Muzika

2019.11.02 17:06

Vėlinės kitaip: kultinės JAV grupės „Swans“ lyderis Vilniaus publiką ir džiugino, ir auklėjo

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.11.02 17:06

Lapkričio 1-oji yra viena tų dienų, kuriuos koncertų rengėjai dažniausiai be dvejonių išbraukia iš savo kalendorių. Tačiau šį penktadienį Vilniuje nutiko kitaip – renginių salėje „Vakaris“ buvo galima išgirsti garsų alternatyvios muzikos kūrėją iš JAV.

Kūčios, Velykos, Vėlinės – tos dienos, kai prisivilioti klausytojų į koncertus geriau nebandyti. Tai nerašyta išmintis, Lietuvos muzikos versle galiojanti ne vieną dešimtmetį.

Mąstoma maždaug taip – kad ir kokie žingeidūs būtų melomanai, šiomis dienomis jie leidžia laiką namie ar lankydami artimuosius. Dėl to penktadienį Vilniuje surengtas koncertas, kuriame pasirodė JAV grupės „Swans“ lyderis Michaelas Gira, atrodė nemenka avantiūra.

Dar prieš 36 metus pirmąjį albumą „Filth“ išleidę „Swans“ - alternatyvios muzikos pasaulio žvaigždės, savo kūryba įtaką padariusios ir metalo ekstremalams „Napalm Death“, ir grupei „Nirvana“.

M. Gira su dažnai besikeičiančiu bendražygių būriu (buvusių „Swans“ narių sąraše galima rasti dešimtis pavardžių, tarp jų – lietuvių kilmės muzikanto Algio Kizio) iki 1997 metų grojo muziką, kuri ne sykį mutavo. Nuo tamsių, agresyvių triukšmingų eksperimentų, kuriuose sunku surasti melodijos grūdą, iki postpanko, gotikinio roko ir net bliuzo šešėlių vėlesniuose grupės darbuose.

1997-aisiais grupės lyderiui pasirodė, kad „Swans“ istorija jau išsemta – išardęs grupę, jis pasinėrė į kitus muzikinius projektus, leido įrašus savo vardu ir pavadinimu „Angels Of Light“. Tačiau alternatyvos be jokių kompromisų simboliu tapę „Swans“ sugrįžo 2010-aisiais ir nuo to laiko jau išleido penkis albumus.

Naujausias, pavadintas „Leaving Meaning“, pasirodė vos prieš savaitę – penktadienį ne vieną jo dainą buvo galima gyvai išgirsti Vilniuje.

„Swans“ Lietuvos sostinėje jau viešėjo 2017-aisiais – tąsyk į koncertą susirinko pilnutėlis klubas „Legendos“, o lietuviai įrodė, kad mūsų šalyje netrūksta žinančių ir mėgstančių šios grupės kūrybą.

Prieš koncertą sklandė pasakojimai apie neįtikėtiną decibelų lygį, dėl kurių „Swans“ pasirodymuose būtini ausų kaištukai ir kyla rizika apsivemti. Vis dėlto garsas tada nebuvo labai didelis, o melomanai džiaugėsi galimybe „pirmą ir paskutinį sykį“ (taip buvo parašyta reklamoje) išgirsti kultinę JAV grupę.

Mat tuo metu M. Gira atvirai kalbėjo apie „Swans“ pabaigą – esą tokia sudėtimi, kuri buvo suburta grupei sugrįžus, jau nuveikta viskas, ką buvo verta padaryti.

Pažadą jis ištesėjo – nuo praėjusių metų Michaelas yra vienintelis pastovus grupės narys, o įrašus daryti ir koncertuoti jam padės nepastovus pakviestų bendraminčių būrys (pavyzdžiui, naująjį albumą įrašyti padėjo ir švedų atlikėja Anna von Hausswolff, JAV performansų menininkė Baby Dee ir australų kompozitorius Benas Frostas.

Albumas, beje, kritikų jau vadinamas vienu ramiausių ir gal net melancholiškiausių „Swans“ darbų, nors „firminių“ grupės įniršio protrūkių jame vis dėlto yra (pakanka pasiklausyti dainos „Sunfucker“, kuri penktadienį irgi skambėjo Vilniuje).

Pristatydamas naująjį darbą, 65-erių M. Gira keliauja per pasaulį, apsiginklavęs akustine gitara ir į kompaniją pasiėmęs ilgametį bičiulį, dar 1983-aisiais “Swans” groti pradėjusį gitaristą Normaną Westbergą.

Tai „nuogi“ pasirodymai be jokių ypatingų pretenzijų, dėl kurių anonsų klausytojai kartais smarkiai sutrinka.

Net ir Vilniuje daug kas manė, kad M. Gira ir N. Westbergas gros kartu, tačiau iš tiesų šie koncertai vyksta kitaip. N. Westbergas su gitara ir elektroniniais garso efektais pasirodė pirmasis ir atliko keliasdešimt minučių svajingos, ambientinės muzikos, kurios turbūt įdomu klausytis iš įrašo, tačiau iš salės žiūrovai gausiai migravo į lauką sutraukti cigaretės.

Apie pusę dešimtos vakaro į sceną pakilęs pagrindinis vakaro kaltininkas M. Gira greitai priminė savo reputaciją – rupoko charakterio, šiek tiek grėsmingo, mėgstančio kandumą vyro, kuris atrodo kaip pagyvenęs kaubojus, su kurio nenorėtum susikivirčyti bare pusę trijų nakties (nes jis panašus į tokį, kuris kišenėje visada nešiojasi peilį). Istorijos apie tai, kaip dar paauglystėje jam teko pasėdėti Izraelio kalėjime, prideda papildomų spalvų.

Sklandė kalbos, kad prieš koncertą jis buvo ne pačios geriausios nuotaikos, nes nebuvo itin patenkintas Vilniuje pamatyta įgarsinimo aparatūra, tačiau žengdamas į sceną išspaudė šypseną, o po pasirodymo pozavo nuotraukoms su gerbėjais ir dalijo autografus ant atsivežtų albumų (kuriuos lietuviai prieš koncertą išpirko per pusvalandį).

Pasirodymas, kuris buvo pristatomas kaip tinkamas Vėlinių vakarui, ir su tuo reikia sutikti. Į sceną žengęs M. Gira greitai klausytojus įsuko į mąslią, net kiek meditatyvią nuotaiką. Stiprus balsas, kartais disonuojantis su gitaros akordais, tekstai apie nusivylimą, meilę, pasaulio blogį, depresiją, pyktį – „nurengtos“ „Swans“ dainos kartais atsiskleidžia visai kitomis spalvomis, nei esi įpratęs girdėti įrašuose.

Valandos trukmės pasirodymui surepetuoti tik aštuoni kūriniai, kurie šio turo koncertuose nesikeičia, bet simboliškai „užkabina“ gana platų „Swans“ kūrybos etapą.

Į koncertą atėję Andrius Mamontovas, LRT OPUS vadovas Darius Užkuraitis, atlikėjas Domantas Razauskas, grupės „The Station“ vokalistas Mykolas Katkus, kurie „Swans“ kūryba žavisi ne vieną dešimtmetį, tikriausiai nudžiugo girdėdami porą senų grupės dainų iš devintojo dešimtmečio – 1987-ųjų „New Mind“ ir 1989-ųjų „God Damn The Sun“.

„Netikėjau, kad „God Damn The Sun“ kada nors išgirsiu gyvai. Tai buvo lyg religinė akimirka“, - vėliau prisipažino M. Katkus.

Likusią koncerto dalį sudarė dainos iš „naujojo“ „Swans“ laikotarpio – ką tik išleisto albumo kūriniai „Annaline“, „It's Coming It's Real“, „My Phantom Limb“, „What Is This?“, „Sunfucker“, šiame dešimtmetyje įrašyta „The Glowing Man“. Muzika, kuri galbūt artimesnė jaunesniems klausytojams, kurių koncerte irgi netrūko – ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Olandijos, Vokietijos, net Australijos.

Perpildyta „Vakario“ salės niekaip nepavadinsi – panašu, kad lapkričio 1-oji dalį klausytojų vis dėlto atbaidė, o gal pritrūko ir informacijos apie koncertą. Vienas sutiktas melomanas prisipažino, kad apie šį renginį netyčia sužinojo tik lapkričio 1-osios rytą.

Tačiau M. Gira žiūrovų skaičiumi nesiskundė, nors jam būdingo juodo humoro koncerte irgi buvo per akis.

Lengvai suerzintas žiūrovų replikų, jis leptelėjo, jog skauda gerklę, nes čiulpė pernelyg daug – ko būtent, galima nuspėti, bet nebūtina rašyti.

Koncerto pradžioje pasisveikinęs su „drąsiaisiais Lietuvos žmonėmis“, M. Gira stebėjosi, kad scena „Vakaryje“ stovi taip aukštai, virš žiūrovų galvų.

„Jaučiuosi kaip karalius soste. Ar čia groja muzikantai, tikrai? Labai keista“, - stebėjosi Michaelas.

Tarp dainų jis piktoku balsu žėrė nurodymus garso režisieriui, kliuvo ir telefonus išsitraukusiems žiūrovams.

Jiems M. Gira kelis sykius griežtai liepė nefilmuoti: „Jei nenustosit, nufilmuosiu, kaip jūs su vyru ar žmona ginčijatės, ir įdėsiu į „YouTube“.

Toks bendravimo būdas – šio muzikanto legendos dalis, tad niekas pernelyg nenustebo, o po koncerto jis atrodė patenkintas šiuo vakaru.

Neapsilankiusiems, bet besidomintiems įdomiems garsais verta šiek tiek nuliūsti – ar dar kada pasitaikys galimybė „Swans“ muziką išgirsti skambant taip atvirai ir be jokių papildomų garso sluoksnių, sunku prognozuoti. Vakaras, kuris buvo tikrai vertas išleistų keliolikos eurų (bilietai į šį koncertą buvo netikėtai pigūs) ir leidęs į „Swans“ muziką pažvelgti kiek kitu kampu. Geresnio įrodymo skeptikams, kad šios grupės kūryba tikrai nėra tiesiog eksperimentinis triukšmas, nesugalvosi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt