kurios nebuvo susijusios su manimi, nes aš stengiausi ir pasiruošimas man puikiai sekėsi. Tikrai buvau nusivylusi.
Mano prodiuseris pasakė – Sarah, tu patyrei įdomių dalykų, kurių dauguma žmonių niekada nepatirs. Ką norėtum su ta patirtimi nuveikti meno srityje. Pagalvojau – noriu sukurti muzikinę programą, kurioje apie tai kalbėčiau be liūdesio, bet pakiliai. Jis pasakė – gerai, pamąstykime apie tai. Pradėjome rinkti repertuarą ir dirbti su chorais. Taip pamažu atsirado albumas „Hymn“.
Tai nebūtinai yra dvasingas albumas, bet tikrai norėjau šiais laikais, kai pasaulyje daug sutrikimo ir nusivylimo, įrašyti nuotaiką ir dvasią pakeliančias dainas, kurios įkvėptų. Toks yra ir šis koncertas.
Sukurti nuostabūs kostiumai, apšvietimas. Daug investuota į vaizdą, kruopščiai parinkti kūriniai. Manau, tai koncertas, kokio nusipelno mano publika.
– Teko girdėti, kad šioms gastrolėms kostiumus kurti padėjo garsioji „Swarovski“ kristalų kompanija. Ar tai reiškia, kad kostiumams pasamdytas atskiras sargybinis?
– Taip, aš vaikštau su apsaugininkais. (Juokiasi). Bet jei rimtai, tie kostiumai išties nuostabūs. Jie fantastiškai atspindi šviesą ir sukuria papildomą vizualinį efektą. Jie tikrai išskirtiniai ir prisideda prie dvasingos dainų atmosferos.
– Kaip jautėtės, kai supratote, kad į kosmosą išskristi nepavyks?
– Na, visada yra galimybė pamėginti dar sykį. Bet ar tikrai norėčiau tai daryti, kaip paprasta Žemės gyventoja? Nežinau, nes niekada nėra šimtaprocentinės garantijos, kad pavyks išskristi.
Ateityje tai bus paprasčiau, bet nežinau, ar mano amžius bus tinkamas, kai tai nutiks. Gali būti, kad man jau nebepavyks.
Suprantu, kad į kosmosą nukeliauti galės labai nedaug žmonių. Turbūt geriau, kad tai darytų astronautai, žmonės, kurie kosmose dirba.
Manau, kad kosminio turizmo ateitis vis dar neaiški. Ir nekalbu apie tuos trumpus skrydžius „Virgin“ ar kitos kompanijos erdvėlaiviais. Kalbu apie tikrą kosminę kelionę. Manau, kad prabėgs dar labai daug laiko, kol tai taps tikrove paprastiems žmonėms.
Treniruočių procese aš nukeliavau toli, dauguma žmonių to nepatyrė. Man buvo atlikta daugybė tyrimų, sveikatos testų, išmokau daug techninių dalykų, būtinų skrydžiui į kosmosą. Tai buvo nuostabi patirtis, kurią visada laikysiu savo širdyje.
– „Hymn“ gastrolės – ilgos, jos prasidėjo beveik prieš metus. Atlikėjai kartais skundžiasi, kad gastrolės, nuolatinis gyvenimas su lagaminu labai vargina. Ar ateityje jūsų koncertų turai bus trumpesni? O gal vis dar mėgaujatės tokiomis ilgomis kelionėmis?
– Man patinka kurti didelius šou, matyti, kaip jie susidėlioja iš mažyčių detalių. O tada matyti, kaip į visa tai reaguoja publika. Gal todėl ir rengiu tokius didelius koncertus – mane tai įkvepia ir džiugina. Bet, žinoma, tai yra ir iššūkis. Mano šou nėra tiesiog dainų atlikimas – jie neįprasti ir eksperimentiniai.
Žinoma, metams bėgant, tampa vis sunkiau atsigauti po koncertų maratono ir bastytis po pasaulį. Bet pasaulis keičiasi, atsiranda naujos technologijos, nauji būdai surengti koncertą, nauji būdai nustebinti. Tai įkvepia eiti į priekį.
Kaip ir tai, kad publika jaunėja. Dabar ateina vaikai, kurių tėvai, o prieš juos – seneliai lankėsi mano koncertuose. Tokios skirtingos kartos jaučia trauką mano muzikai, kaip ir sakiau, man netikėta, kad jauni žmonės irgi ja domisi. Tai mane tikrai ragina nesustoti.
– Esate laimėjusi daugybę apdovanojimų, taip pat – ir nemuzikinių. Pavyzdžiui, turite UNESCO apdovanojimą už humanitarinę veiklą, auksinį Stambulo garbės raktą, ordiną, jums skirtą Italijoje. Kuris iš jų buvo labiausiai netikėtas?
– Bet koks apdovanojimas teikia malonumą, tai reiškia, kad tavo darbas įvertintas, žmonėms jis patinka. Aš visus apdovanojimus priimu kukliai. Neturiu didelio ego ir nieko nesitikiu. Tad kai tai nutinka, jaučiuosi gavusi nuostabią dovaną. Ir tai reikia gerbti.
– Internete galima perskaityti įdomių istorijų – pavyzdžiui, kad 2017-aisiais pakrikštijote milijardieriaus Richardo Bransono laivą.
– Taip, ir tai pavyzdys, kad internete prirašoma nesąmonių. Tas laivas – vienas gražiausių šių dienų kruizinių laivų pasaulyje, bet jis neturi nieko bendra su R. Bransonu. Manęs paklausė, ar sutikčiau pabūti simboline jo krikštamote. Nes laivui buvo nuspręsta suteikti muzikinę temą, jame vyksta geri koncertai. Padariau tai, man buvo smagu.
– Ar tai reiškia, kad galite nemokamai juo plaukti, kada tik panorėjusi?
– Ne, man atrodo, man niekas bilieto nepadovanojo. (Juokiasi). Bet turėjau progą susitikti su laivo statytojais, tai buvo įdomu. Juolab kad esu praėjusi pasirengimo kosminei kelionei kursą, susipažinusi su kosminių laivų inžinerijos pagrindais, o jie, beje, glaudžiai susiję ir su jūrinių laivų inžinerija. Buvo įdomu palyginti ir pasigilinti. Taip, apie inžineriją aš dabar žinau daug, nors esu muzikantė. (Juokiasi).
– Be muzikos, užsiimate daug kitų svarbių veiklų – nuo darbo su UNESCO iki programos, skirtos jaunoms moterims, norinčioms siekti mokslinės karjeros. Kuriais iš jų labiausiai didžiuojatės?
– Truputį gailiuosi, kad gyvenime turime nepakankamai laiko įgyvendinti visoms savo idėjoms. Nes kai nesi karjeros viršūnėje, gali tiek daug nuveikti su žiniomis ir patirtimi, kurias esi sukaupęs, dalyvauti tiek daug projektų, perteikti savo išmanymą kitiems. Pati žinau, kad norėčiau daryti dar daugiau.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad vis dar turiu daug energijos papildomoms veikloms. Ir esu už tai dėkinga. Gyvenime netrūksta pakilimų ir nuopuolių. Aš – ne išimtis, man irgi ne visada norisi lėkti į priekį. Bet esu dėkinga už visas galimybes. Laikau save paprasta moterimi, kuriai teko puiki dovana.
– Jūsų muzika yra labai graži ir melodinga, tačiau pasaulis šiais laikais – sudėtingas, pilnas ginčų ir įtampos. Kaip atsispiriate slogiai nuotaikai, kuri užklumpa, perskaičius žinias?
– Daug dalykų, dėl kurių žmonija nerimauja ir liūdi, yra mūsų jausmų ir veiksmų atspindys. Galbūt internetas padarė taip, kad mes susikūrėme daug vilčių. Nekalbu apie skurdžiai gyvenančius žmones, kalbu apie jus ir mane.
Pradėjome trokšti per daug ir pamirštame, kad kartais reikia tiesiog aprimti ir džiaugtis paprastais dalykais. Juk iš esmės žmogui tereikia stogo virš galvos, maisto ir medicinos. Reikėtų į viską žiūrėti ramiau. Didelės viltys sukelia didelius nusivylimus, kurie virsta pykčiu. Bent jau man, nugyvenusiai nemažai metų, taip atrodo.
