Muzika

2019.06.10 17:59

Tik LRT.lt: JAV grupės „Papa Roach“ žvaigždė – apie kovą su alkoholizmu ir neįprastą vaikystę

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.06.10 17:59

Beveik prieš du dešimtmečius visame pasaulyje išgarsėjusi JAV roko grupė „Papa Roach“ antradienio vakarą pirmą sykį koncertuos Lietuvoje.

Energingais pasirodymais garsėjanti ketveriukė savo pasaulinių gastrolių koncertą surengs Vilniaus salėje „Compensa“. Ta proga „Papa Roach“ vokalistas Jacoby Shaddixas davė išskirtinį interviu portalui LRT.lt.

Jei paklausite melomanų, su kuo jie sieja „Papa Roach“ pavadinimą, dauguma jų tikriausiai prisimins amžiaus pradžioje „topuose“ karaliavusį „nu metal“ žanrą ir rėksmingą hitą „Last Resort“.

Erą, kai populiarumo rekordus daužė grupė „Limp Bizkit“ ir kitos panašios roko ir repo hibridą kūrusios grupės, kritikai dabar prisimena su kreiva šypsena.

„Nu metal“ mada greitai praėjo, apie daugelį tuo metu išgarsėjusių grupių dabar niekas neprisimena, tačiau kai kurios išliko, mutavo ir daugiau ar mažiau sėkmingai groja toliau.

„Papa Roach“ šių metų pradžioje išleido jau dešimtąjį albumą „Who Do You Trust?“, toliau koncertuoja klubuose, festivaliuose ir koncertų salėse ir turi pakankamai epizodų savo istorijoje, kuriais dabar net sunku patikėti.

Pavyzdžiui, kadaise šios grupės turo koncertus „apšildė“ vėliau beprotiškai išpopuliarėję „Linkin Park“, o komplimentų „Papa Roach“ muzikai negailėjo ir vienas garsiausių visų laikų roko ir metalo dainininkų Ozzy Osbourne‘as.

Tikėtina, kad „Papa Roach“ niekada nebeparašys tokios populiarios dainos, kaip daugiau nei 330 milijonų sykių „Spotify“ platformoje išklausyta „Last Resort“, tačiau naujausias grupės diskas pakilo į populiariausiųjų penketuką Vokietijoje ir Šveicarijoje, o koncertuose netrūksta ne tik nostalgijos 2000-iesiems kamuojamų keturiasdešimtmečių, bet ir jaunesnės auditorijos.

Tatuiruotėmis nuo galvos iki kojų pasipuošęs J. Shaddixas – spalvingas personažas. Užaugęs netipiškoje šeimoje, grupę jis subūrė vos septyniolikos, ilgai kovojo su alkoholizmu, kaip pats yra prisipažinęs, ne sykį buvo priartėjęs prie savižudybės.

Atsikratęs žalingų įpročių, 42-ejų vyras toliau kuria muziką, džiaugiasi darnia šeima (su moterimi, kurią vedė prieš 22 metus), augina tris sūnus ir neša „Papa Roach“ vėliavą. Džiaugdamasis, kad pasaulyje lieka vis mažiau šalių, kuriose grupės muzika dar nė sykio neskambėjo gyvai. Viena tokių – Lietuva, bet antradienio vakarą tai pasikeis.

– Pirmą sykį viešėsite Lietuvoje. Kokia pirmoji mintis ateina, išgirdus mūsų šalies pavadinimą?

– Atleiskite, bet žinau nedaug. Na, kad Lietuva - į Rytus nuo Suomijos. Ir kad mums jau tikrai metas pas jus atvykti. Per ilgai laukėme.

Mums tikrai nuoširdžiai smagu aplankyti šalis, kuriose nesame groję. Nemeluoju, ne sykį esame susimąstę – po velnių, mes jau gal 20 kartų skridome virš Lietuvos, kodėl niekada nenusileidžiame ir nepagrojame.

Juolab kad Lietuvoje yra koncertavę daug mūsų draugų. Pavyzdžiui, grupė „Skillet“, kuri mums sakė, kad jūsų šalyje – labai smagu, klausė, kodėl mes pas jus nevykstam. Tai štai – atvykstam. Mes tikrai užsivedę, tikiuosi, kad mūsų gerbėjai – irgi.

– Ko galima tikėtis iš jūsų koncerto?

– Šis šou apims visą mūsų karjerą. Na, gal yra tik pora albumų, iš kurių dainų negrosime. Pavyzdžiui, „The Connection“. Bet tikrai grosime dainas iš pirmojo, trečiojo, ketvirtojo albumo. Iš viso tų albumų turime jau dešimt. Tikrai galiu pažadėti – tai bus visą mūsų kelią atspindintis koncertas, kietas ir energingas nuo pradžios iki pabaigos.

– Išgarsėjote šio amžiaus pradžioje. Daugelis panašią muziką grojusių grupių jau išsiskirstė arba nieko nebedomina. Kur jūsų ilgaamžiškumo paslaptis?

– Manau, pirmiausia – geri koncertai. Tada – nesibaigiantis noras judėti į priekį, vystytis, keistis, eksperimentuoti.

Galiausiai, kai grupei buvo sunkūs laikai, neišdavėme vienas kito, buvome kartu, net jei tai atrodė neįmanoma. Nepasidavėme – ir klausytojai tai turbūt vertina.

Tai nereiškia, kad mes niekada nesiginčijame. Vis dar kartais susimušame, bet esame kaip broliai. Ši grupė groja daugiau nei 25 metus, nuo vaikystės, tai lyg šeima. Visose šeimose būna nesutarimų.

– Jūs ne kartą rizikavote, keitėte grupės skambesį. Ar buvo posūkių, kurie jums dabar atrodo klaida?

– Nemanau. Kiekvienas albumas – lyg atvira sąžininga nuotrauka, to laikmečio, kuriame tuo metu buvome. Tokie „Papa Roach“ buvo tuo metu, taip ir grojome. Būna akimirkų, kai galvoju, kad reikėjo tą ar kitą dainą sugroti kitaip. Bet iš esmės esu patenkintas visais mūsų pasirinkimais kūrybiniame kelyje.

– Koks „Papa Roach“ stilius šiais laikais? Kritikai jau dažnai to nebesupranta.

– Jei tikrai reikėtų išgryninti iki vieno žanro, sakyčiau, kad mes esame roko grupė. Pirmiausia – roko. Gitaros, būgnai, vokalas. Mėgstame primaišyti ir kitų stilių, bet taip, mes esame rokeriai.

– Karjeros pradžioje jūsų vizitinė kortelė buvo roko ir repavimo derinys. Tada repo kone visiškai išsižadėjote, paskui vėl jo atsirado. Kodėl?

- Nes karjeros pradžioje kritikai bandė mus sugrūsti į vieno žanro lentynėlę. Maždaug – ai, čia tie bičai, kurie tik roką su repu moka maišyti. Norėjosi parodyti, kad mes esame daugiau nei vienas hitas „Last Resort“, kad galime skambėti kitaip.

Troškau, kad mus vertintų plačiau. Kaip vokalistas, norėjau įrodyti, kad galiu būti suknistai kietas rokenrolo dainininkas. Man atrodo, tokie mūsų albumai kaip „Getting Away With Murder“ ar „The Paramour Sessions“ tai įrodė.

Bet esminis lūžis nutiko, kai paskambino prodiuseris Howardas Bensonas ir paprašė įrašyti „Deep Purple“ dainą „Smoke On The Water“ – legendinio gitaristo Carloso Santanos albumui. Pasakiau – ką, Carlosas Santana sutinka atsidurti vienake kambaryje su manimi? Tai buvo akimirka, kai galutinai patikėjau, kad esu kietas roko dainininkas.

Galimybė padainuoti su tokia legenda – visiška jėga. Įrodžiau, ką norėjau nurodyti, tada pasidarė ramu ir vėl pradėjau domėtis hiphopu, o mūsų muzikoje vėl atsirado repo elementų.

– Dainuoti su Santana – labiausiai neįtikimas dalykas, kokį yra tekę padaryti?

- Vienas iš nuostabiausių dalykų gyvenime – tai tiesa. Bet buvo tiek daug nuostabių akimirkų. Sykį gastroliavome keliaujančiame roko dainininko Ozzy Osbourne‘o festivalyje „Ozzfest“.

Pamenu, grojame, duodamės scenoje, pliaupia liūtis, tada pasuku galvą ir pamatau, kaip permirkęs Ozzy stovi užkulisiuose prie scenos, plačiai išsišiepęs, ir klausosi mūsų. Pagalvojau – velnias, štai čia tai kieta. Juk jis – visiška legenda, vienas sunkiojo roko krikštatėvių. Atrodo – toks paprastas dalykas, o nešiojuosi tą prisiminimą iki šiol.

– Dainą „Last Resort“ turbūt 99 iš 100 žmonių laiko jūsų vizitine kortele, norite to ar ne. Ar jums pačiam ji neatsibodo?

– Oi, ne. Niekada blogai negalvojau apie tą dainą. Džiaugiuosi, kad parašiau hitą, kuris pasiekė tokias aukštumas. Nuo to laiko, kai pasirodė ši daina, nebuvo nė vieno mūsų koncerto, kuriame jos negrotume.

Kur bebūtume, kad ir atokiausiame pasaulio užkampyje, ji visada užveda publiką. Ir taškas. Už tai amžinai būsiu dėkingas. Nesu vienas iš tų, kurie skundžiasi, kaip juos užkniso groti tą pačią dainą. Reikia jaustis dėkingam.

– Neslepiate, kad buvote giliai įklimpęs į alkoholį ir tai vos nesužlugdė jūsų gyvenimo. Yra muzikantų, kad ir tas pats O. Osbourne‘as, kurie po to net neleidžia užkulisiuose kitiems turėti svaigiojo gėrimo butelio – kad nekiltų pagundų.

- Mano kova buvo tokia – žinote, kai mažas vaikas prisiliečia prie ugnies, atsitraukia, paskui vėl prikiša nagus, kol galiausiai nustoja tai daryti, nes jau žino, kad nudegs. Taip jaučiuosi aš. Galiu žiūrėti į ugnį, bet rankų į ją nebekišiu.

Ne, nedraudžiu kitiems savo grupės muzikantams gerti. Visi tegul elgiasi, kaip tik nori, tai asmeninis kiekvieno pasirinkimas.

Kita vertus, man tikrai buvo nelengva. Tas tamsus laikotarpis truko 13 metų. Gerdavau, mesdavau, bandydavau gyventi blaiviai, vėl paslysdavau – ir taip daug kartų. Kol galiausiai pasakiau „stop“.

Jau septynerius metus neliečiu svaigalų. Ir, brolau, mano gyvenimas tapo daug geresnis. Viskas, pakaks, daugiau jokio alkoholio. Rimtai, velniop alkoholį. Mano gyvenime su juo tikrai baigta.

– Kas padėjo išsikapstyti?

– Tikėjimas. Mano dvasinis gyvenimas, vidinės prasmės paieškos (J. Shaddixas – krikščionis, kartais dainuojantis ir religinėse šventėse – Red.). Taip, tai – gana asmeniška, bet jei manęs paklausia, galiu atvirai kalbėti apie tai.

Tikėjimas man padėjo surasti pusiausvyrą, šiek tiek ramybės. Nesakau, kad tai vienintelis receptas. Man jis tinka, kitiems – gal ne. Bet man tikėjimas – gražus dalykas.

– Istorijos apie jūsų vaikystę skamba visiškai neįtikėtinai. Ar tiesa, kad pirmuosius savo gyvenimo metus su tėvais praleidote palapinėje?

– Taip, mano tėvas, kurį mama paskui paliko, mėgo hipišką gyvenimo būdą. Gyvenome palapinėje prie upės.

– Ar toks auklėjimas prisidėjo prie to, kad šiandien esate kūrybinga asmenybė?

– Manau, kad taip. Vaikystėje neturėjau kai kurių dalykų, kuriuos turėjo kiti, todėl turėjau ieškoti nuotykių ir prisigalvoti žaidimų.

Kita vertus, gerai ir tai, kad mama labai palaikė visus mano sumanymus. Jaučiuosi jai dėkingas. Pavyzdžiui, iki dešimties metų aš nežiūrėjau televizoriaus, nes jo mes tiesiog neturėjome. Todėl žaisdavau lauke, kurdavau istorijas. Tai tikrai padėjo atsiskleisti kūrybingumui – bent jau man taip atrodo.

– Vedėte savo šou MTV kanale, esate įkūręs rokeriškų drabužių liniją. Ko dar norėtumėte imtis?

– Būtų įdomu išbandyti dar kokią nors meno rūšį. Ką nors, kas nesusiję su pasirodymais scenoje. Nežinau, gal skulptūrą ar dailę.

– Grupę subūrėte, dar lankydamas mokyklą. Ar nesusimąstote, ką dabar veiktumėte, jei nebūtų „Papa Roach“?

- Visą laiką apie tai galvoju. Buvau labai darbštus vaikis, septyniolikos pradėjau gyventi vienas, turėjau begalę energijos. Kažkur tikrai būčiau pasiekęs sėkmės, bent jau norėčiau taip galvoti.

Na, direktoriumi ar verslininku turbūt nebūčiau, ne toks aš tipas, bet nevykėliu irgi. Kita vertus, mano kelias – su „Papa Roach“, ir esu tuo velniškai patenkintas.

- Turite tris sūnus, kurių vieną net pavadinote legendinio roko dainininko Micko Jaggerio garbei. Ar jie jau svajoja tapti muzikantais?

- Mano sūnui Jaggeriui - keturiolika, jis groja būgnais nuo trejų. Pradėjo, kai tik galėjo pakelti lazdeles. Jis vis geriau groja, kaskart grįžęs iš koncertų turo tai matau. Savamokslis, tačiau jaučia didelę aistrą. Kol kas namie nerealiai muša būgnus vienas, gal paskui prisijungs prie kokios grupės. Man patinka matyti jo užsidegimą. Grįžta iš mokyklos, iškart į garažą, groja valandą ar dvi, tada ateina visas suprakaitavęs ir laimingas.

Jauniausiam sūnui Brixtonui – penkeri, jis iš brolio paveldėjo vaikišką būgnų komplektą. Irgi groja. Tad namie turiu du mažus būgnininkus.

O vyriausias sūnus Makaile, kuriam septyniolika, muzika nesidomi visiškai. Ir man dėl to visai neskauda galvos. (Juokiasi).