Muzika

2019.04.28 21:29

Įspūdingą festivalį „Kaunas Jazz“ vainikavo neįprastas vokalo genijaus Bobby McFerrino koncertas

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.04.28 21:29

Visą savaitgalį Kaune skambėjęs džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ sekmadienio vakarą pasiekė kulminaciją – Kauno „Žalgirio“ arenoje pasirodymą surengė vienas garsiausių pasaulio džiazo vokalistų, amerikietis Bobby McFerrinas.

69-erių atlikėjas, pelnęs net dešimt „Grammy“ statulėlių, dažnai kritikų vadinamas vokalo genijumi.

Visas pasaulis žino populiariąją jo dainą „Don't Worry, Be Happy“, tačiau iš tiesų ji neatspindi tikrojo Bobby kūrybinio veido.

Jo vizitine kortele dar prieš tris dešimtmečius tapo koncertai, kuriuose B. McFerrinas pasirodydavo vienas, „ginkluotas“ tik mikrofonu, balsu žaisdamas taip, jog atrodydavo, kad vienu metu skamba keli instrumentai, daužydamas delnu krūtinę ir išgaudamas perkusijos efektą.

Tokį koncertą, beje, yra matę ir „Kaunas Jazz“ gerbėjai – B. McFerrinas šiame festivalyje pirmąsyk pasirodė prieš aštuonerius metus. Šio pasirodymo vaizdo įrašas vėliau buvo išleistas ir DVD formatu.

Tačiau B. McFerrino muzikinis kelias – be galo įdomus, albumai – įvairūs ir nepanašūs vienas į kitą. Nuo klasikos iki folkloro elementų ar savitai atliekamų „The Beatles“ dainų – atrodo, kad šis menininkas nuolat ieško eksperimentų ir nemėgsta per ilgai eiti tuo pačiu keliu.

2013-aisiais Vilniuje jis koncertavo su muzikantų grupe, o šįsyk į Lietuvą vėl atvežė kitokį pasirodymą. Projektą „Circlesongs“ melomanai vadina vienu įdomiausių ir labiausiai neįprastų Bobby pasirodymų.

Į sceną jis eina su keturiais kartu keliaujančiais vokalistais, taip pat prisijungia būrys vietinių dainininkų. Kaune šį sykį amerikiečio partneriais tapo džiazo vokalo grupė „Jazz Island“.

Koncerto idėja reikalauja milžiniško pasitikėjimo savimi. Susėdę ant kėdžių, vokalistai kuria „čia ir dabar“. Viskas prasideda nuo vieno iš jų sudainuojamų kelių natų, tada palaipsniui prisijungia ir kiti, žaisdami su čia pat gimstančia melodija, vesdami ją netikėtais keliais, patys nežinodami, kuo tai baigsis.

Jokių iš anksto suplanuotų kūrinių – viskas improvizuojama ir sugalvojama čia pat, scenoje, realiu laiku. Tuo įsitikinti buvo galima per repeticiją – pora valandų iki koncerto B. McFerrinas su pirmąsyk matomais lietuviais patikrino mikrofonus, šiek tiek padainavo ir tiesiog palinkėjo atsipalaiduoti.

Eksperimentas, kuris atrodo rizikingas, bet išgirsti tokį – džiaugsmas kiekvienam nekasdienių patirčių norinčiam melomanui.

O norinčių tai išgirsti tikrai netrūko – į pasirodymą „Žalgirio“ arenoje buvo išgraibstyti visi bilietai, tai džiazo koncertuose Lietuvoje nutinka retai.

Išvakarėse į Kauną atvykęs B. McFerrinas dar sykį pateisino jį lydinčią atsiskyrėlio reputaciją. Dainininkas beveik nebendravo su koncerto rengėjais, atsisakė dalinti autografus ar fotografuotis su gerbėjais, viešbučio kambaryje pareikalavo išnešti televizorių, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų ruoštis pasirodymui.

Į sceną žengus dainininkui, buvo galima patikėti ir pramogų pasaulio užkulisiuose sklandančiais gandais apie prastėjančią sveikatą – Bobby vaikšto lėtai, sunkiai sėdasi ant kėdės, atrodo gana trapus.

Tačiau tai visiškai neatsispindi jo balse – kai koncerto pradžioje B. McFerrinas pradėjo virtuoziškai žaisti žemomis ir aukštomis natomis, žiūrovai nuščiuvo iš susižavėjimo.

Pusantros valandos eksperimentų, kai niekas nežino, kur jie nuves, - iš pradžių šią mintį prisijaukinti nelengva.

Iš dalies publikos veidų matėsi, kad galbūt jie iš šio koncerto tikėjosi kažko kito. Ypač, nes koncerte netrūko akimirkų, kai Bobby tarsi pasitraukdavo į antrą planą, kone visą kūrinį leisdamas dainuoti savo bendražygiams.

Bet netrūko ir epizodų, kai atlikėjai visai nesudėtingai išprovokuodavo žiūrovus šypsotis ir dainuoti kartu, į savo atliekamą muziką įliedami ir giesmių, ir Afrikos folkloro elementų.

Keistas, neįprastas, bet įdomus – turbūt taip geriausiai galima apibūdinti pasirodymą, kuriam lietuviai negailėjo plojimų.

B. McFerrino koncertu baigėsi festivalis, kuris per dešimt dienų aplankė ne vieną Lietuvos miestą ir padovanojo publikai daug „pirmųjų kartų“.

Pavyzdžiui, „Kaunas Jazz“ koncertas pirmą sykį vyko Joniškyje, koncertai po atviru dangumi pirmąsyk persikraustė į remontuojamos Laisvės alėjos Nepriklausomybės aikštę, naktiniai vakarėliai pirmąsyk vyko Kauno senamiestyje įsikūrusiame klube „Sandėlis“.

Lietuvoje pirmą kartą apsilankė JAV „smooth“ džiazo žvaigždė Jeffas Lorberis su savo grupe „Fusion“, o pagrindinėje festivalio scenoje seserys Daiva ir Justė Starinskaitės pirmąsyk dainavo kartu.

Muzikantas ir kompozitorius Ąžuolas Paulauskas pirmą kartą viešai atliko naujojo, ką tik išleisto savo albumo „4” programą ir pirmąsyk gyvenime gavo ypatingą „Kaunas Jazz“ prizą – specialią lėkštę, įteiktą už įdomiausią festivalio pasirodymą.

JAV saksofono žvaigždė Joshua Redmanas festivalyje viešėjo ne pirmą sykį, tačiau į Kauną grįžo po 14 metų pertraukos ir Vytauto Didžiojo universiteto salėje džiugino subtiliu, meistriškai sugrotu, tradicijomis paremtu džiazu.

„Kaunas Jazz“ jau ne pirmą sykį surado balansą tarp eksperimentų ir to, kas patinka didelėms minioms. Ieškantys naujovių mėgavosi kylančios suomių grupės „Kaisa's Machine“ ir Izraelio kolektyvo „Selah Collective“ pasirodymais. Pastarieji, beje, į savo koncertus įtraukė ir lietuvius – kartu pasirodė dainininkė Silvija Pankūnaitė ir grupė „Huge Soul“.

Ieškantys to, kas populiaru ir gerai žinoma, po atviru dangumi mėgavosi grupės „Saulės kliošas“ ir tūkstantinę minią pašokdinusiu Lino Adomaičio ir Kauno bigbendo koncertu.

Kone visi koncertai sulaukė gausaus žiūrovų būrio – ruoštis kitais metais vyksiančiam trisdešimtajam „Kaunas Jazz“ sezonui jo rengėjai gali eiti ramiai širdimi.

Tiesa, savaitgalį atsisveikinęs festivalis dar sugrįš keliems mažesniems pasirodymams vasarą, o rudenį Kauno „Žalgirio“ arenoje pristatys dar vieną lietuvių pamėgtą žvaigždę – pernai Vilniuje publiką pakerėjusį portugalą, „Eurovizijos“ laimėtoją Salvadorą Sobralį.