Muzika

2019.09.29 21:02

Į Vilnių atvykstanti popžvaigždė Kimbra: apstulbau nuo to, ką padarė lietuviai

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.09.29 21:02

Vilniuje netrukus koncertuosianti Naujosios Zelandijos dainininkė Kimbra vadinama vienu įdomiausių šių dienų popmuzikos balsų.

Akivaizdu, kad ją jau pastebėjo ir Lietuvos melomanai. Kai rugpjūčio pradžioje buvo paskelbta, kad spalio 1-ąją Kimbra dainuos Šv. Kotrynos bažnyčioje, visi bilietai į jos pasirodymą buvo išgraibstyti per kelias dienas.

Netrukus paskelbta, kad dainininkė sutiko rengti papildomą pasirodymą – tą patį vakarą į sceną žengs du sykius.

Įdomius alternatyvios ir popmuzikos atlikėjus iš viso pasaulio į Lietuvą kviečianti agentūra „8 Days A Week“ su tokiu žaibišku bilietų pirkimu susidūrė pirmą kartą.

Tai intriguoja, turint omenyje, kad bene populiariausia iki šiol Kimbros įrašyta daina – parašyta ne jos pačios.

Prieš šešerius metus ji tapo viešnia Australijos dainininko Gotye įrašytame kūrinyje „Somebody That I Used To Know“.

Šis atlikėjų kartu įrašytas hitas tapo tikra sensacija – vien šio kūrinio klipas „YouTube“ peržiūrėtas daugiau nei 1,2 milijardo kartų, neskaičiuojant dainos įrašo perklausų įvairiose interneto platformose, koncertinių versijų ir perdirbinių.

Daina, kuriai komplimentų negailėjo ir JAV muzikos legenda Prince'as, pelnė du prestižinius „Grammy“ apdovanojimus – geriausio metų įrašo ir geriausio popmuzikos dueto ar grupės atlikimo kategorijose. Taip Kimbra tapo viena iš vos keleto Naujosios Zelandijos atlikėjų, savo namuose turinčių „Grammy“ statulėlę.

Apie Gotye nuo to laiko girdėti nedaug, o štai Kimbra intensyviai stumia savo karjerą į priekį.

„Somebody That I Used To Know“ liko (o gal ir liks) populiariausia daina, prie kurios ši stipraus balso vokalistė prisidėjo. Tačiau Kimbra sugebėjo išlįsti iš šio kūrinio šešėlio – jau trys jos soliniai albumai sulaukė gerų kritikų ir melomanų įvertinimų.

Popmuziką, r'n'b, net alternatyvaus roko ir elektroninės muzikos elementus derinanti Kimbra Lee Johnson (toks pilnas jos vardas ir pavardė) koncertuoja Europoje ir JAV, bendradarbiavo su Janelle Monae, Johnu Legendu, Snoop Doggu ir kitomis žvaigždėmis.

Dar paauglystėje dainas rašyti ir koncertuoti pradėjusi atlikėja vos sulaukusi aštuoniolikos persikraustė į Australiją ir pradėjo profesionalios muzikantės karjerą.

Nuo to laiko viskas jai klojasi puikiai – pernai išleistas trečiasis albumas „Primal Heart“ dainininkės gerbėjų vadinamas geriausiu per visą Kimbros karjerą.

Prieš pirmąją kelionę į Lietuvą interviu LRT.lt davusi artistė sakė, kad niekada nesuabejojo savo pasirinkimu – ir nekantrauja gyvai mūsų šalyje atlikti dainas, kurios šįkart skambės kiek kitaip nei įprasta.

– Pirmą sykį lankysitės Lietuvoje. Kokia pirma mintis ateina į galvą, išgirdus mūsų šalies pavadinimą?

– Nedaug žinau apie Lietuvą, dėl to pas jus atvykti ir yra taip įdomu. Mėgstu Rytų Europos maistą, apskritai domiuosi įvairių šalių patiekalais, todėl būtinai norėsiu aplankyti lietuviškos virtuvės restoraną.

Atvykusi į naują šalį, stengiuosi šį tą sužinoti apie jos istoriją, apžiūrėti architektūrą. Esu iš Naujosios Zelandijos, mūsų šalis – labai jauna, palyginti su Europa. Noriu išgirsti kiek įmanoma daugiau – apie tai, kaip jūsų šalis vystėsi, kuo gyvena dabar.

– Ne vienus metus gyvenote Australijoje, o australai neseniai pasaulio krepšinio čempionate mus nurungė. Čia – pirmas dalykas, kurį galbūt verta žinoti.

– Cha, geras. Šitą prisiminsiu.

– Jau žinote tai, kad Lietuvoje visi bilietai į jūsų koncertą buvo išgraibstyti per kelias dienas, sutikote tą patį vakarą surengti dar vieną pasirodymą. Ar taip dažnai nutinka?

– Ne. Apstulbau nuo to, ką padarė lietuviai. Kai man pranešė, kad bilietų nebeliko, pagalvojau – atkeliauju iš toli, jei yra dar norinčių mane išgirsti, galiu padainuoti du kartus. Norisi sutikti kuo daugiau žmonių, juk niekada nežinai, kada ir išvis ar dar kada nors mane pakviesite. Man – garbė.

– Ar nėra sudėtinga koncertuoti du kartus per vakarą?

– Kartą tai jau dariau – Japonijoje. Tai – iššūkis, bet tuo pačiu ir įdomu, nes du koncertai gali visiškai skirtis. Dainuoji tą pačią dainą, o publikos nuotaika – skirtinga. Man bus labai įdomu.

– Dainuosite jaukioje bažnyčioje. Kokio koncerto galime iš jūsų tikėtis?

– Dainuosiu kūrinius iš visų trijų savo albumų, jų skambesys – gana skirtingas. Kartu gros bosistas ir klavišininkas, tad tai – gana intymus, jaukus pasirodymas. Šiek tiek „nurengėme“ dainų aranžuotes, bažnyčioje tai puikiai tiks.

Tai būdas paversti koncertą asmeniškesniu, priversti žmones labiau įsigilinti į dainas. Nes kitomis aplinkybėmis mano pasirodymuose skamba daug elektroninių garsų, kūriniai yra trankesni, nei girdėsite Vilniuje. Sakyčiau, kad šie koncertai bus ypatingi – galimybė leistis su mumis į jausmingą kelionę.

– Abu jūsų tėvai – medikai. Ar niekada negalvojote sekti jų pėdomis?

– Tėvai niekada manęs neragino rinktis jų profesiją. Jie žino, kokia tai didelė atsakomybė ir spaudimas – būti atsakingiems už kitų žmonių gyvybę. Nors, žinoma, jie labai mėgsta savo darbą.

Nuo vaikystės buvo aišku, kad jaučiu aistrą muzikai, tėvai tai pamatė ir mane palaikė. Be to, aš buvau užsispyrusi, tikriausiai suprato, kad mane perkalbėti būtų sunku. (Juokiasi).

– Bet būti menininku – irgi labai sudėtinga. Ar buvo dienų, kai skaičiavote paskutinius centus ir nežinojote, už ką reikės nusipirkti valgyti?

– Man pasisekė – būdama vos septyniolikos, jau turėjau sutartį su vadybos kompanija, žmonės manimi patikėjo. Bet, žinoma, atlikėjo gyvenimas – labai nestabilus. Viskas priklauso nuo to, kiek žmonių norės tavo dainų klausysis. Būti gydytoju – turbūt kiek saugiau, bent jau finansine prasme.

Jau karjeros pradžioje atsirado žmonių, kurie atvėrė man duris. Pirmiausia persikrausčiau į Australiją, kurios rinka didesnė nei Naujosios Zelandijos. O paskui mano muziką atrado Amerikoje ir visur kitur.

– Jūsų muzika – labai eklektiška. Joje galima surasti visko, nuo soulo iki elektroninės popmuzikos ar net džiazo. Kaip jūs sukūrėte tokį įdomų skambesį?

– Klausydamasi labai įvairių atlikėjų. Karjeros pradžioje grojau paprastas dainas su gitara, šiek tiek dvelkiančias folku. Bet tada pradėjau norėti kietesnio, agresyvesnio skambesio, perteikti, jog mėgstu ir eksperimentinę muziką.

Mane įkvėpė vokalistai, kurie rado būdą savo balsą panaudoti neįprastai – kaip Bjork, Jeffas Buckley, Betty Davis ar Amy Winehouse. Žmonės, kurie plėtė vokalo, kaip instrumento, ribas.

Jie mane paskatino būti bebaime, ieškoti savo skambesio. O šiaip mane įkvepia daug žanrų – net metalas, progresyvusis rokas, taip pat – fankas ir r'n'b. Esu lyg katilas, kuriame susimaišė daug ingredientų. Ir popmuzika man tuo patinka – gali nepaisyti ribų ir daryti, ką tik nori.

– Ar yra dalykų, kurių muzikoje dar nesate bandžiusi, bet norėtumėte?

– Taip, kiekviename albume bandau plėsti savo ribas. Pavyzdžiui, naujausias albumas „Primal Heart“ – labiausiai linkęs į hiphopą. Būtų įdomu dar labiau linkti į tą pusę.

Be to, iki šiol dar tik švelniai prisiliečiau prie darbo su orkestrais, norėčiau tai daryti dažniau, nes tai – visiškai kitoks darbas, nei esu pripratusi daryti kasdien. Būtų nuostabu kurti muziką filmams, ypač – animaciniams.

Šiuo metu jau kuriu dainas ketvirtajam albumui ir jaučiu, kad vėl gimsta kiek kitoks skambesys.

– Neseniai atlikote savo pirmąjį vaidmenį kine – suvaidinote šįmet išleistame filme „Narcizai“. Ar norėtumėte ateityje dažniau vaidinti filmuose?

– Taip, man labai patinka aktorystė. Be to, filmo centrinė ašis – Naujosios Zelandijos muzika, scenarijus – irgi apie mano gimtąją šalį ir muzikantus. Buvo nuostabu prisidėti prie tokio projekto.

Kaip dainininkė, esu įpratusi žengti į sceną ir pusantros valandos tiesiog reikšti savo mintis ir emocijas. Kine viskas kitaip, tai – kitokia meno forma, gal net subtilesnė ir atimanti daugiau laiko. Labai džiaugiausi, kad gavau progą save išbandyti.

Žinoma, mano širdis visada priklausys muzikai, joje daugiau spontaniškumo. Bet gauti daugiau pasiūlymų vaidinti irgi būtų smagu.

– Naujosios Zelandijos, kaip ir Lietuvos, popmuzikos scena nėra itin matoma pasaulyje. Dauguma klausytojų galbūt yra girdėję apie jus, dar – apie praėjusio amžiaus pabaigoje garsią grupę „Crowded House“, bet tai – beveik viskas. Kai esi iš tokios, lyg ir popmuzikos periferijoje esančios šalies, tai yra trūkumas ar privalumas, bandant prasimušti užsienyje?

– Manau, kad tai gali būti privalumas, nes „atlikėja iš Naujosios Zelandijos“ skamba egzotiškai. Mano gimtoji šalis daug kam vis dar yra paslaptis. Ji taip toli nuo daugumos didžiųjų valstybių. Kai atkeliauji į Ameriką, turi neįprastą akcentą, esi „iš tos keistos šalies, apie kurią mažai žinome“ – žinoma, tai prideda įdomų atspalvį.

Aš didžiuojuosi muzika, kuri gimė Naujojoje Zelandijoje. Džiaugiuosi, kad žinote „Crowded House“, bet mūsų šalyje – daugybė puikių dainų kūrėjų. Manau, kad Naujosios Zelandijos muzika yra unikali ir ambicinga.

– Bet jei būtų galimybė įrašyti dainą su „Crowded House“ ar AC/DC iš Australijos, ką rinktumėtės?

– Turbūt AC/DC. (Juokiasi).

– Na, gerai, ar Naujoji Zelandija tikrai tokia graži, kokią matėme filme „Žiedų valdovas“?

– Tikrai. Ji nuostabi. Mano grupėje groja amerikiečiai, ne sykį esu juos pasikvietusi į Naująją Zelandiją. Jie negali patikėti savo akimis, kai pamato mūsų gamtą.

– Bet jūs ten nebegyvenate.

– Taip, gyvenu Niujorke. Bet dvasiniai mano namai – Naujoji Zelandijoje. Kasmet ten keliauju per Kalėdas, ten gyvena mano šeima.

Niujorkas tapo vieta, kuri mane įkvepia. Manau, ilgai gyvensiu būtent šiame mieste. Nors niekada nežinai – gal atvyksiu į Lietuvą, ji užkariaus mano širdį ir liksiu pas jus.

– Bet pas mus žiemą būna šalta.

– Viskas gerai. Man patinka, kai šalta. Dievinu žiemą. (Juokiasi).

– Esate dainavusi, parašiusi dainų ar įrašiusi muzikos su begale garsių muzikantų – nuo Matto Bellamy iš grupės „Muse“ iki prodiuserio Skrillexo. Kuri pažintis buvo labiausiai neįtikėtina?

– Su Danieliu Johnsu iš australų grupės „Silverchair“. Neįsivaizduoju, ar ją žino Lietuvoje, bet kai aš augau, ši grupė buvo beprotiškai populiari. Kartu su juo parašėme penkias dainas mano antrajam albumui, dirbome labai artimai, jis smarkiai pakeitė mano požiūrį į melodijų rašymą.

Kitas žmogus – Davidas Byrne'as (garsus JAV alternatyvios muzikos atlikėjas, buvęs grupės „Talking Heads“ lyderis – Red.). Mes kartu su juo ir grupe „The Roots“ atlikome Davido Bowie dainą – Rokenrolo šlovės muziejaus ceremonijoje. Pagerbti D. Bowie atminimą, scenoje stovint su D. Byrne'u – tai visiškai pritrenkianti akimirka. Vien jau pabūti tokių muzikantų šešėlyje yra nuostabu. Jau nekalbant apie tai, kad iki tol paskutinį sykį Rokenrolo šlovės muziejuje D. Byrne'as lankėsi tada, kai kadaise į jį simboliškai įšventino tą patį D. Bowie.

– Neįmanoma išvengti klausimo apie dainą „Somebody That I Used To Know“. Ar, kartu su Gotye įrašiusi tą dainą, jautėte, kad ji sulauks tokio milžiniško populiarumo?

– Tikrai ne. Gotye irgi nenujautė. Jaučiau, kad tai galinga daina, bet neįsivaizdavau, kad ji gali sulaukti tokio atgarsio visoje planetoje.

Tai buvo staigmena, bet tokie dalykai ir yra patys nuostabiausi. Muzikinės akimirkos, kuriose nėra strategijos, išskaičiavimo, reklamos plano. Dainos, kuriose tiesiog stebuklingai atsiranda viskas, ko reikia. Originalumas, tinkamas laikas, emocija, galbūt perteikta kitaip nei anksčiau popmuzikoje.

Ta daina – įrodymas, jog muzikoje nieko neįmanoma nuspėti. Negali žinoti, kaip toli viena ar kita daina nukeliaus.

– Ar šiandien palaikote ryšį su Gotye? Po tos dainos sėkmės jis atrodo visiškai dingęs iš akiračio.

– Taip, jis – geras bičiulis. Jis ruošia naują albumą, tačiau daro tai jau labai ilgai. (Juokiasi). Bet man jau teko šį tą išgirsti ir galiu pasakyti – tikrai verta laukti. Nes skamba puikiai.

– Ko norėtumėte pasiekti per artimiausius dvidešimt metų?

– Norėčiau sukurti šeimą, kada nors tapti mama. Tai atsakymas ne apie karjerą. (Juokiasi).

Mano, kaip artistės, tikslas – toliau kurti muziką, kuri būtų tikra, jaudinanti ir sąžininga. Noriu rašyti dainas, kurios būtų nepavaldžios laikui ir gerai skambėtų po daugybės metų. Norėčiau po kelių dešimtmečių suvokti, kad tikrai palikau pėdsaką ir pastūmėjau muziką į priekį.

– Kas kvailiausio jums yra nutikę gastroliuojant per pastaruosius kelerius metus?

– Ką tik nusileidome Rumunijoje ir kažkur pakeliui pametėme bagažą. Nežinau, kur jis dabar – Stambule ar Niujorke. Kelionių metu būna daug akimirkų, kai kelias savaites tenka gyventi su tais pačiais drabužiais, nes tavo lagaminai atsidūrė kažkur kitame pasaulio gale.

Bet kai keliauji su draugais, sugebi iš viso to pasijuokti ir nedaryti tragedijos.

Taip pat skaitykite