Muzika

2019.05.17 18:25

Į Kauną atvykusi suomių roko žvaigždė Tarja: mane nuolat kviečia į „Euroviziją“, bet ne, ačiū

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.05.17 18:25

Šiandien Kaune prasidėjo miesto gimtadienio šventė – tris dienas miestiečių ir svečių laukia įvairios pramogos ir koncertai, kuriuose pasirodys ir ryški užsienio žvaigždė.

Nuo baikerių šventės „Bike Show Millennium“ iki Andriaus Mamontovo koncerto – per tris dienas Kauno centre įvyks daugybė renginių įvairaus amžiaus ir skonio publikai.

Penktadienio vakarą, 22 valandą, į sceną prie Kauno pilies kils viena garsiausių šių dienų Europos roko ir metalo vokalisčių – suomė Tarja Turunen, praėjusiame dešimtmetyje išgarsėjusi su simfoninio metalo grupe „Nightwish“, o nuo 2005 metų daranti solinę karjerą.

Lietuvoje jau viešėjusi 41-erių atlikėja garsėja galingu balsu ir gebėjimu derinti roko bei klasikinę dainavimo manierą.

„Operos metaliste“ vadinama Tarja mokėsi klasikinio vokalo, o tapusi roko žvaigžde nepamiršta savo šaknų – rengia kamerinės muzikos koncertus ir pasirodymus su orkestrais.

Į Kauną ji atvyko su grupe ir žada surengti energingą koncertą, kuriame atliks dainas iš keturių solinių savo roko albumų. Penktasis, pavadintas „In The Raw“, bus išleistas šiais metais.

Prieš 14 metų ji iš grupės „Nightwish“ išėjo skandalingai – kitiems grupės nariams pareiškus, jog dainininkė kėlė nerealius reikalavimus, tapo arogantiška ir pasidarė visiškai valdoma savo vyro, argentiniečių verslininko Marcelo Cabuli.

Tarja atsakė kaltinimų lavina buvusiems bendražygiams, nuo to laiko jų ryšys visiškai nutrūko.

Tačiau šiandien dainininkei sekasi puikiai, apie praeitį kalbėti ji nebenori, užtat džiaugiasi sugrįžusi į Europą – iš Argentinos, kur su vyru daug metų gyveno.

Viena priežasčių, dėl kurių pora grįžo į mūsų žemyną ir apsigyveno Ispanijoje, yra septynerių metų dukra Naomi, kuriai metas pradėti lankyti mokyklą. Pora nusprendė, kad tai geriau daryti Europoje.

Prieš kelionę į Kauną Tarja davė išskirtinį interviu portalui LRT.lt, kuriame atskleidė ir savo požiūrį į šiuo metu vyksiantį „Eurovizijos“ dainų konkursą.

Jame, beje, Suomijai nepasisekė, kaip ir Lietuvai. Pirmajame pusfinalyje į finalą nepateko Suomijos atstovas, garsus elektroninės muzikos kūrėjas Darude su vokalistu Sebastianu Rejmanu, o antrajame – Lietuvos dainininkas Jurijus Veklenko.

– Jau esate viešėjusi Lietuvoje, kokie jūsų įspūdžiai apie mūsų šalį?

– Pastarąjį sykį pas jus lankiausi prieš penkerius metus. Laikas bėga greitai. Prisiminimai – puikūs, koncertas buvo geras, nekantrauju į sceną žengti Kaune, tai bus kitokia patirtis. Ačiū, kad pakvietėte.

Miesto šventėse dainuoti – kitaip, nei paprastuose koncertuose. Turbūt ateis nemažai žmonių, kurie niekada negirdėjo mano muzikos.

Man patinka iššūkiai, esu dainavusi pačiose neįprasčiausiose vietose, miestų aikštėse, su simfoniniais orkestrais ir roko grupėmis. Manau, smagiai praleisime laiką, tai man yra galimybė save pristatyti naujai publikai, tai fantastika.

Džiaugiuosi, kad galiu sugrįžti, turiu Lietuvoje ir prisiekusių gerbėjų, kurie man rašė laiškus ir labai laukė, kad atvyksiu vėl.

Šiuo metu ruošiu naują albumą, kuris pasirodys metų pabaigoje. Padainuosiu naują dainą iš jo, visa kita – kūriniai iš visų kitų mano albumų. Pasirodymas – trumpesnis nei mano įprasti koncertai. Daug energijos ir tik geros dainos. (Juokiasi). Mano dainos – trankios, bet yra ir ramesnių. Tikiuosi, kiekvienas suras kažką sau įdomaus.

– Dainuojate ir sunkųjį roką, ir kamerinės muzikos kūrinius. Tokių atlikėjų nėra tiek jau daug, bet jums išgarsėjus, jų pagausėjo. Ar jaučiatės praskynusi kelią kitiems?

– Galbūt, bet to nesureikšminu. Taip, kai kalbuosi su jaunais dainininkais, ne vienas jų sako, kad jį ar ją įkvėpiau. Ne vienus metus gyvenau Buenos Airėse, ten netgi retsykiais rengdavau vokalo pamokas.

Įdomu girdėti tokias istorijas, kaip mano darbai kažką paskatino dainuoti. Mano šaknys – klasikiniame dainavime, niekada nenorėjau to paleisti, būti kamerinės muzikos atlikėja man labai patinka. Nes tai padeda tobulėti ir roko scenoje, nors ta muzika – labai skirtinga, mano gyvenime ji harmoningai dera.

Manau, kad dainuodama klasikos kūrinius, suvokiau, kaip svarbu tausoti balsą. Mano gyvenime, jei jau taip atvirai, niekada nebuvo daug rokenrolo ir šėlionių. (Juokiasi).

– Yra kokios nors taisyklės, kurių laikotės, kad nepakenktumėte balsui?

– Taisyklių nėra, tiesiog reikia pažinoti savo kūną. Niekas kitas jo nepažinos geriau. Kai įžengiau į penktą dešimtį, viskas tapo kiek labiau sudėtinga. Fizinė forma ir sveikata – labai svarbu. Turiu nuolat treniruoti savo kūną ir balsą.

Daug koncertuoju, tai irgi padeda palaikyti gerą formą. Na, aš nerūkau, po koncertų nepasigeriu, man tai išvis nepatinka. Kartais išgeriu taurę vyno. O šiaip – mėgaujuosi gyvenimu.

– Roko scenoje nuveikėte daug, turite gerbėjų visame pasaulyje. Ar yra dalykų, kuriuos dar norėtumėte pasiekti klasikos scenoje?

– Žinoma, tebeturiu svajonių, apie jas rašau dainų tekstus. Žmonės turėtų nepamiršti svajoti, mėgautis laiku, kuris jiems duotas.

Pavyzdžiui, norėčiau padainuoti garsiame teatre „Teatro Colon“ Buenos Airėse. Nesu operos dainininkė, man tai būtų per sudėtinga. Bet kamerinės muzikos programą atlikti ten būtų nuostabu.

– Kuri jūsų įrašyta daina yra pati mėgstamiausia?

– Iškart norisi paminėti naujas dainas. Jei žiūrėčiau į praeitį, jausčiausi blogai. Nes nekenčiu kartotis. Jei kokio nors skambesio dainą jau įrašiau vienam albumui, nenoriu panašios kitame.

Žinoma, tai man pačiai sukuria iššūkį. Yra grupių, kurios visą gyvenimą groja vienodai, ir viskas gerai. Jei visą gyvenimą groji tai, kas tau atnešė sėkmę, aš tai suprantu. Bet man pačiai taip daryti visiškai neįdomu. Manau, kad mano muzika tampa progresyvesnė, atviresnė. Gal todėl, kad vis labiau pasitikiu savimi, kaip dainų autorė.

Bet grįžkim prie klausimo. Šiuo metu man labai patinka nauja daina, kurią parašiau būsimam albumui. Ji vadinasi „Shadowplay“.

– Vis dažniau sakoma, kad roko muzikos populiarumas pasaulyje – smarkiai sumažėjęs. Kaip atrodo jums?

– Man labai pasisekė gyventi iš to, ką veikiu. Laikai – sudėtingi. Šiais laikais muzikos klausomasi internetu, už tai mokami centai. Jei nesi viena ryškiausių pasaulio žvaigždžių, nieko neuždirbsiu. Pinigų, kuriuos už tai gauna, pakaktų nusipirkti picą.

Gyvenu iš koncertų turų, tai nelengva, nes turi ilgam palikti savo šeimą. Sunku, bet džiaugiuosi, kad galiu toliau siekti savo svajonės. Tiesiog reikia prisitaikyti prie naujos tikrovės. Ir tikėtis, kad klausytojai anksčiau ar vėliau vėl atsigręš į roką.

– Buvote TV šou „Suomijos balsas“ mokytoja. Ko pati iš to išmokote?

– Tai buvo nuostabi patirtis. Man patiko dirbti su jaunais dainininkais. Matyti, kaip jie auga ir vystosi, nors ir vos porą mėnesių, buvo įdomu. Suomija – maža šalis. Didžiojoje Britanijoje ar kitose didelėse šalyse tokių šou mokytojai turbūt turi silpnesnį ryšį su mokiniais.

Suomijoje visi savi, man mokiniai skambindavo patarimų net ir naktį. Dvejus metus dirbau tame šou, per tą laiką mano komanda laimėjo, tad turbūt man sekėsi neblogai.

– Lietuvoje koncertuojate tuo metu, kai vyksta „Eurovizija“. Ką manote apie šį konkursą?

– Su buvusia savo grupe „Nightwish“ 2000-aisiais dalyvavau „Eurovizijos“ atrankoje. Mūsų daina „Sleepwalker“ laimėjo žiūrovų balsavimą, bet komisija pasirinko kitaip. Bet tai buvo gera galimybė mūsų grupei, daug publikos apie mus sužinojo.

Tačiau net ir tada buvau nusiteikusi prieš šią idėją. Nenorėjau, kad ant mano kaktos būtų „Eurovizijos“ dainininkės antspaudas. Turėjau visai kitokių planų.

Jei atvirai, kas porą metų manęs Suomijos televizija paprašo dalyvauti „Eurovizijoje“. Bet atsakymas visada toks pat – ne, ačiū, man tiesiog neįdomu.

Šįmet „Eurovizijai“ suomiai parinko šokių muzikos kūrėją Darude, bet aš net ir negirdėjau jo dainos.

– Sako, kad laikas gydo žaizdas. Ar šiandien jau bendraujate su buvusios savo grupės „Nightwish“ muzikantais?

– Beveik ne. Išskyrus bosistą Marco Hietalą – prieš trejus metus net pasirodėme toje pačioje scenoje, kasmečiame kalėdiniame metalo koncerte. Viskas buvo gerai, smagu susitikti.

Tačiau su kitais grupės nariais visiškai nebendraujame. Dėl priežasčių, į kurias net nebenoriu gilintis.

– Šiuo metu gyvenate Ispanijoje, kodėl ten persikraustėte iš Buenos Airių?

– Su šeima nusprendėme, kad Argentina – per toli nuo Europos. Į Ispaniją persikraustėme neseniai, čia panaši atmosfera kaip Argentinoje, didelių pokyčių nepajutau.

Ar ketinu persikraustyti į Suomiją? Kol kas ne. Kodėl? Jei atvirai, dėl prasto oro. Pripratau prie šilumos ir saulės. Tokiose vietose jaučiuosi labiau energinga ir įkvėpta (Juokiasi).