Muzika

2019.10.11 22:25

JAV grupė „Chromatics“ koncertavo Vilniuje: linkėjimai iš „Tvin Pykso“ ir netikėta patikra žiūrovams

Ramūnas Zilnys, LRT.lt 2019.10.11 22:25

Penktadienio vakarą Vilniaus menų fabrike „Loftas“ koncertą „Chromatics“ – pirmą sykį Lietuvoje viešinti grupė iš JAV, daug kam pažįstama ir iš TV serialo „Tvin Pyksas“.

18 metų gyvuojanti grupė groja svajingą, hipnotizuojančią popmuziką su didele doze seksualumo ir užuominų į kino atmosferą. Neatsitiktinai jos naujausio albumo viršelį puošia užrašas „tik suaugusiems“ – kaip ir ne visiems prieinamus filmus.

Prodiuserio, kompozitoriaus, muzikanto, leidyklos „Italians Do It Better“ šefo Johnny Jewelo suburta grupė žavi subtiliais garsais ir švelniu dainininkės Ruth Radelet, atrodančios kaip stilinga kino žvaigždė iš 60-ųjų filmų, balsu.

Ir savo dainas, ir įdomiai aranžuotus perdirbinius (pavyzdžiui, dueto „Simon & Garfunkel” “The Sound Of Silence”) grojanti grupė yra gana neįprastas reiškinys popmuzikos pasaulyje.

Viena vertus, jos muzika tikrai nėra tokia provokuojanti ar neįprasta, kad ją priskirtum alternatyvai. Kita vertus, „Chromatics“ daro neįprastų kūrybinių sprendimų ir turi naktinės nuotaikos kupiną skambesį, kuris daro šią muziką patrauklią didžiausiems meno pasaulio snobams.

Grupės muzika skamba ne viename kino filme ir seriale. Jos gerbėjas buvo dizaineris Karlas Lagerfeldas, prieš kelerius metus savo kolekcijos pristatymui Paryžiuje pakvietęs šią grupę groti ant pakylos virš podiumo.

Susižavėjimo „Chromatics“ kūryba neslepia ir režisierius Davidas Lynchas, prieš porą metų nufilmavęs grupę naujausiame serialo „Tvin Pyksas“ sezone ir jo garso takelyje panaudojęs grupės muziką.

Akivaizdu, kad „Tvin Pyksas“ pridėjo grupei naujų gerbėjų, bet ir be šio kultinio serialo grupės netrūkdavo dėmesio.

Melomanai ne vienus metus kantriai laukė naujo grupės albumo – ankstesnis darbas „Kill For Love“ pasirodė dar 2012-aisiais.

2014-aisiais grupė žadėjo išleisti albumą „Dear Tommy“, tačiau kone paskutinę akimirką atšaukė jo pasirodymą ir sunaikino visas jau pagamintas kompaktines ir vinilo plokšteles.

Tai keista istorija – pasakojama, kad J. Jewelas vos nepaskendo prieš išleidžiant albumą, o šis sukrėtimas pavertė jį kitomis akimis pažvelgti į muziką.

Esą „Dear Tommy“ dainos jam pradėjo nebepatikti, tad buvo nuspręsta albumą įrašyti iš naujo.

Prabėgus penkeriems metams, gerbėjai to albumo tebelaukia – buvo užsiminta, kad jis pasirodys pernai, bet kalbos vėl nutilo.

Užtat praėjusią savaitę „Chromatics“ visiškai netikėtai, be jokios išankstinės reklamos, išleido kitą albumą – „Closer To Grey“. Jis gal ir nenustebino – dainų skambesys yra tipinis šiai grupei – tačiau koncertui Vilniuje pridėjo papildomą, „bus ir premjerų“ prieskonį.

Į Vilnių „Chromatics“ atvyko dar ketvirtadienio popietę. Jokių interviu – nedaug bendrauti su žiniasklaida, atrodo, yra šios grupės įvaizdžio dalis.

Tačiau muzikantai pasivaikščiojo po miestą, aplankė „Iliuzijų muziejų“ ir taip pradžiugino J. Jewelo devynerių metų dukrą Jackie.

Beje, jos mama, dainininkė Megan Louise, taip pat atvyko kartu. Tai šiek tiek painu – J. Jewelas groja ir grupėje „Desire“, kurios vokalistė yra Megan. Būtent ši grupė, grojanti ritmingą muziką, „apšildė“, „Chromatics“, tad J. Jewelas į sceną per vakarą kilo du kartus.

Lateksu apsitempusi M. Louise, kaip XVIII amžiaus puošeiva pasidabinęs J. Jewelas, ekrane šmėžuojantus neoniniai užrašai – per apšildytojų pasirodymą galėjai pasijusti kaip 1984-ųjų pogrindinėje diskotekoje kažkur Vakarų Berlyne.

Viena keistenybė žiūrovus pasitiko dar prie durų – itin daug dėmesio saugumui skiriantys muzikantai pareikalavo, kad kiekvienas apsilankęs koncerte būtų patikrintas metalo detektoriumi, kaip oro uoste.

Kito karto, kai muzikantai pateiktų tokį reikalavimą, neprisiminė nei šio koncerto rengėjai „8 Days A Week“, nei ne vieną šimtą koncertų matęs šių eilučių autorius, bet taisyklės yra taisyklės.

Nors žiūrovai apie tokį grupės norą buvo iš anksto įspėti internete, prie įėjimo į koncertą vis tiek susidarė eilė, buvo ir ne itin patenkintų.

Po „Desire“ pasirodymo apie pusę dešimtos vakaro į sceną žengę „Chromatics“ greitai žiūrovus panardino į svaigų liūną –kuklus, net šaltas R. Radelet žvilgsnis, prieblanda, hipnotizuojantys elektroniniai ir gitaros garsai, gana atviri, tragiškumu, o kartais – ir gašlumu dvelkiantys dainų tekstai kūrė ypatingą nuotaiką.

Artipilnė „Lofto“ salė klausėsi susikaupusi – tai ne tas koncertas, į kurį užsukama tik iš smalsumo, o paskui pusė jo praleidžiama su sutiktais pažįstamais pliurpiant lauke.

Energingi šokių muzikos ritmai ir melancholiškos melodijos – įdomus derinys. „Chromatics“, kaip ir „Desire“ bei kiti „Italians Do It Better“ globotiniai – akivaizdžiai įkvėpti aštuntojo ir dešimtojo dešimtmečio italų šokių muzikos. Leidyklos pavadinimas tikrai nėra atsitiktinumas.

Kaip ir tarp „Desire“ ir „Chromatics“ pasirodymų ekrane rodyti 80-ųjų eros užrašai ir plakatai. Devintojo dešimtmečio estetika šiuo metu madinga, ir „Chromatics“, kaip ir TV serialas „Stranger Things“, yra to įrodymas.

Muzika – graži, tačiau kai kas ir trikdė. Ekrane iš arti rodant projekcijas su R. Radelet akimis, neapleido mintis, kad stipria vokaliste jos niekaip nepavadinsi.

Flegmatiškas dainavimo stilius ir elgesys scenoje nepaslepia to, kad jos balsas skamba neįspūdingai. Tiesą sakant, kas antra trečio kurso dainavimo studentė ją nustelbtų.

Nepaisant to, „Chromatics“ išties sugeba kurti atmosferą, kurioje pasijunti, lyg būtum visiškai kitoje dimensijoje. D. Lyncho susižavėjimas jais, kai pamatai koncertą, nekelia nuostabos.

Darganotą rudens vakarą grupė sugebėjo žiūrovams „išjungti“ visus pasibaigusios darbo savaitės dirgiklius – nes dirsčiojančių į mobiliųjų telefonų ekranus buvo nedaug (kad jais negalima fotografuoti ir filmuoti koncerto, įspėjo užrašai ant salės sienų).

Svajonė, fantazija, apsvaigimas – esminiai žodžiai, kalbant apie „Chromatics“ kūrybą. Penktadienio vakarą „Lofte“ to buvo nemažai, bet galutinai grupė savo tariama magija neįtikino. Būtų smagu, kad pirmoji grupės viešnagė Vilniuje netaptų paskutine – kad patirtum visą šios grupės žavesį, vieno pasimatymo tiesiog per mažai.