Trečiadienio vakarą į Vilniaus „Siemens“ areną traukė garsaus vokiečių smuikininko Davido Garretto gerbėjai – populiarus muzikantas čia surengė savo pasaulinių gastrolių „Unlimited“ koncertą.
Lietuvoje antrą sykį viešintis vokietis, kurio tikrasis vardas – Davidas Christianas Bongartzas, laikomas garsiausiu šių dienų smuikininku pasaulyje.
Prieš dvejus metus „Siemens“ arenoje jau koncertavęs 39-erių D. Garrettas dažnai vadinamas „seksualiausiu pasaulio smuikininku“, „smuiko popžvaigžde“ ar net „smuiko Davidu Beckhamu“.
Ne tik virtuozišku grojimu, bet ir puikia išvaizda publiką (ypač – moteriškąją jos pusę) žavintis ilgaplaukis vokietis groja ir klasikinę, ir pop bei roko muziką.
Jo koncertuose skamba ir ištraukos iš simfonijų, ir, pavyzdžiui, „Queen“, Prince’o, Bruce’o Springsteeno ar Stevie Wonderio kūriniai.
Pirmąsyk smuiką į rankas Davidas paėmė ketverių, kai instrumentą tėvas nupirko vyresniam jo broliui.
Jau po metų Davidas laimėjo jaunųjų muzikantų konkursą ir nebesidairė atgal. Būdamas vos septynerių, būsimasis virtuozas jau lankė smuiko pamokas Liubeko konservatorijoje, o vienuolikos, surengęs pasirodymą Vokietijos prezidentui, gavo legendinio meistro Antonio Stradivariaus smuiką, kuriuo grojo ne vienus metus.
Būdamas trylikos, šis vunderkindas jau buvo pasirašęs sutartį su garsia įrašų leidykla „Deutsche Grammofon“, grojęs ne vienos valstybės prezidentui, pasirodęs kelių Europos šalių TV eteryje, dar po trejų metų jau koncertavo su orkestru, diriguojamu garsiojo dirigento Zubino Mehtos.
Tiesa, užaugęs jis pagarsėjo ir kaip maištininkas – septyniolikos buvo priimtas į Londono Karališkąjį muzikos koledžą, tačiau po semestro nutraukė studijas.
Pats D. Garrettas neslėpė, kad susipyko su dėstytojais, mat labai norėjo kuo daugiau repetuoti ir sykį dėl to vėlų vakarą įsilaužė į koledžo auditoriją.
Mokslus D. Garrettas galiausiai baigė prestižinėje Džuljardo muzikos mokykloje Niujorke, kur jo mokytoju tapo garsus smuikininkas Itzhakas Perlmanas. Beje, tuo metu D. Garrettas prie stipendijos prisidurdavo, dirbdamas modeliu.
Visame pasaulyje muzikantą išgarsino 2008-aisiais išleistas albumas „Encore“, kuriame skambėjo ir Bacho, Vivaldi, ir Michaelo Jacksono, grupės AC/DC kūriniai.
Nuo to laiko D. Garrettas su orkestrais ir ritmo grupe gastroliuoja visame pasaulyje, yra pelnęs daugybę „auksinių“ ir „platininių“ diskų apdovanojimų. Jis iki šiol lieka ištikimas savo pasirinktai formulei – su vienodu užsidegimu ir energija groti ir klasikos, ir roko bei popmuzikos kūrinius.
D. Garrettas jau spėjo savo jėgas išmėginti ir kino ekrane – 2013-aisiais filme „Velnio smuikininkas“ suvaidino savo dievaitį, garsųjų italų smuikininką Niccolo Paganini.
Tačiau rimčiau į aktorystę pasukti jis nesiveržia – juolab kad ir neturėtų kada tai daryti, kasmet rengdamas dešimtis koncertų ir ruošdamas naujas programas.
„Jaučiuosi pamalonintas, didžiuojuosi, kad žmonės mane laiko muzikantu, kuris pakylėjo grojimą smuiku į kitą lygmenį, įnešė kai ką naujo ir išradingo. Tai man visada buvo iššūkis ir noras. Kai tik pradėjau muzikuoti, norėjau atrasti naują skambesį, aranžavimo, grojimo stilių. Kai žmonės sako, kad tai padariau, man tai – komplimentas“, - prieš koncertą LRT.lt sakė muzikantas.
Į Lietuvą D. Garrettas atvyko antradienį - kartu su muzikantais ir savo mama, JAV balerina Dove Garrett.
Prieš dvejus metus laisvalaikio Vilniuje neturėjęs vokietis džiaugėsi šįsyk gavęs progą pasivaikščioti po Vilnių - socialiniams tinklams įsiamžino, pozuodamas prie gatvėje pamatyto savo koncerto plakato.
Jo programa „Unlimited“ skirta sėkmingos karjeros tarptautinėje scenoje dešimtmečiui pažymėti. Į koncerto programą D. Garrettas, kaip įprasta, įtraukė ir klasikos kūrinius, ir gerai žinomus roko hitus.
Su savo grupe į Vilnių atvykęs D. Garrettas jau koncerto pradžioje areną sudrebino keliais trankiais roko kūriniais – nuo „Nirvana“ „Smells Like Teen Spirit“ iki „Metallica“ „Master Of Puppets“ ir „Survivor“ „Eye Of The Tiger“.
„Esu supratęs, kad roko muzikai reikia ne mažesnio virtuoziškumo, nei klasikai“, - pristatydamas „Metallica“ kūrinį, kalbėjo Davidas.
Tarp roko kūrinių vokietis įpynė klasikinių melodijų ir muzikos iš žinomų kino filmų.
Ilgi plaukai, papuošalai, grimas, tatuiruotės, dideli ekranai, kuriuose muzikanto siluetas skendo liepsnose – D. Garrettas scenoje išties labiau primena roko žvaigždę, o ne santūrų klasikos muzikantą.
Antroje koncerto pusėje jis išskirtiniu dėmesiu pradžiugino ir vieną žiūrovę - paklausęs, kas norėtų su juo ateiti į sceną, ir išvydęs daugybę pakeltų moterų rankų, pasirinko panevėžietę Arūnę.
Pasiūlęs scenoje atsisėsti šalia savęs, D. Garrettas jai sugrojo jausmingą kūrinį „Ain't No Sunshine“. Muzikos ritmui pasidavusi lietuvė netrukus pakilo nuo kėdės ir šoko pagal muziką.
Kiek per anksčiau per Stevie Wonderio kūrinį „Superstition“ nuo scenos irgi žengęs ir tarp žiūrovų grojęs smuikininkas atrodo užėmęs nišą, kurioje žaidžia, pavyzdžiui, visame pasaulyje žinomas kroatų violončelininkų duetas „2 Cellos“.
Jie net atlieka kai kuriuos tuos pačius kūrinius. Formulė labai aiški – imti plačiai auditorijai žinomas melodijas, sugroti jas moderniu stiliumi, paskaninant visa tai gražuoliuko įvaizdžiu.
Klasikos gerbėjai, žinoma, į tokius žanro eksperimentus dažnai žvelgia skeptiškai. D. Garrettas irgi ne sykį yra girdėjęs, kad nemažai žiūrovių į jo koncertus ateina pirmiausia dėl išvaizdos.
Tai nepanašu į tiesą – muzikantas instrumentą išties valdo taip, jog norisi išsižioti iš nuostabos.
Skambant iš Pietų Amerikos parsivežtai melodijai „Tico Tico“, Davidas paėmė į rankas smuiką ir juo grojo pirštais, lyg gitara - skambant žiūrovų džiaugsmo šūksniams ir plojimų bangoms.
Tokių akimirkų šį vakarą arenoje netrūko - D. Garrettas akivaizdžiai mėgaujasi tuo, ką daro, ir džiaugiasi žiūrovams pasakodamas, kaip kuria garsių hitų aranžuotes.
Nepamiršta ir pagirti savo muzikantų. „Kai prieš dešimt metų pradėome groti kartu, neturėjome būgnininko ir bosisto, nes to tiesiog neleido mažas biudžetas. Džiaugiuosi, kad šiandien esame pilna grupė“, - šypsojosi vokietis.
Tai, kad 21-ame amžiuje su odinėmis kelnėmis gali pritraukti daugiau žiūrovų, nei vilkėdamas fraką, yra tiesa, bet D. Garrettui tikrai nėra užtrenktos ir klasikinės muzikos salių durys.
Susirinkusiems „Siemens“ arenoje maždaug 3000 D. Garretto gerbėjų vakaras neprailgo, nors muzikantas dviejų dalių koncertui surepetavo kone 30 kūrinių. Tiesa, pro akis negalėjo praslysti ir neužimtos kėdės. Nors ir stengiasi atkreipti į save dėmesį, panašu, kad Davidas Lietuvoje niekada negalės surinkti sausakimšų arenų, kokios jį pasitinka gimtinėje.
Dėl to šiek tiek gaila. Michaelo Jacksono „Smooth Criminal“, Philo Collinso „In The Air Tonight“, ištrauka iš Ludwigo van Beethoveno 9-osios simfonijos, „Led Zeppelin“ „Stairway To Heaven“ – viską D. Garrettas groja su šypsena ir pavydėtinu lengvumu. Kuris slepia ilgas kantraus darbo valandas.
„Jei pradedi tikėti, kad kažką darai geriausiai, kaip gali, tu nustoji stengtis būti geresniu. Būti artistu man reiškia ir tai, kad visada gali pasiekti daugiau. Bent jau aš taip jaučiuosi.
Nebūna dienų, kai nerepetuočiau. Jei praleisčiau vieną dieną, kitą dieną turėčiau atidirbti dvigubai.
Scenoje kartais suklystu, bet aš to net nevadinu klaidomis. Man muzika yra emocinė kelionė. Jei scenoje nutinka kažkas netikėto, ką kažkas pavadintų klaida, man tai suteikia adrenalino, padedančio sukurti emociją. Taip kartais net geriau, nei groti be klaidų“, - pasakojo D. Garrettas.
Jei trečiadienio vakarą klaidų ir buvo, publika į tai nekreipė dėmesio – Davidas scenoje sugeba surengti šventę, šou, kurio metu kiek artimesni klasikai pasijunta ir jai kasdienybėje per daug dėmesio neskiriantys žiūrovai.
Pramoga? Taip, D. Garretto koncertas pirmiausia yra tai. Bet tikrai kokybiška pramoga. Su tuo niekas nepasiginčys.
