Muzika

2019.05.13 16:56

Vilniuje grosiančių britų „The Cinematic Orchestra” lyderis: mūsų kūryba - apie tikėjimą žmogiškumu

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.05.13 16:56

Ketvirtadienio vakarą didžioji dalis Lietuvos prilipusi prie televizorių stebės Jurijaus Veklenko pasirodymą „Eurovizijoje“. Bet jei jūsų dėl kokių nors priežasčių šis konkursas visiškai nedomina, laiką Lietuvos sostinėje galima praleisti ir kitaip.

Vilniaus salėje „Compensa“ ketvirtadienį grosianti britų grupė „The Cinematic Orchestra“ – subtilios, neįprastais keliais vedančios muzikos gerbėjų numylėtiniai jau du dešimtmečius.

Kompozitoriaus ir prodiuserio Jasono Swinscoe 1999 suburta grupė kone iškart melomanus ir kritikus pakerėjo, derindama elektroninės muzikos ir džiazo garsus.

Šiais laikais džiazas į alternatyvių ir net popmuzikos radijo stočių grojaraščius veržiasi smarkiai, daugybė jo elementų girdisi hiphopo įrašuose, tačiau 1999-aisiais, kai pasirodė debiutinis „The Cinematic Orchestra“ albumas „Motion“, tai buvo gana neįprasta.

Šios grupės muzika, instrumentinė ir įrašyta su vokalistais, atrodo sutverta kinui, tai užkoduota ir pavadinime – „kino orkestras“.

Eksperimentų su filmais grupė turėjo ne sykį. Iki šiol pirmą ir vienintelį kartą Lietuvoje šie britai viešėjo 2003-aisiais – tada gyvai atliko muziką, sukurtą nebyliojo kino šedevru vadinamam 1929-ųjų filmui „Vyras su kino kamera“.

Šį projektą grupė sukūrė Porto miesto, kuris 2001-aisiais buvo Europos kultūros sostinė, užsakymu, tačiau įdomių pasiūlymų jos karjeroje buvo kur kas daugiau.

Pavyzdžiui, 2009-aisiais grupė sukūrė ir įrašė muziką Walto Disney studijos dokumentiniam filmui „Purpurinis sparnas. Flamingų paslaptis“.

Tiesa, tarp grupės albumų įsivėlė ilga pertrauka – iki šio pavasario paskutinis „The Cinematic Orchestra“ diskas „Ma Fleur“ buvo išleistas dar 2007-aisiais.

Nenuostabu, kad kovą pasirodęs naujas grupės albumas „To Believe“ sulaukė didelio melomanų dėmesio – ir jis tikrai to vertas.

Tai subtili, dažnai – melancholiška, daugybe smulkių ir netikėtų garso detalių žavinti muzika, kurią įrašyti padėjo keletas garsių vokalistų (tarp jų – ir Lietuvoje pernai viešėjęs Mosesas Sumney bei Heidi Vogel).

Be to, albumas neša ir idėją – anot grupės narių, šiais neramiais ir padrikais laikais jie nori paskatinti klausytojus susimąstyti, kuo iš tiesų verta tikėti ir kam skirti dėmesį.

Filosofo, į ilgas diskusijas veltis mėgstančio žmogaus reputaciją turintis J. Swinscoe ją pateisino ir išskirtiniame interviu portalui LRT.lt – pokalbis nuo grupės įrašų ir koncerto greitai pasisuko prie muzikos pasaulio pokyčių ir šių dienų vartotojiškos kultūros.

– Prieš 16 metų pirmą ir paskutinį sykį buvote Lietuvoje. Ar ką nors pamenate?

– Pamenu, kad ėjome į blusų turgų, pirkau seną plokštelę. Kad labai patiko Vilniaus atmosfera, kad buvo puikus pasirodymas, tą sykį aplankėme ir Estiją bei Latviją. Geri prisiminimai.

– Jūsų naujasis albumas įrašytas su daugybe nuostabių muzikantų ir vokalistų. Dalis jų, žinoma, negali keliauti kartu, nes patys yra užsiėmę. Kaip atrodys jūsų koncertas Vilniuje?

– Šiuo metu keliaujame kaip aštuonių narių grupė, prie kurios dar prisijungia keturi pagalbininkai. Beveik visi muzikantai, kuriuos girdite naujausiame albume, scenoje gros gyvai, nebus tik dirigento ir kompozitoriaus Miguelio Atwoodo-Fergusono.

Koncerte dainuos Grey Reverend ir Heidi Vogel – tai vokalistai, kuriuos girdite albume. Taip pat kartais prie mūsų prisijungia ir dainininkai Tawiah ir Mosesas Sumney, bet dėl jų – sudėtingiau, nes, kaip minėjote, jie patys turi begalę savo karjeros reikalų, Mosesas dabar ruošia savo naują albumą, tad negali keliauti su mumis į visus koncertus.

Būtų idealu scenoje matyti visus vokalistus, tarp jų – reperį Roots Manuva, kuris irgi prisidėjo prie naujo mūsų albumo. Bet suvokiu, jog tai nėra realu.

– Kokią muziką grosite?

– Pusė koncerto – kūriniai iš mūsų naujojo albumo. Visa kita – muzika iš kone visų mūsų albumų, kurią ne taip jau lengva sutalpinti į pusantros valandos koncertą.

Muziką praturtins specialus apšvietimas, vaizdo projekcijų neturime, nes naujas albumas yra paremtas tekstu, o ne vaizdiniais, kurie pateisintų ekrano naudojimą.

– Naujo albumo dainos – sukurtos dar prieš Didžiajai Britanijai nusprendžiant išstoti iš Europos Sąjungos. Ar kūriniai būtų kitokie, jei būtų rašyti jau po to referendumo?

– Įdomi tema. Dauguma kūrinių pradėti rašyti prieš ketverius metus, kartu su „The Cinematic Orchestra“ ilgamečiu bendražygiu Dominicu Smithu, jis su mumis dirba nuo pirmojo albumo, puikiai supranta mūsų estetiką, kuri apima stilius nuo hauso iki naujojo džiazo.

Tuo metu kalbėjomės apie tai, kad muzika prarado politinę potekstę, tapo komercine preke, prarado prasmingą turinį. O kai mes augome ir brendome, bent jau Londono scenoje didžioji dalis muzikos buvo labai politizuota, ji iš tikrųjų veikė visuomenės mąstymą.

Pastarasis dešimtmetis daug ką pakeitė. Taip pat – ir muzikos skambesį, taisykles. Kodėl? Nes atsirado muzikos transliavimo internetu platformos, žmonės pradėjo pasiekti visą pasaulio muziką vienu mygtuko paspaudimu. Nebeturi kantrybės klausytis ilgų kūrinių, net muzikos skambesys koreguojamas taip, kad kuo geriau skambėtų per telefonu ausines.

Naujo albumo koncepciją įkvėpė pirmasis įrašytas kūrinys – „To Believe“ su Mosesu Sumney. Nusprendėme parašyti albumą apie technologijas, socialinius tinklus, politiką, tikėjimą, pasaulį, kuris tuoj nušoks nuo bėgių. Apie jaunimą, kuriam sėkmės simbolis – kaip gausiai į įkeltą nuotrauką draugai reaguoja internete.

Norėjome, kad muzika turėtų gylio, kad atspindėtų socialinę, kultūrinę šių dienų realybę.

Ir, žinoma, albumas pasirodė tik šį pavasarį, per tą laiką įvyko balsavimas dėl „Brexit“, o JAV į valdžią atėjo Donaldas Trumpas. (Juokiasi). Pasaulio politinė padėtis – labai trapi, jei jau atvirai kalbėtume. Albume apie tai nieko nėra, bet tikiu, kad jis atspindi šių dienų nuotaiką.

Beje, sukūrėme tiek muzikos, kad netilpo į vieną albumą, antrasis jau irgi beveik paruoštas.

– Tai nebereikės jo laukti dvylika metų?

– Tikrai ne. Bet jei jau apie tai prabilome, yra smagu padaryti tokią ilgą pertrauką. Nes ji – lyg spjūvis į veidą visoms komercinėms muzikos verslo taisyklės. Visi juk daro taip – kurk kuo daugiau produktų, kad juos vartotų. O mes atsitraukėme į šalį.

Kol neleidome naujų albumų, sulaukėme daugybės pasiūlymų, nuolat koncertavome, turėjome kitų darbų ir tikrai buvome pageidaujami. Pavyzdžiui, sukūrėme muziką Walto Disney studijos dokumentiniam filmui „Purpurinis sparnas. Flamingų paslaptis“, už tai gavome apdovanojimą.

Naujo studijoje įrašyto albumo ilgai nebuvo, bet toks buvo mano pasirinkimas.

– Muzikos pasaulis buvo visiškai kitoks, kai „The Cinematic Orchestra“ išleido ankstesnį albumą. Nebuvo „Spotify“, žmonės vis dar pirko daug kompaktinių plokštelių, muziką legaliai gauti internetu buvo kiek brangiau ir sudėtingiau. Ar nesijaučiate svetimas šių dienų muzikos versle?

– Ne, nors jūs teisus – muziką dabar į priekį stumia vartotojiškas klausytojų elgesys. Muzikos pasaulis pasikeitė neatpažįstamai. Svarbiausia įrašų leidykloms – tai, ko daugiausiai klausomasi internete. Pavyzdžiui, platformoje „Spotify“ labiausiai populiaru tai, kas patinka 18-24 metų klausytojams. Parduotuvėje „iTunes“ – šiek tiek vyresniems ir labiau išprususiems.

Per tuos dvylika metų sugrįžo susižavėjimas vinilo plokštelėmis, tai nėra blogai. Žymus garso režisierius Tomas Elmhirstas, kuris atliko mūsų įrašo garso korekcijas, yra „Grammy“ apdovanojimų valdybos narys, jis siekia, kad „Spotify“ atskleistų, kaip koduoja garso įrašus. Nes yra įtarimų, kad muzikos įrašai yra taip „suspausti“, jog praranda didžiąją dalį skambesio.

Pavyzdžiui, mūsų įrašas „Spotify“ galbūt praranda 30-40 procentų garso akcentų ir detalių. Tai dabar liūdna. Kad didžioji dalis jaunų žmonių šią muziką išgirs tik taip.

Juolab kad dabar kuriama daug labai įdomaus skambesio muzikos. Pavyzdžiui, šiuolaikinio amerikietiško hiphopo prodiuseriai, mano galva, yra įdomiausi kūrėjai šiuo metu.

Žinoma, muzika dabar – kur kas lengviau prieinama, piratavimas smarkiai sumažėjo, nes muzikos įrašų legaliai galima klausytis ir nemokamai.

Kita vertus, yra ir minusas – mano akimis, akimirksniu prieinamų dainų dabar yra tiesiog per daug, sunku ją atsirinkti. Manau, kūrėjai turėtų jausti atsakomybę ir pagalvoti, prieš leisdami savo įrašus. 

– Ar niekada nebuvo minčių, kad „The Cinematic Orchestra“ karjera tuoj baigsis?

– Ne, jokiu būdu. Man tai – viso gyvenimo projektas. Ši grupė nesibaigs, kol aš gyvenu.

Tikrai nebijojau, kad publika mus pamirš. Vien todėl, kad gana dažnai rengėme koncertų turus, grojom visur – nuo Europos salių iki didžiojo britų festivalio „Glastonbury“.

Be to, grupė – labai nepriklausoma. Mes patys finansuojame savo įrašus, patys kuriame koncertų scenografiją ir taip toliau.

Galiu pažadėti, kad artimiausi keleri metai bus kur kas aktyvesni – bus daugiau įrašų ir kur kas daugiau koncertų.

Bet, neslėpsiu, smagu, kad gerbėjai kantriai laukė naujų dainų – matau tai iš jų komentarų socialiniuose tinkluose. Ir visai nesvarbu, kad mūsų įrašai nėra aukštai „topų“ lentelėse, daug smagiau, kad žinia apie mus sklinda iš lūpų į lūpas.

– Naujasis albumas – apie žmogaus tikėjimą. Kuo tikite jūs pats?

– Bandau tikėti žmogiškumu ir žmonijos potencialu. Apie tai yra mūsų albumas. Visa pasaulio visuomenė turėtų susiimti ir suprasti, kas iš tiesų svarbu. Pakeisti mąstymą, klasių sistemą, didžiulę atskirtį tarp turtingų ir vargšų. Rimtai persvarstyti religiją, politiką, kuo daugiau dėmesio skirti mokslui ir švietimui.

Kai paklausi „kuo tu tiki?“, daug žmonių iškart pagalvos apie religiją. Bet tai – labai paviršutiniška. Religija – labai senoviškas sumanymas, atskiriantis vieną kultūrą nuo kitos.

Suprantu, kad religija žmonėms padeda pateisinti savo buvimą šioje žemėje. Bet, manau, žmonijai reikia nuo religijos judėti į priekį, kitaip pasaulio padėtis nesikeis, toliau tęsis karai ir nesutarimai.

– Kokį keisčiausią koncertą yra tekę surengti per visą jūsų karjerą?

– Pamenu vieną koncertą Lenkijoje. Jis vyko prekybos centre. Atvykome dieną repetuoti, sustatyta aparatūra, o aplink žmonės vaikšto po parduotuves. Galvojau – na ir nesąmonė.

Bet vakare parduotuvės užsidarė, staigiai buvo pakeistas interjeras, ir koncertas buvo nuostabus. Nors jo ir labai bijojau. Man atrodo, prekybos centruose daugiau niekada neteko groti.

– Jei galėtumėte įrašyti dainą su bet kuriuo dainininku pasaulyje, kas tai būtų?

– Jei vis dar būtų gyva legendinė džiazo dainininkė Nina Simone, tai būtų visiškai nuostabu.

– Jūsų grupės pavadinimas ir karjera – susijusi su kinu. Kuris filmas – jūsų mėgstamiausias?

– Vieno tokio nėra. Bet su grupe autobuse, keliaudami iš miesto į miestą, labai mėgstame žiūrėti filmą „Didysis Lebovskis“.