Švelnumas ir romantika – du pirmi žodžiai, ateinantys į galvą, išgirdus dainininkės Katie Melua. Ketvirtadienio vakarą garsi atlikėja šiomis emocijomis dalinsis su lietuviais – koncerte Trakų pilies kieme.
Nors K. Melua dažnai vadinama britų atlikėja ir turi šios šalies pasą, saviške šią atlikėją visiškai teisingai vadina ir kartvelai.
Sakartvele gimusi ir augusi Katie, kurios tikrasis vardas – Ketevan, būdama devynerių su tėvais emigravo į Šiaurės Airiją, vėliau persikraustė į Londoną.
Čia muzikai gabią merginą pastebėjo žinomas prodiuseris Mike’as Battas – būdama vos devyniolikos, Katie išleido debiutinį albumą „Call Off The Search“, kuris Europoje sulaukė milžiniško populiarumo.
Ramių, melodingų, romantiškų dainų atlikėja jau yra išleidusi septynis albumus, keliolika jos kūrinių nuolat skamba populiariausių radijo stočių eteryje, dainininkę lydi brandžios publikos numylėtinės šlovė.
Ji jau tris sykius koncertavo Lietuvoje – pastarąjį kartą mūsų šalyje viešėjo 2014-aisiais. Tačiau šį vakarą Katie pirmą sykį dainuos Trakuose.
Hitų „The Closest Thing To Crazy“, „Nine Million Bicycles“, „The Flood“, „Piece By Piece“ ir daugybės kitų populiarių dainų atlikėja į Lietuvą atvyko vėlų trečiadienio vakarą ir apsistojo sostinės viešbutyje „Kempinski“.
LRT.lt 34-erių dainininkė papasakojo apie šio vakaro koncertą, savo jaukią kasdienybę, ypatingą ryšį su gimtine ir juokingą istoriją, į kurią įsipainiojęs niekuo dėtas vabzdys.
– Tai jau ketvirtoji jūsų viešnagė Lietuvoje. Kokį įspūdį paliko mūsų šalis?
– Nuo ankstesnės mano kelionės jau prabėgo penkeri metai, tad daug kas pasimiršta. Noriu šįkart sukurti naujų prisiminimų. Šiais metais savo koncertams pasirinkome labai įdomias vietas, žinau, kad Trakų pilis – labai graži ir vaizdinga. Bus smagu.
Pernai išleidau geriausių dainų rinkinį, tad šįkart atliksiu geriausias dainas, kurias esu įrašiusi per visus 15 karjeros metų. Pasirodysiu su nuostabiais muzikantais, tarp kurių bus ir daugybę metų kartu grojantis bosistas Timas Harrisas, būgnininkas Joe Yoshida, taip pat – gitara grojantis mano brolis Zurabas Melua.
Šio turo koncertuose stengiuosi kiek įmanoma jautriau išgyventi dainas, papasakoti jų istorijas. Bus garbė tai padaryti Lietuvoje.
– Parinkti dainas tikriausiai nėra lengva. Turite daugybę hitų, nors dar esate labai jauna.
– Taip, įdomu apie tai susimąstyti. Bet toks mano gyvenimas. Esu iš Sakartvelo, kartu su tėvais į Didžiąją Britaniją persikėliau devynerių. Šis gyvenimo posūkis buvo labai svarbus.
Jau aštuoniolikos pradėjau dirbti, devyniolikos išleidau pirmąjį albumą. Džiaugiuosi, kad anksti išgarsėjusi, vis dėlto užaugau neišpuikusiu ir normaliu žmogumi.
Yra dainų, kurias tiesiog privalau atlikti kiekviename koncerte. „Nine Million Bicycles“, „The Closest Thing To Crazy“, „I Cried For You“ – publika šių kūrinių reikalauja. Bet man patinka kaskart jas atšviežinti. Naują spalvą joms suteikia ir erdvė, kurioje grojame. Kiekvieną sykį per repeticiją apsidairome ir pajuntame, kad ta ar kita daina šiandien skamvės ypatingai, nes garsas keliauja kitaip.
– Tikriausiai kai kurias dainas, kurias įrašėte prieš keliolika metų, dabar keista dainuoti. Juk jos dabartinei Katie turbūt skamba naiviai?
– O, taip. Pavyzdžiui, „Nine Million Bicycles“. Tai – jauno, nedaug gyvenimo mačiusio žmogaus daina. Dabar man 34-eri, tokios dainos jau nerašyčiau. Bet nuostabu matyti, kaip koncertuose poros per tą dainą bučiuojasi ar susigraudina. Todėl tikrai neketinu jos vengti.
– Šią dainą yra atlikusi ir žinoma Lietuvos atlikėja Jurga. Koks buvo įdomiausias atvejis, kai išgirdote kitą žmogų, dainuojantį jūsų dainą?
– Turbūt tas kartas, kai mano dainas atliko Prince‘as. Jis parašė man laišką ir paklausė, ar galėtų sudainuoti mano repertuaro kūrinius „Nine Million Bicycles“ ir „If You Were A Sailboat“. Tai buvo visiškai neįtikėtina – paprastai tokiais atvejais atlikėjai neprašo autorių leidimo. Sudainavo tuos kūrinius per koncertą Londone, buvau visiškai pritrenkta.
– Iki šiol naujausias jūsų albumas pasirodė prieš pusantrų metų. Jau kuriate naują?
– Taip, ruošiu naujas dainas, rugsėjį eisiu į įrašų studiją. Planas – išleisti jį kitą pavasarį ar vasarą. Koks tas albumas bus? Susiskambinkime po kelių mėnesių ir papasakosiu. (Juokiasi).
– Ankstesnį albumą „In Winter“ įrašėte su Sakartvelo moterų choru. Kaip kilo ši idėja?
– Po šešių Didžiojoje Britanijoje įrašytų albumų norėjau pabandyti kažką padaryti kitaip. Be to, labai ilgėjausi gimtinės. Norėjau Sakartvelą atrasti kaip suaugęs žmogus, o ne kaip vaikas ar turistė, atvykstanti atostogų.
Tada išgirdau tą chorą, buvau sužavėta ir tai pastūmėjo idėją į priekį. Su vadybininku sugalvojome temą – dainos, kurios skirtos žiemai. Pati norėjau turėti įrašą, kurio būtų malonu klausytis tokiu metų laiku. Man tas albumas labai patinka.
– Kaip dažnai lankotės Sakartvele?
– Šįmet jau buvau du kartus. Pirmiausia su tėčiu keliavome slidinėti. Adžarijos kalnuose dabar intensyviai vystoma žiemos pramogų industrija. Be to, vykau į Tbilisį, kur jau antrus metus surengta puiki meno mugė.
Pastaruoju metu negaliu pasisotinti kelionėmis į gimtinę, noriu ten būti kuo dažniau.
– Ar ten esate atpažįstama kiekviename žingsnyje?
– Žmonės žino, kas aš ir ką veikiu. Sakartvelas – maža šalis, mano istorija ten plačiai nuskambėjusi. Net jei mano sėkmė būtų mažesnė, Sakartvele visi visus pažįsta. Tai maža šalis, mėgstu sakyti, kad ten nėra svetimų žmonių. O jūs ten ar buvote?
– Dar ne. Ką turėčiau pamatyti?
– Pradėkite nuo Tbilisio, ten yra ką pamatyti. Visi ten apsilankę mano draugai įsimyli tą miestą. Tada verta nukeliauti į senovinius kaimus kalnuose, aplankyti olose įsikūrusį vienuolyną. Kiekvienas žingsnis alsuoja istorija – ypač karalienės Tamaros, kurią mes juokais vadiname karaliumi, nes ji buvo labai stipri ir galinga, laikų.
– Sakartvele, kaip ir Lietuvoje, daugybė žmonių karštai domisi ir trokšta laimėti „Euroviziją“. Ar jūsų niekada niekas neprašė atstovauti savo gimtinei?
– Buvo pasiūlymų. Bet trukdo vienas dalykas. Aš vis dėlto dirbu Didžiojoje Britanijoje, esu šios šalies pilietė. Britų požiūris į „Euroviziją“ – ne toks kaip kartvelų ar lietuvių. Kitaip tariant, šalyje, kurioje gyvenu, į „Euroviziją“ niekas rimtai nežiūri, tas konkursas vertinamas kaip pokštas, nors tai ir yra didelis, įspūdingas šou.
Žvelgdama iš kartvelų pozicijos, suvokiu, kodėl gali norėtis dalyvauti. Bet man būtų labai sunku įtikinti savo komandą.
– Esate ne sykį pasakojusi apie vaikystę, kai teko patirti ir gyvenimą be elektros, ir pamatyti maisto korteles. Vis dar atsiranda žmonių, kurie jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai. Jums tai neatrodo keista?
– Kai griuvo Sovietų Sąjunga, man buvo septyneri, tad mažai ką prisimenu. Bet mama pasakojo daug dalykų. Pavyzdžiui, kad sovietmečiu nebuvo galima laisvai keliauti į Vakarus, kad didžiausia svajonė buvo vakarietiški džinsai. Man taip gyventi būtų sudėtinga. Manau, kad laisvė keliauti – viena svarbiausių gyvenime.
Bet, pavyzdžiui, mano tėvas (kardiologas – Red.) yra įsitikinęs, kad išsilavinimas sovietmečiu buvo daug stipresnis ir geresnis nei tas, kuris gaunamas Vakaruose. Jis buvo šokiruotas, kai pamatė, ko mokiausi, persikėlus į Didžiąją Britaniją. Jam pasirodė, kad vaikus ir jaunimą Vakaruose moko per mažai dalykų.
Atmetus visa tai, tikrai manau, kad dabar gyvenam geriausiu metu žmonijai. Vienintelės problemos – klimato kaita ir mus apsėdęs materializmas. Bet manau, kad žmonės gali išspręsti bet kurią problemą, aš optimistė.
– Esate dainavusi platformoje jūros dugne, susitikusi su Jungtinės Karalystės karaliene, jūsų dainas dainavo Prince‘as. Kas keisčiausio ir netikėčiausio yra nutikę jūsų gyvenime?
– Ta istorija prieš penkerius metus, kai mano ausyje savaitę gyveno voras. Visiškas anekdotas. Koncertuose dainininkai naudoja specialias ausines, per kurias girdi savo balsą ir muzikantų grojimą. Jos kišamos giliai į ausį. Kartą senas ausines įsikišau lėktuve. Kai išlipau, kairėje ausyje išgirdau keistą triukšmą, krebždėjimą. Pagalvojau, kad į ausį pateko dulkių.
Netrukus triukšmas nurimo, bet kitą dieną vėl pasigirdo. Neskaudėjo, bet jausmas buvo labai keistas. Po savaitės nuėjau pas gydytoją. Jis pažiūrėjo ir sako – ar bijai vorų? Sakau, tai kad ne. Tada sako – prisėsk, nes ausyje gyvena voras, jis vis dar gyvas.
Paklausė, ar galėtų pakviesti kitų gydytojų ir jiems parodyti. Įkišo į ausį kamerą, parodė vaizdą ekrane. Šalia buvo mano vyras, nufotografavo – voras ekrane atrodė milžiniškas. Įdėjau tą nuotrauką į „Instagram“, vorą gydytojas ištraukė, jis vis dar buvo gyvas. Tai paleidau tą vorą į savo sodą.
Linksmiausia, kad jau anksčiau buvau įrašiusi dainą „Spider‘s Web“ („Voratinklis“ – Red.). Ta nuotrauka, kuria pasidalinau su draugais, išplito po visą pasaulį. Apie ją net per JAV televiziją kalbėjo. Labai juokinga – mano įrašų leidėjai daug metų samdė atstovus spaudai, reklamos agentus, kad mane išgarsintų JAV, bet nė viena istorija ten taip neišgarsėjo, kaip ši.
– Esate apibūdinama kaip adrenalino fanatikė. Ar dar yra ekstremalių užsiėmimų, kurių nesate išbandžiusi, bet norėtumėte?
– Turbūt jau ne. Daug sykių šokau su parašiutu, Naujojoje Zelandijoje nušokau, prisirišusi guma, nardžiau, su vyru (buvusiu profesionaliu motociklų lenktyninku Jamesu Toselandu – Red.) dažnai važinėjamės motociklu. Jaučiuosi viską išbandžiusi, labiau suaugusi, laiminga, nuotykių noras nuslūgo.
– 2010-aisiais patyrėte nervinį išsekimą, dėl to net sustabdėte karjerą. Ko iš to išmokote ir kaip pasikeitėte?
– Tai nebuvo smagu, bet visa ta patirtis išmokė labiau džiaugtis ir vertinti gyvenimą. Mėgautis kiekviena diena, blaiviai suprasti, ką turiu. Sakyčiau, kad į sceną grįžau jausdamasi geriau.
– Jūsų muzika – rami, miela, švelni. Tokia atrodote ir jūs. Kada pastarąjį sykį ant ko nors rėkėte?
– Ant savo vyro, visai neseniai. (Juokiasi). Rugsėjį sukaks septyneri metai, kai mes susituokę, per tiek laiko neįmanoma vienas ant kito nerėkti.
Rėkiau, nes dabar mes remontuojame namą. Jis dirbo garaže ir pernelyg įsijautė. Sakiau – juk mes niekur neskubame, atsipūsk. Jis manęs neklausė. Tai teko aprėkti.
– O jei rimtai – kurie dalykai gyvenime jus labiausiai piktina?
– Žmonių godumas ir abejingas požiūris į gamtosaugos problemas. Kita vertus, matau, kiek daug organizacijų bando išspręsti pastarąją problemą, kiek daug labdaros fondų į mane kreipiasi, siūlydami bendradarbiauti.
Ir žinote, man patinka, kad tiek daug nuostabių žmonių yra susirūpinę dėl klimato kaitos. Tikiu, kad viskas bus gerai. Tiesiog negatyvios istorijos skamba garsiau nei pozityvios. Todėl iš esmės sakyčiau, kad manęs nepiktina niekas. Juolab kad gyvenu apsupta nuostabių, mylinčių žmonių.
– Susidaro įspūdis, kad gyvenate labai ramiai ir jaukiai. Ar dažnai išeinate pasilinksminti?
– Niekada nemėgau naktinių klubų. Labiau patinka savaitgaliais pasikviesti draugų ir jaukiai pavakarieniauti. Štai, prieš kelias dienas į svečius užsuko geras bičiulis Williamas Orbitas (garsus britų prodiuseris, padėjęs įrašyti vieną K. Melua albumų – Red.).
Jei jau išeiname pasižmonėti, tai mėgstu lankytis muziejuose, meno galerijose. Bet labiausiai patinka skaityti ir rašyti. Tai – geriausias užsiėmimas pasaulyje. Manau, kad daug skaityti būtina, jei nori būti menininku. Privalai domėtis daugeliu dalykų ir save lavinti.
– Anksti prasidėjus karjerai, nebaigėte aukštojo mokslo. Esate minėjusi, kad norėtumėte grįžti į universitetą. Ar toks planas tebėra?
– Taip, tik nežinau, kada tai nutiks. Būtų puiku. Bet jei neturėsiu progos, turėsiu kuo daugiau mokytis iš gyvenimo ir darbo. Muzikantų darbas yra įdomus. Nuo mikrofono išradimo prabėgo tik šimtas metų, muzikos įrašai yra gana naujas menas. Norisi jame kuo daugiau nuveikti. Tai mane motyvuoja.
– Kaip save įsivaizduojate po dvidešimties metų?
– Noriu būti išleidusi dar keletą puikių įrašų, dažnai keliauti į Sakartvelą. Būtų smagu turėti vaikų, nors tai nėra lengva suderinti su karjera. Iš esmės tenoriu paprasto, gero, ramaus gyvenimo. Norėčiau toliau keliauti į Sakartvelą.
– Kaip moteris, gimusi Sakartvele, o dabar savo namais laikanti Didžiąją Britaniją, ką manote apie „Brexit“?
– Jau porą metų Didžiojoje Britanijoje dėl to juntama įtampa. Nesmagu. Bet žinote, kas mane nuramino? Kai reklamuodama savo geriausių dainų rinkinį keliavau po Europą, supratau, kad politikoje gal yra ginčų ir pykčių, bet paprasti žmonės, britai ir europiečiai, mėgsta ir gerbia vieni kitus.
Na, gal ateityje keliaujant reikės dokumentų daugiau pildyti, bet iš esmės, žmonių santykiuose, niekas nesikeis. Bent jau aš to tikiuosi.
