Muzika

2019.09.15 16:27

Vilniuje efektingai baigėsi festivalis „Loftas Fest“: publiką iš proto vedė pritrenkiantys rusai

Ramūnas Zilnys, LRT.lt 2019.09.15 16:27

Sekmadienį švintant Vilniuje baigėsi aštuntasis muzikos ir menų festivalis „Loftas Fest“ – bene ryškiausiu jo antrojo vakaro akordu tapo neįprastos grupės iš Rusijos šou.

Per du vakarus apie 60 grupių ir atlikėjų septyniose scenose klausytojams pasiūlęs festivalis „desertui“ pasiliko ryškiai kylančias žvaigždes iš Anglijos.

Prieš dvejus metus išgarsėję britai „Shame“, koncertavę pagrindinėje menų fabrike „Loftas“ surengto festivalio scenoje, groja rupų, „purviną“, geriausiais pankų judėjimo laikais dvelkiantį roką.

Kaip iš pamokų pabėgę moksleiviai atrodantys muzikantai iš Pietų Londono pernai išleido debiutinį albumą „Songs Of Praise“, kuris kritikų iškart buvo skelbiamas vienu geriausių roko debiutų Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius. Tačiau dar labiau susikurti reputaciją „Shame“ padeda ne įrašai, o koncertai.

Scenoje jie – beprotiškai užsivedę ir energingi. Vilniuje grupės bosistas kone nesustodamas visą koncerto valandą lakstė pirmyn ir atgal po sceną, o vokalistas Charlie Steenas jau per pirmą dainą šoko nuo scenos ir dainavo, gulėdamas ant ištiestų žiūrovų rankų (vėliau triuką pakartojo, jau stovėdamas gerbėjams ant pečių).

Visiškas uraganas – su dainomis, pagal kurias norisi kratyti visą kūną ir taškytis alumi. Skeptikai gali sakyti, kad Anglijoje tokią muziką, akivaizdžiai įkvėptą britų alternatyvos legendų „The Fall“, groja daug kas, tačiau „Shame“ išsiskiria būtent koncertų atmosfera.

Į menų fabriko „Loftas“ vidų pasiklausyti „Shame“ susirinko didelė minia, kuri, atrodo, čia atėjo tikrai neatsitiktinai ar iš smalsumo.

Ryškiausius „Shame“ hitus lietuviai plėšė kartu, o smalsesni galėjo džiaugtis ir naujais kūriniais, kurie iki šiol dar net nėra įrašyti.

Iki pusės išsirengęs Ch. Steenas koncertą baigė išsišiepęs iš džiaugsmo, o užkulisiuose po to pasakojo, kad „Shame“ šiuo metu gyvai groja nedažnai, bet kvietimo į Lietuvą niekaip negalėjo atsisakyti.

„Nedaug mūsų bičiulių yra lankęsi Lietuvoje. Buvo labai smalsu. Likau apstulbęs, mus čia taip gerai priėmė. Turėsime laisvą dieną Vilniuje, noriu pamatyti kuo daugiau.

Sakykite, kiek žmonių čia gyvena? Pala, tik trys milijonai? Rimtai? Oho. Mažiau nei Norvegijoje. Fantastika. Per visą gyvenimą iki šiol nesu sutikęs lietuvių, bet dabar visiems pasakosiu, kaip čia smagu“, – suprakaitavęs žodžius bėrė Charlie.

Antrasis festivalio vakaras pagrindinėje scenoje, įsikūrusioje „Lofto“ viduje, buvo skirtas rokui – prieš „Shame“ grojo lietuvių grupė „ba.“, su šiuo renginiu turinti ypatingą ryšį.

Neseniai naują albumą „H8” išleidusios grupės lyderis Benas Aleksandravičius yra grojęs visuose aštuoniuose „Loftas Fest“ festivaliuose – pradėjo dar tada, kai apie šį muzikantą mažai kas žinojo.

„Būti čia – ypatingas jausmas“, – sakė Benas, per valandą su savo sėbrais „Loftas Fest“ minią kaitinęs kone visais ryškiausiais „ba.“ kūriniais. Žiūrovai šėlo taip, jog buvo aišku – festivalio rengėjas Viktoras Diawara nesuklydo sakydamas, kad „ba.“ ir „Shame“ čia yra vienodai ryškios žvaigždės.

Tiesa, pats Benas neslėpė jaudulio ir džiaugsmo, kad pirmą sykį gyvai pamatė ir susipažino su „Shame“ – šios grupės muzika jam labai patinka, o per jos koncertą lietuvių rokeris minioje dūko taip, kad ne vienas žiūrovas neatsispyrė pagundai išsitraukti telefoną ir jį nufilmuoti.

Vis dėlto, jei reikėtų išrinkti labiausiai nustebinusią ir daugiausiai žiūrovų susidomėjimo šeštadienį sulaukusią grupę, šis titulas tektų rusams „Shortparis“.

Šiuo metu Vakarų Europoje nuolat koncertuojantys, iš Vilniaus į Vokietiją keliausiantys muzikantai iš Sankt Peterburgo (nors iš tiesų yra kilę iš Novokuznecko) pastaruosius porą metų yra vadinami įdomiausia ir įspūdingiausia savo šalies grupe.

Jų fenomeną net nelengva apibūdinti. „Shortparis“ muzikos žanras kartais vadinamas „avangardiniu pop“, bet tai nėra labai tikslu.

Nuo užuominų į roką ir kabaretą iki techno ritmų – šios grupės muzika yra vienas nesibaigiantis eksperimentas, o viena daina kartais radikaliai skiriasi nuo kitos.

„Shortparis“ dainuoja rusiškai ir angliškai, kuria tekstus apie gėdą, baimę, socialines problemas ir tamsius sielos užkaborius, svaidosi metaforomis, kurias paskui gerbėjai ir žurnalistai bando iššifruoti ilguose rašiniuose.

Pavyzdžiui, šįmet daug triukšmo sukėlusiame dainos „Strašno“ klipe yra scena, kurioje žmonės su gėlėmis rankose ant pečių neša lentą, ant kurios stovi berniukas su Rusijos vėliava.

Netrūksta manančių, jog daina, kuri pasakoja apie tvyrančią baimės atmosferą, yra pilna užuominų į dabartinį Rusijos režimą ir artėjančią griūtį, tačiau „Shortparis“ šios versijos nepatvirtina ir sako, kad kiekvienas gali tekstą ir vaizdus interpretuoti savaip.

Grupės elgesys – dažnai neįprastas. Ji neina į sceną bisui, interviu duoda retai (ir niekada to nedaro koncerto dieną), nesifotografuoja su gerbėjais, užkulisių kambaryje prašo pakabinti Šventojo Nikolajaus ikonos kopiją. Neseniai grupė ištrynė didžiąją dalį savo muzikos įrašų iš populiariausių interneto platformų, nenori leisti dabar madingų vinilo plokštelių – būtent todėl, kad plokšteles dabar leidžia visi.

Tačiau suvokti, kur slypi „Shortparis“ žavesys, sunku, kol nepamatai šios grupės gyvai – o Lietuvoje šįmet jie koncertavo jau trečiąjį kartą (prieš tai – Kirtimų kultūros centre ir festivalyje „Devilstone“ Anykščiuose).

„Loftas Fest“ rengėjų sprendimas daug ką nustebino – rusus, į kurių koncertus dabar bilietai išgraibstomi kone visur, kur jie keliauja, V. Diawara pastatė į vieną nemokamų festivalio scenų (tiesa, be pinigų buvo galima išgirsti absoliučią daugumą šių metų renginio koncertų).

Kita vertus, jis neprašovė – galimybė be bilieto išgirsti šių dienų muzikos sensaciją į „Lofto“ kiemą priviliojo didžiausią minią per visą festivalį.

„Shortparis“ scenoje sukūrė tokį spektaklį (nors grupės nariai šio žodžio ir nemėgsta, o savo pasirodymus mieliau lygina su ceremonija bažnyčioje), kad žiūrovai atrodė visiškai užhipnotizuoti.

Pasirodymo ašis – vokalistas ir būgnininkas, scenos priekyje besitaškantys prakaitu ir šokantys taip, jog atrodo, kad kiekvienas jų per koncertą numeta penkis kilogramus.

Ekscentriški vokalisto Nikolajaus Komiagino judesiai kartais primena legendinės britų grupės „Joy Division“ lyderį Ianą Curtį, kartais – šiuolaikinio šokio trupės solistą.

Rankomis ir kojomis mataruodamas į visas puses, jis sugeba nepamesti balso, o aukštas natas traukia taip, jog viena šalia stovėjusi mergina jo vokalą pavadino angelišku.

Visa tai įdomiai dera su veido išraiška – dažnai niūria ir grėsminga, lyg psichopato iš tamsaus kino trilerio. Ir šalia besiraivančio, kone striptizą šokančio, iki aptempto triko išsirengusio būgnininko judesiais.

Vaizdas, nuo kurio neišeina atitraukti akių. Rusijoje N. Komiagino ekstravagancija dažnai lyginama su kito, vyresnės kartos scenos ekscentriko Piotro Mamonovo.

Bet nereikia apgaudinėti savęs – „Shortparis“ tiesiog neatrodo panašūs į nė vieną grupę, kurią esate girdėję ar matę. Gal tai ir yra didžiausia šių muzikantų stiprybė.

Keturiasdešimt minučių pagroję rusai atsisveikino be malonių šypsenų ar pataikavimo publikai – įžūliai žvilgtelėjo į žiūrovus ir nuskubėjo į užkulisius.

Čia, beje, buvo galima įsitikinti, kad N. Komiaginas už scenos ribų labai skiriasi nuo to, kokiu jis virsta scenoje. Ramus, mandagus vyriškis, gurkšnojantis arbatą ir pasakojantis, kad šis koncertas buvo vienas geriausių, kokius grupė yra surengusi per pastaruosius kelis mėnesius.

„Buvo labai gera atmosfera. Šiaip čia smagu. Kažkuo man primena gerą Rusijos festivalį „Bolj“ – puikiai parinkti atlikėjai“, – kalbėjo Nikolajus.

Užkulisiuose iškart pasklido kalbos, kad „Shortparis“ iškart buvo pradėti kalbinti grįžti į Vilnių – tai turėtų įvykti kitais metais.

Pagrindinės šeštadienio žvaigždės – tos, apie kurias bus kalbama daugiausiai, bet įdomių akimirkų antrąją „Loftas Fest“ dieną buvo per akis.

Nuo vieno ryškiausių Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų „Deep Shoq“ iki „Sigur Ros“ ir „Mogwai“ šiek tiek primenančių britų „Eyre Llew“ – „Loftas Fest“ programa šįmet buvo itin įvairi.

Norinčius šokti linksmino gerai „sukaltą“ dainų sąrašą pasirinkę rokeriai „Freaks On Floor“ ir prancūzai MNNQNS – tiesa, pastarieji grojo taip smarkiai britų sceną dvelkiantį roką, jog tai balansavo ant parodijos ribos.

Ramesnius garsus mėgstantys galėjo džiaugtis subtiliu ir svajingu estų gitaristo Erki Parnojos (populiarios grupės „Ewert & The Two Dragons” nario) pasirodymu, o didžiausią geros nuotaikos dozę sukūrė Vilniaus alternatyvaus jaunimo numylėtiniai „Kedrostuburas“.

Keistą roko, pop, alternatyvos ir net džiazo kokteilį plakanti grupė net sugebėjo žiūrovus įsukti į tipiškas lietuviškas vestuves primenantį ratelį. O jos sugrota trepo žanro parodija turbūt dar ilgai skambės ausyse visiems, kurie tai išgirdo.

Pora policijos vizitų dėl triukšmo, vienoje scenų kelis sykius dingusi elektra – be nesklandumų festivalis neapsiėjo, bet šiaip jį galima vadinti vienu labiausiai pavykusių per visą „Loftas Fest“ istoriją.

„Loftui“ – jau dešimt metų. Ne paslaptis, kad ruošiamės šiek tiek keisti kryptį ir labiau orientuotis į elektroninę muziką“, – užsiminė V. Diawara.

Norisi tikėtis, kad tai nepaveiks „Loftas Fest“ – įdomi ir eklektiška festivalio programa šiais metais tikrai negalėjo nuvilti tų, kurie ieškojo atradimų ir netikėtumų.