2004-aisiais Balkanų muzikos žvaigždė Goranas Bregovičius pirmąsyk surengė koncertą Vilniuje. Prabėgus 15-ai metų, visoje Europoje gerai žinomo muzikanto ir kompozitoriaus viešnagės Lietuvoje jau nieko nebestebina.
Po to pirmojo koncerto Vilniaus kongresų rūmuose G. Bregovičius dar kelis sykius koncertavo Vilniuje, prieš porą metų buvo pakviestas groti ir Palangoje.
Ketvirtadienio vakarą jis pirmą sykį koncertavo Trakų pilyje – pristatydamas per kelis karjeros dešimtmečius sukauptą bagažą ir naujausias dainas.
69-erių muzikantas, kurio gyslomis teka serbų ir kroatų kraujas, prieš ketvirtį amžiaus tapo tikru melomanų numylėtiniu – kai jo soliniai įrašai ir muzika, sukurta kino filmams, pasklido po visą žemyną.
Trankaus Balkanų folkloro elementai ir melancholiškos, neretai – graudžios melodijos. Tai „firminis“ G. Bregovičiausn kokteilis, dėl kurio neatsitiktinai juokaujama, kad ši muzika puikiai tinka ir vestuvėms, ir laidotuvėms.
Vieniems G. Bregovičiaus repertuare labiausiai patinka išprotėjusio tempo kūriniai, tokie kaip „Kalashnikov“, kitiems – raudos, tokios kaip „Ederlezi“.
Dėl vieno nesiginčija niekas – buvęs roko grupės „Bijelo dugme“ muzikantas tapo savotiška Balkanų muzikos emblema. Daugeliui klausytojų Vakaruose ir Rytuose jo pavardė – pirmoji, kuri ateina į galvą, kalbant apie Balkanų regiono muziką.
Muzikantas yra koncertavęs prestižiniuose festivaliuose, įrašęs kūrinių su Iggy Popu, Cesaria Evora ir kitomis pasaulio žvaigždėmis.
Nepaisant to, Paryžiuje ir Belgrade namus turinčio Gorano karjerą lydi ir dvipramiški kaltinimai.
Pelnyti šlovę jam padėjo ir muzika, sukurta keliems buvusio bičiulio, garsaus Balkanų kino režisieriaus Emiro Kusturicos, filmams.
Šie kūriniai buvo įvertinti daugybe apdovanojimų, tačiau dabar Goranas ir Emiras – kone nesutaikomi priešai.
Kai prieš dešimtmetį teko kalbinti E. Kusturicą, šis atvirai išdėjo G. Bregovičių į šuns dienas ir išvadino vagimi. Esą Goranas ima Balkanų folkloro melodijas, jas užregistruoja kaip savas ir begėdiškai kala pinigus.
Kita vertus, abu menininkai turi šį tą bendro. E. Kusturica pastaruosius kelerius metus išsijuosęs šlovina Vladimirą Putiną, su savo grupe grojo Rusijos bankininkų vakarėlyje Davoso ekonomikos forume ir sovietine nostalgija dvelkiančioje šventėje Rygoje. Jis kategoriškai prieštarauja Serbijos stojimui į NATO ir tvirtina, kad šaliai geriau laikytis arčiau Rusijos.
G. Bregovičius į politiką lyg ir stengiasi nesivelti, tačiau prieš ketverius metus surengė koncertą Rusijos aneksuotame Kryme. Kilo skandalas, suplanuoti jo pasirodymai Ukrainoje buvo atšaukti, šioje šalyje jis dabar – nepageidaujamas asmuo.
Dėl muzikanto poelgio tada jo pasirodymo atsisakė ir vienas Lenkijos festivalių, tačiau Lietuvoje apie šį skandalą nebuvo daug kalbama.
Pats Goranas prieš ketverius metus dėjosi nustebusiu ir teigė, jog tiesiog nori groti visur, kur yra kviečiamas.
Į Trakų pilį G. Bregovičiaus gerbėjai rinkosi džiugiai nusiteikę, tačiau perpildytas kiemas nebuvo – norint čia dar buvo galima sutalpinti mažiausiai antra tiek žiūrovų.
Vakarą pradėjo Gorano gerbėjai – Balkanų muzikos sėklą Lietuvoje sėjanti grupė „Baltic Balkan“, neslėpusi pasididžiavimo, kad buvo pasirinkta pagrindinės vakaro žvaigždės.
Po ugningo „Baltic Balkan“ pasirodymo į sceną žengęs G. Bregovičius liko ištikimas sau – kostiumas, kėdė, gitara, būrys muzikantų ir balsai, kvepiantys folkloru.
Bendraujant su amerikiečiais, dažnai išgirsi, jog jie painioja Baltijos ir Balkanų šalis. Sklando kalbos, kad sykį tai padarė net JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Kas jau kas, o Lietuvos ir Balkanų muzika – visiškai skirtinga, tačiau mūsų šalyje tai, ką groja G. Bregovičius, turi daug gerbėjų.
Muzika, pagal kurią galima ir linksmintis, ir verkti – tiesa, džiaugsmo šį vakarą, atrodo, buvo kur kas daugiau.
Ir net nepaisant to, kad prieš koncertą virš Trakų grėsmingai kaupęsi debesys prieš pat Gorano pasirodymą pratrūko - nuo pirmos koncerto minutės pilies kiemą plovė lietus, o virš pilies bokštų dangų skrodė žaibai.
Koncertui įsibėgėjus, publika jautėsi vis linksmiau, girdėjosi pritarimo šūksniai, vis daugiau žmonių veržėsi šokti.
Išsišiepęs G. Bregovičius atrodė nė kiek nepasenęs per tuos 15 metų, prabėgusių po pirmosios viešnagės Lietuvoje.
Net jei ir jo muzika atrodo visiškai nepasikeitusi – norinčių ją girdėti vis dar netrūksta. Tikriausiai galima tikėtis, kad po poros metų G. Bregovičių Lietuvoje mes išgirsime dar sykį.
